Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl kreditoriaus teisių gynimo

Byla Nr. 17/01

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 571 STRAIPSNIO (1998 M. BIRŽELIO 11 D. REDAKCIJA) 3 IR 4 DALIŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2003 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus ir Stasio Stačioko,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Dainai Petrauskaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. kovo 26 d. išnagrinėjo bylą Nr. 17/01 pagal pareiškėjo – Mažeikių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 1998 m. birželio 11 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso papildymo 571 straipsniu ir 84, 318, 4721 straipsnių pakeitimo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 57-1582) 1 straipsniu papildė Civilinį kodeksą (toliau – ir CK) 571 straipsniu.

Pareiškėjas – Mažeikių rajono apylinkės teismas prašo ištirti, ar CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

II

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

  1. CK 571 straipsnyje (1998 m. birželio 11 d. redakcija) kreditoriui suteikiama teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Pareiškėjas abejoja, ar CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalies nuostata „išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti“ ir 4 dalies nuostata „asmuo, sudaręs sandorį su skolininku, sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį sandorį, bet ir gautas iki sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame yra įtvirtintas asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms bei pareigūnams principas.

Pasak pareiškėjo, ginčijamomis nuostatomis kreditoriui yra suteikiamos privilegijos. Dėl tokio įstatyminio reguliavimo trečiajam asmeniui, sudarančiam su skolininku sandorį, nepaisant to, ar jis buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises, ar sąžiningas, gali atsirasti neigiamų teisinių pasekmių: jis privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį sandorį, bet ir gautas iki sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas.

  1. Pareiškėjo manymu, CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalių nuostatos prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsniui, kuriame yra įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga, kadangi ginčijamomis CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) nuostatomis nepakankamai ginamos sąžiningų trečiųjų asmenų nuosavybės teisės.
  2. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio, numatančio kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana), 2 dalyje nustatyta, jog dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises, o minėto straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms į turtą, kuris buvo pripažinto negaliojančiu sandorio objektas.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovės D. Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai.

  1. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad CK papildymu 571 straipsniu (1998 m. birželio 11 d. redakcija) buvo siekiama sudaryti teisinį pagrindą pripažinti negaliojančiais sandorius dėl skolininko turto perleidimo kitiems asmenims, kuriais buvo siekiama išvengti išieškojimo nukreipimo į šį turtą.

Pasak D. Petrauskaitės, išanalizavus CK 571 (1998 m. birželio 11 d. redakcija) straipsnio nuostatas dėl kreditoriaus teisės reikalauti pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo skolininkas, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, perleidžia savo turtą kitiems asmenims, galima daryti išvadą, kad, norėdamas nuginčyti tokį skolininko sudarytą sandorį, kreditorius turi įrodyti, kad šiuo sandoriu buvo pažeisti jo interesai, pvz., sumažėjo skolininko turto, į kurį kreditoriaus reikalavimu gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė, ir kad skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.

Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad CK 571 straipsnyje (1998 m. birželio 11 d. redakcija) nėra nuostatų, pagal kurias kreditorius turi įrodyti ir trečiojo asmens, kuriam skolininkas perleido turtą, nesąžiningumą, t. y. kad įgijęs turtą asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus interesus. Tačiau Civilinis kodeksas yra vientisas teisės aktas ir jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jo struktūrą ir atskirų CK skyrių normų suderinamumą. Pasak D. Petrauskaitės, nagrinėjant bylas, susijusias su sandorių pripažinimu negaliojančiais, svarbu nustatyti prievolių teisės ir daiktinės teisės santykį. Vienas iš sandorio negaliojimo padarinių, taip pat prievolinių teisių pažeistos teisės gynimo būdų, yra restitucija (CK 47 straipsnio 2 dalis). Tačiau restitucija gali ir turi būti taikoma atsižvelgiant į daiktinės teisės nuostatas, nes asmuo, įgijęs daiktą pagal sandorį, taip pat tampa jo savininku. Taigi restitucija yra daikto išreikalavimas iš vieno asmens ir jo perdavimas kitam asmeniui. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, tai reiškia, kad restitucija galima tik tais atvejais, kai ją leidžia daiktinė teisė. Tokie atvejai yra numatyti CK 143 straipsnio 1 ir 3 dalyse.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, pripažinus sandorį negaliojančiu, pagal CK 571 straipsnį (1998 m. birželio 11 d. redakcija) atsiranda šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytos sandorio negaliojimo pasekmės, kurios turtą įgijusio asmens atžvilgiu yra panašios į CK 47 straipsnio 2 dalyje nurodytas pasekmes. Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal sandorį turtą, t. y. pagal sandorį įgytas turtas paimamas iš jo įgijėjo (naujojo savininko). Pasak D. Petrauskaitės, nuosavybės teisė yra viena iš daiktinių teisių ir jos gynimą reglamentuoja daiktinės, o ne prievolinės teisės normos, todėl turtas iš jo įgijėjo gali būti išreikalautas tik CK 143 straipsnyje nustatytais atvejais. Sistemiškai analizuojant CK normas, susijusias su sandorių pripažinimu negaliojančiais ir turto išreikalavimu iš turto įgijėjo, darytina išvada, kad, CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalyje nurodytais atvejais pripažįstant sandorį negaliojančiu, įgijusio turtą iš skolininko trečiojo asmens teisės turėtų būti ginamos daiktinėje teisėje nustatytais pažeistos teisės gynimo būdais, o CK 571 straipsnis (1998 m. birželio 11 d. redakcija) turėtų būti aiškinamas ir taikomas kartu su daiktinės teisės normomis (CK 143 straipsnis).

  1. Petrauskaitė teigia, kad CK normos sudaro galimybę ginti pažeistas teises ir kreditoriui (CK 571 straipsnis (1998 m. birželio 11 d. redakcija)), ir trečiajam asmeniui, į kurio turtą nukreipiamas išieškojimas (CK 143 straipsnis), todėl CK normos nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principo.

Suinteresuoto asmens atstovė taip pat teigia, kad ginčijamos CK nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, nes CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalyse nėra normų, kurios paneigtų ar varžytų asmens (kreditoriaus, skolininko ar trečiojo asmens) teises dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

  1. D. Petrauskaitė pažymi, kad Konstitucijos 23 straipsnio normos neduoda pagrindo teigti, kad Konstitucijoje yra nustatytas absoliutus nuosavybės gynimas. Suabsoliutinus nuosavybės teises gali atsirasti prielaidos pažeisti kitų asmenų turtinius interesus. Civilinis kodeksas gina sąžiningų asmenų teises, tačiau tais atvejais, kai asmenys yra nesąžiningi, t. y. yra įgiję turto iš asmens žinodami arba turėdami žinoti, kad šis neturėjo teisės turto perleisti, ir turto perleidimu yra padaryta žala kitiems asmenims (skolininko nemokumas iš esmės reiškia kreditoriaus nuosavybės praradimą), jie turi atlyginti atsiradusią žalą.
  2. Petrauskaitė teigia, kad CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalių nuostatos, kai jos aiškinamos ir taikomos kartu su CK daiktinės teisės normomis, reglamentuojančiomis pažeistų teisių gynimo būdus, nepažeidžia sąžiningų trečiųjų asmenų nuosavybės teisių ir neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Seimas 1998 m. birželio 11 d. priėmė Civilinio kodekso papildymo 571 straipsniu ir 84, 318, 4721 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu CK buvo papildytas 571 straipsniu „Sandorio, kuris pažeidžia kreditoriaus teises, pripažinimas negaliojančiu“. Jame nustatyta:

„Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį. Bet koks neatlygintinis sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus teises, išskyrus sandorius, pagal kuriuos dovanojami įprastiniai nedidelės vertės daiktai ir nedidelės pinigų sumos, pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį.

Šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškininės senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Jeigu skolininko su trečiu asmeniu sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti.

Asmuo, sudaręs sandorį su skolininku, sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį sandorį, bet ir gautas iki sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti.

Jeigu atlygintinį sandorį teismas pripažįsta negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai asmuo, sudaręs sandorį su skolininku, gali reikalauti iš pastarojo, kad jis jam grąžintų, ką jis skolininkui sumokėjo ar davė.“

  1. CK 571 straipsnyje (1998 m. birželio 11 d. redakcija) nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas, kuris buvo žinomas dar romėnų teisėje.

Actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, todėl nebegali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Actio Pauliana ir yra kreditoriaus reikalavimas, kad skolininko sandoris dėl turto perleidimo trečiajam asmeniui būtų pripažintas negaliojančiu. Actio Pauliana pasekmė – restitutio in integrum. Actio Pauliana siekiama užtikrinti, kad, įvykdžius restituciją, skolininkas vėl galėtų vykdyti prievolę kreditoriui.

  1. Recepuojant romėnų teisę, actio Pauliana, kaip vienas iš kreditoriaus teisių gynimo institutų, paplito įvairiose šalyse. Šis institutas įvairiose teisės sistemose turi tam tikrų ypatumų.

Minėtas institutas buvo žinomas ir Lietuvoje. Antai 1931 m. Kreditoriams kenksmingų skolininko aktų ginčijimo įstatyme buvo nustatyta, kad kreditorius gali pareikšti ieškinį dėl skolininko sudarytų sutarčių ar kitų aktų su kitais asmenimis negaliojimo, jei šie asmenys žinojo, kad skolininkas tuo būdu norėjo pakenkti savo kreditoriams. Tokį aktą pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus netikru (t. y. negaliojančiu) iš trečiojo asmens buvo išieškoma turto arba, jei tai neįmanoma, jo vertės tiek, kiek reikėjo kreditoriaus reikalavimui iš skolininko patenkinti. Neatlygintinio sandorio atveju trečiasis asmuo turėjo grąžinti ką gavęs kartu su iš šio turto gauta nauda.

  1. Okupacijos laikotarpiu Lietuvoje tokio teisės instituto, kaip actio Pauliana, nebuvo.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, actio Pauliana institutas buvo grąžintas į Lietuvos teisę – tai buvo padaryta 1998 m. birželio 11 d. CK papildžius 571 straipsniu.

Seimas 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtino naują Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, kuriame actio Pauliana institutas expressis verbis įtvirtintas 6.66 straipsnyje „Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana)“. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam CK (išskyrus atskirus jo straipsnius), CK 571 straipsnis (1998 m. birželio 11 d. redakcija) neteko galios.

  1. Pareiškėjui – Mažeikių rajono apylinkės teismui kilo abejonė, ar CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys neprieštaravo Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Nors pareiškėjas prašo ištirti CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) visos 3 dalies ir visos 4 dalies atitiktį Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar nurodytiems Konstitucijos straipsniams CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalis neprieštarauja ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jeigu skolininko su trečiuoju asmeniu sudarytas atlygintinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal šį atlygintinį sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti, o šio straipsnio 4 dalis – ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, sudaręs atlygintinį sandorį su skolininku, šį atlygintinį sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį atlygintinį sandorį, bet ir gautas iki šio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti.

  1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

„Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

  1. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

„Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“

  1. Tiriant CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalių ginčijamų nuostatų atitiktį Konstitucijai būtina atsižvelgti į šio straipsnio 1 dalies nuostatą „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“.

8.1. Iš nurodytos CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostatos matyti, kad skolininko su trečiuoju asmeniu sudaryto sandorio pripažinimui pagal kreditoriaus ieškinį negaliojančiu yra būtinos šios sąlygos: tokiu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės; skolininkas tokio sandorio sudaryti neprivalėjo; skolininkas, sudarydamas sandorį su šiuo trečiuoju asmeniu, žinojo ar turėjo žinoti, kad taip yra pažeidžiamos kreditoriaus teisės, t. y. skolininkas buvo nesąžiningas.

8.2. Nurodytoje CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostatoje pavartota formuluotė „gali būti“ reiškia, kad teismas pagal įstatymą neturi pareigos visais atvejais pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, bet turi teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar sandorį pripažinti, ar nepripažinti negaliojančiu. Tai spręsdamas teismas privalo vadovautis įstatymu. Jis turi įvertinti visas bylos aplinkybes. Taigi teismas turi įvertinti ir tai, ar trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo sąžiningas, ar nesąžiningas.

8.3. CK 571 straipsnyje (1998 m. birželio 11 d. redakcija) trečiojo asmens sąžiningumas ar nesąžiningumas expressis verbis nėra minimi.

Civiliniai įstatymai sudaro vieną visumą, jų nuostatas būtina aiškinti ne izoliuotai, o sistemiškai, kartu su kitomis civilinių įstatymų nuostatomis. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 11 straipsnio (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija; toliau – ir CPK) 7 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymas ar ginčo šalių susitarimas numato, jog spręsti tam tikrus klausimus palikta teismui, teismas privalo šiuos klausimus spręsti vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Taigi teismas privalo šiais kriterijais vadovautis ir spręsdamas, ar trečiasis asmuo, sudarydamas sandorį su skolininku, buvo sąžiningas, ar nesąžiningas. Teismas turi ginti ne tik kreditoriaus, bet ir sąžiningo trečiojo asmens teises.

  1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostatoje „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“ pavartota formuluotė „gali būti“ reiškia, kad teismas pagal įstatymą neturi pareigos visais atvejais pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, bet turi teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar sandorį pripažinti, ar nepripažinti negaliojančiu. Tai darydamas teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes; jis privalo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (CPK 11 straipsnio (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 dalis).

CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostatą „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“ interpretuojant CPK 11 straipsnio (1994 m. lapkričio 8 d. redakcija) 7 dalies kontekste nėra pagrindo teigti, kad ji neleido apginti sąžiningo trečiojo asmens nuosavybės teisių.

  1. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 5 dalį, jeigu atlygintinį sandorį teismas pripažįsta negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai asmuo, sudaręs sandorį su skolininku, gali iš pastarojo reikalauti, kad jis jam grąžintų, ką jis skolininkui sumokėjo ar davė.
  2. Konstatavus, kad nėra pagrindo teigti, jog CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalies nuostata „Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį“ neleidžia apginti sąžiningo trečiojo asmens nuosavybės teisių, ir atsižvelgus į šio straipsnio 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina ir tai, kad nėra pagrindo teigti, jog CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jeigu skolininko su trečiuoju asmeniu sudarytas atlygintinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal šį atlygintinį sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir šio straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, sudaręs atlygintinį sandorį su skolininku, šį atlygintinį sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį atlygintinį sandorį, bet ir gautas iki šio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti, pažeidė sąžiningo trečiojo asmens nuosavybės teises.

Taigi CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys nurodyta apimtimi neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui.

  1. Konstatavus, kad CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jeigu skolininko su trečiuoju asmeniu sudarytas atlygintinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal šį atlygintinį sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir šio straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, sudaręs atlygintinį sandorį su skolininku, šį atlygintinį sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį atlygintinį sandorį, bet ir gautas iki šio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, konstatuotina ir tai, kad CK 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 ir 4 dalys nurodyta apimtimi nepažeidė konstitucinio asmenų lygybės principo ir neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 571 straipsnio (1998 m. birželio 11 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad jeigu skolininko su trečiuoju asmeniu sudarytas atlygintinis sandoris pripažįstamas negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą, tai išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą skolininkui yra nukreipiamas į perduotą pagal šį atlygintinį sandorį turtą arba, jei tai negalima, į perduoto turto vertę rinkos kaina tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir šio straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad asmuo, sudaręs atlygintinį sandorį su skolininku, šį atlygintinį sandorį pripažinus negaliojančiu, privalo grąžinti ne tik tai, ką gavo pagal tokį atlygintinį sandorį, bet ir gautas iki šio atlygintinio sandorio pripažinimo negaliojančiu pajamas tiek, kiek jos viršija išlaidas turtui išlaikyti, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                               Armanas Abramavičius

                                                                                                        Egidijus Jarašiūnas

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Augustinas Normantas

                                                                                                        Jonas Prapiestis

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas