LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl „Mažeikių naftos“ ir jos dukterinių bendrovių reorganizavimo įstatymo

Byla Nr. 39/01-21/02

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS AKCINIŲ BENDROVIŲ „BŪTINGĖS NAFTA“, „MAŽEIKIŲ NAFTA“ IR „NAFTOTIEKIS“ REORGANIZAVIMO ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 4 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 2003 m. kovo 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai patarėjai Dainai Petrauskaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. kovo 5 d. išnagrinėjo bylą Nr. 39/01-21/02 pagal pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Seimo narių grupės prašymus ištirti, ar Seimo 1998 m. rugsėjo 29 d. priimto Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta” ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (1999 m. spalio 5 d. redakcija) nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatoms.

Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

  1. Seimas 1999 m. spalio 5 d. priėmė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą (Žin., 1999, Nr. 86-2560), kuriuo Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtino nuostatą „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“.
  2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (1999 m. spalio 5 d. redakcija; toliau – ir Įstatymas) nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatoms.
  3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, 5 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatoms.

II

Pareiškėjai prašymus grindžia šiais argumentais.

  1. Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata, kad po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų, įstatymų leidėjas atėmė iš valstybės ir savivaldybių institucijų galimybę kelti papildomus reikalavimus vienam iš ūkio subjektų. Dėl to šios institucijos prarado galimybę kelti papildomus reikalavimus, kurie būtų grindžiami nurodytų bendrovių veikla, neveikimu ar įvykiais, buvusiais iki tam tikros datos, t. y. už beveik neribotą laikotarpį nurodytų bendrovių atsakomybė valstybės ir savivaldybės institucijoms tapo negalima, išskyrus atvejus, kai institucijų reikalavimai nėra papildomi.
  2. Pareiškėjai teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymą Konkurencijos taryba yra valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti, kaip laikomasi šio įstatymo (18 straipsnio 1 dalis). Konkurencijos tarybos pirmininką bei narius Ministro Pirmininko teikimu skiria Respublikos Prezidentas (20 straipsnio 1 dalis). Konkurencijos tarybos pirmininkas kasmet teikia Seimui ir Vyriausybei Konkurencijos tarybos veiklos ataskaitas (21 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Konkurencijos taryba nėra atskaitinga tik Seimui kaip įstatymų leidžiamajai valdžiai. Tarybos sudarymo tvarka patvirtina, kad tam tikras kontrolės teises turi Prezidentas ir Vyriausybė. Pareiškėjai mano, kad minėta Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, šia įstatymo nuostata Seimas apribojo Konkurencijos tarybos galias ir pažeidė valstybės valdžių padalijimo principą.
  3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Pasak pareiškėjų, viena iš reguliavimo formų yra ir teisinės atsakomybės ūkio subjektams nustatymas bei taikymas. Ginčijama Įstatymo nuostata atima iš valstybės institucijos galimybę per atsakomybės taikymą reguliuoti tam tikrų ūkio subjektų veiklą. Sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimas yra tiesiogiai susijęs su tinkamu valstybiniu ūkinės veiklos reguliavimu bei vartotojų interesų gynimu. Konkurencijos taryba yra valstybės institucija, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką, kurios esmė – sąžiningos konkurencijos laisvės saugojimas Lietuvos Respublikoje. Pagal Konkurencijos įstatymo 40 straipsnio 3 dalį ūkio subjektai gali būti patraukti atsakomybėn už šio įstatymo pažeidimus ne vėliau kaip per trejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant tęstiniam pažeidimui – nuo paskutinių veiksmų atlikimo dienos. Pareiškėjas teigia, kad ginčijama Įstatymo nuostata iš Konkurencijos tarybos atima realią galimybę taikyti atsakomybę pagal Konkurencijos įstatymą. Kartu valstybė prarado galimybę ginti dalies vartotojų interesus ir saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę, o tai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims.
  4. Pagal Konkurencijos įstatymo 46 straipsnio 1 dalį ūkio subjektai, pažeidę šį įstatymą, privalo įstatymo nustatyta tvarka atlyginti žalą kitiems ūkio subjektams ar fiziniams bei juridiniams asmenims. Pareiškėjo nuomone, kadangi tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo pradeda ir pažeidimą nustato Konkurencijos taryba, tai, jai neturint galimybės kelti reikalavimus, žalos atlyginimas pagal Konkurencijos įstatymo 46 straipsnį tampa problemiškas. Pareiškėjai teigia, kad dėl šių argumentų yra pagrindas manyti, jog ginčijama nuostata prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyriausiosios konsultantės D. Petrauskaitės rašytiniai paaiškinimai.

  1. Paaiškinimuose teigiama, kad Įstatymu buvo siekiama užtikrinti vienos iš svarbiausių šalies ūkio sričių sėkmingą pertvarkymą pritraukiant investicijas ir nustatyti investavimo į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“, veiksiančią po įstatyme nurodytų bendrovių reorganizavimo, sąlygų ypatumus, atsižvelgiant į Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijos „Williams International Company“ ketinimų protokole, pasirašytame 1998 m. liepos 29 d., aptartas investavimo sąlygas. Ketinimų protokolo, kuris Seimui svarstant nurodytą Įstatymo projektą buvo pateiktas kaip Įstatymo projekto priedas, 3 dalies 1 punkto c papunktyje nurodyta, kad „Investicijų sutartyje ar Galutiniame susitarime bus nuostata dėl „Williams International Company“ ir projekto bendrovės atleidimo nuo atsakomybės už bet kokius neperimtus ar neatskleistus akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Naftotiekis“ ir „Mažeikių nafta“ įsipareigojimus, įskaitant, pavyzdžiui, praeityje nesumokėtus mokesčius“. Priėmus Įstatymą, buvo sudarytos sąlygos Vyriausybei investicijų sutartį su strateginiu investuotuoju JAV kompanija „Williams International Company“ pasirašyti 1998 m. liepos 29 d. ketinimų protokole aptartomis sąlygomis.
  2. D. Petrauskaitės manymu, Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nurodytus „papildomus reikalavimus“ reikėtų suprasti kaip valstybės ir savivaldybių institucijų reikalavimus akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinėms bendrovėms, atsiradusius dėl jų veiklos ar neveikimo iki strateginis investuotojas įsigis akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ priklausančių akcijų ir pareikštus joms po to, kai strateginis investuotojas įsigis šiai bendrovei priklausančių akcijų, sumokėti sumas (nesumokėtus valstybei mokesčius, baudas, delspinigius ir pan.), kurios nenurodytos sudarant sutartį su strateginiu investuotoju pateiktuose akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ informacijos dokumentuose.
  3. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, mokesčiai, delspinigiai, priskaičiuoti už laiku nesumokėtas mokesčių sumas, ir valstybės institucijų, taip pat ir Konkurencijos tarybos, paskirtos baudos yra mokamos į valstybės biudžetą. Pagal ginčijamą normą akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“, į kurią pagal investicijų sutartį su valstybe kapitalą investuoja strateginis investuotojas „Williams International Company“, ir jos dukterinės bendrovės atleidžiamos nuo sudarant investicijų sutartį strateginiam investuotojui neatskleistų reikalavimų (papildomų reikalavimų) valstybei vykdymo. Taip valstybė prisiima nuostolius, galinčius atsirasti dėl to, kad Vyriausybės sudarytose sutartyse ir jų prieduose nurodyta informacija, pareiškimai ir (arba) patvirtinimai yra neteisingi ir netikslūs.
  4. D. Petrauskaitė pažymi, jog rengiantis sudaryti investicijų sutartį buvo imtasi priemonių, kad būtų atskleisti visi akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ įsipareigojimai valstybei. Ginčijamoje normoje nurodyti „papildomi reikalavimai“ yra tokie reikalavimai, kurių investicijų sutarties sudarymo metu šios sutarties šalys nežinojo ir negalėjo žinoti. Valstybė, per savo institucijas sudarydama investicijų sutartį su „Williams International Company“, veikė kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Civilinės teisės požiūriu valstybė, prisiimdama galimus nuostolius dėl sudarant sutartį kitai šaliai neatskleistų skolinių įsipareigojimų jai (valstybei), elgėsi kaip sąžininga sutarties šalis. Ginčijamoje normoje nurodytų papildomų sumų mokėjimas turėtų įtakos akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ apyvartinio kapitalo ir pelno dydžiui, taip pat su tuo susijusiems investicijų sutarties šalių įsipareigojimams, ir galėtų pažeisti strateginio investuotojo interesus.
  5. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, ginčijama norma ne atėmė iš valstybės institucijų teisės taikyti teisinę atsakomybę akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, bet tik apribojo tam tikrų atsakomybės priemonių taikymą tam tikromis sąlygomis ir tam tikru laikotarpiu. Pagal Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi nustatyti įmokas į valstybės biudžetą, taip pat ir atleisti nuo jų mokėjimo, priklauso Seimo kompetencijai. Todėl, D. Petrauskaitės nuomone, Seimas neįsiterpė į vykdomosios valdžios kompetenciją ir nėra pagrindo teigti, kad ginčijama norma prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsnio 1 bei 2 dalims.
  6. D. Petrauskaitė pažymi, kad Įstatymo 3 straipsnio normos reguliuoja santykius, susijusius su vienos iš šalies ūkio sričių pertvarkymu, kurį vykdant ūkio objektų privatizavimui tenka svarbi reikšmė. Privatizavimo metodų parinkimui įtaką daro šalies raidos ypatumai, valstybei priklausančių įmonių būklė, padėtis šalies ūkyje ir kiti veiksniai. Vykdydama ūkio reformą, valstybė, nepažeisdama Konstitucijos principų ir normų, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nėra pagrindo ginčijamą teisės normą laikyti prieštaraujančia Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai. Draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ dominuoja rinkoje, tačiau tai, kad pagal ginčijamą normą ši bendrovė ir jos dukterinės bendrovės atleidžiamos nuo ginčijamoje normoje nurodytų papildomų reikalavimų valstybei vykdymo, savaime nesudaro sąlygų bendrovei piktnaudžiauti dominavimu rinkoje. Todėl, suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijama norma neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.
  7. Suinteresuoto asmens atstovė taip pat pažymi, kad ginčijama norma taikoma valstybės ir savivaldybių institucijų reikalavimams, todėl taikoma ir Konkurencijos tarybai. Darytina išvada, kad Įstatymo normos taikomos tik tiems reikalavimams, kurie atsirado nevykdant viešosios prievolės. Civilinės ir viešosios prievolių turinys yra skirtingas. Jos atsiranda skirtingais pagrindais, jų teisinis reglamentavimas grindžiamas skirtingais principais, jų pažeidimas sukelia kitokius teisinius padarinius. Lietuvos Respublikos konkurencijos teisės prigimties aiškinimas neatsiejamas nuo Europos Sąjungos konkurencijos teisės prigimties aiškinimo. Kai kuriais atžvilgiais konkurencijos teisė priklauso privačiajai teisei, o kai kuriais – viešajai teisei. Ginčijama norma nedraudžiama Konkurencijos tarybai taikyti Konkurencijos įstatymo 40 straipsnyje nustatytų dviejų sankcijų iš trijų (be baudos, kuri yra ekonominė sankcija). Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijama norma atima iš valstybės institucijų teisę per atsakomybę reguliuoti ūkio subjektų veiklą, ginti vartotojų interesus ir saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę.
  8. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, ūkio viceministro N. Eidukevičiaus, teisingumo viceministro G. Švedo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto profesorės O. G. Rakauskienės ir docento G. Davulio, Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Įmonių ekonomikos katedros docentės M. Kučinskienės, docentės Z. Gineitienės, lektorių G. Jatuliavičienės ir E. Vabalo rašytiniai paaiškinimai.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė D. Petrauskaitė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Seimas 1999 m. spalio 5 d. priimtu Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu pakeitė Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 ir 4 straipsnius ir šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtino nuostatą „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“.

Pareiškėjai – Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Seimo narių grupė prašo ištirti, ar nurodyta Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims.

  1. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymu, kurio 3 straipsnio 4 dalyje (1999 m. spalio 5 d. redakcija) yra įtvirtinta pareiškėjų ginčijama nuostata, nustatyta akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo tvarka, investicijų į bendrovę, tęsiančią veiklą po reorganizavimo, sąlygos bei tvarka, taip pat reikalavimai akcijų paketų savininkams.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovės paaiškinimuose pažymėta, kad šiuo įstatymu buvo siekiama sudaryti sąlygas Vyriausybei pasirašyti investicijų sutartį su strateginiu investuotoju.

Seimas 1998 m. rugsėjo 29 d. nutarimu „Dėl strateginio investuotojo pripažinimo“ pripažino Junginių Amerikos Valstijų kompaniją „Williams International Company“ strateginiu investuotoju ir jai suteikė teisę įsigyti po reorganizavimo tęsiančios veiklą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ akcijų.

Seimo 2002 m. rugsėjo 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nustatyta, kad šiame įstatyme nustatytos strateginio investuotojo teisės ir pareigos gali pereiti strateginio investuotojo teisių ir pareigų pagal atitinkamas sutartis perėmėjui – Seimo patvirtintam investuotojui.

Seimas 2002 m. rugsėjo 17 d. nutarimu „Dėl Nyderlandų ribotos atsakomybės bendrovės „Yukos Finance B.V.“ patvirtinimo investuotoju“ patvirtino Nyderlandų ribotos atsakomybės bendrovę „Yukos Finance B.V.“ investuotoju, perimančiu Jungtinių Amerikos Valstijų kompanijos „Williams International Company“ teises ir pareigas pagal atitinkamas 1999 m. spalio 29 d. sutartis bei 2002 m. birželio 18 d. sutartis dėl investicijų į akcinę bendrovę „Mažeikių nafta“. Šiame Seimo nutarime taip pat nustatyta, kad toks sprendimas galioja ir taip pat yra taikomas Nyderlandų ribotos atsakomybės bendrovę „Yukos Finance B.V.“ kontroliuojančioms ar šios bendrovės kontroliuojamoms įmonėms su sąlyga ir tik tol, kol Nyderlandų ribotos atsakomybės bendrovę „Yukos Finance B.V.“ kontroliuoja Rusijos Federacijos akcinė bendrovė „„Yukos“ Oil Corporation“.

  1. Konstitucinis Teismas yra išnagrinėjęs bylą, kurioje inter alia buvo sprendžiamas 1998 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo, 1999 m. birželio 3 d. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, 1999 m. spalio 5 d. Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3, 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai klausimas. Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d. nutarime Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Vyriausybė sutartyse su strateginiu investuotoju ir akcine bendrove „Mažeikių nafta“ turi teisę valstybės vardu prisiimti esminius turtinius įsipareigojimus strateginiam investuotojui ir (ar) akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“, taip pat įsipareigojimus atlyginti nuostolius, ta apimtimi, kuria nustatyta Vyriausybės teisė prisiimti įsipareigojimus atlyginti ir tuos nuostolius, kurie susidaro dėl strateginio investuotojo ir (ar) akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ kaltės, bei įsipareigojimus atlyginti nuostolius, ta apimtimi, kuria nustatyta Vyriausybės teisė valstybės vardu prisiimti įsipareigojimus atlyginti nuostolius ir tuo atveju, kai jie susidaro priėmus įstatymus, kuriais įgyvendinamos Konstitucijos normos ir (ar) saugomos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Toje byloje Konstitucinis Teismas netyrė, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“.
  2. Ginčijamos Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatos taikymo pradžia yra siejama su tam tikru teisiniu faktu, t. y. su tuo, kad strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad Vyriausybės teikimu Seimo pripažintam strateginiam investuotojui suteikiama teisė, didinant po reorganizavimo tęsiančios veiklą akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ įstatinį kapitalą, įsigyti naujai išleidžiamų akcijų, kurių bendra nominali vertė neviršija 33 procentų šios bendrovės kapitalo.
  3. Sprendžiant, ar ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ką reiškia joje vartojamos sąvokos „valstybės institucijos“, „savivaldybių institucijos“ ir formuluotė „papildomi reikalavimai dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“.

5.1. Ginčijamoje Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatoje vartojama sąvoka „valstybės institucijos“ apima visas valstybės institucijas, t. y. visas institucijas, kurios yra valstybės mechanizmo sudedamoji dalis ir per kurias valstybė įgyvendina savo funkcijas.

5.2. Sąvoka „savivaldybių institucijos“ išreiškia atitinkamų institucijų priklausomybę tam tikrai savivaldybei. Savivaldybė yra įstatymo numatyto valstybės teritorijos vieneto bendruomenė, turinti Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1998 m. vasario 18 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Savivaldybių institucijos yra steigiamos tam, kad būtų realizuojami savivaldybių interesai, taip pat kad būtų tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės nutarimai, savivaldybių tarybų sprendimai. Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime konstatuota, kad savivaldybių institucijomis laikytinos ir savivaldybių tarybos, ir joms atskaitingi vykdomieji organai bei kitos institucijos, kurias įsteigia savivaldybių tarybos.

5.3. Įstatymų leidėjas, nurodydamas reikalavimus, kurių valstybės ar savivaldybių institucijos negalės kelti akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms, pavartojo sąvoką „papildomi reikalavimai“. Taigi ginčijamoje nuostatoje apibūdinant reikalavimus pabrėžiamas kriterijus – reikalavimai turi būti papildomi.

Pažymėtina, kad pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus valstybės ir savivaldybių institucijos ūkinės veiklos subjektams dėl jų veiklos ar neveikimo, taip pat dėl kitų įvykių gali reikšti įvairius reikalavimus. Vieni iš jų sietini su valstybės ir savivaldybių institucijų kompetencijos įgyvendinimu, kiti kyla iš civilinių ir kitų teisinių santykių. Ginčijamoje Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatoje kaip papildomi reikalavimai nurodyti tokie valstybės ir savivaldybių institucijų reikalavimai dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių, kurie nebuvo pareikšti iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

5.4. Taigi iš ginčijamoje Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtinto teisinio reguliavimo turinio galima spręsti, kad šia nuostata akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinės bendrovės, kai jų akcijų pagal Įstatymą įsigis strateginis investuotojas, atleidžiamos nuo atsakomybės dėl savo veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išskyrus atsakomybę pagal valstybės ir savivaldybių institucijų reikalavimus, iškeltus iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat atsakomybę pagal kitų subjektų iškeltus reikalavimus.

  1. Pareiškėjai prašo ištirti, ar ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims.

6.1. Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse nustatyta:

„Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę.

Valstybė gina vartotojo interesus.“

6.2. Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą. Principai yra tarpusavyje suderinti, ir tai suponuoja jų pusiausvyrą, todėl kiekvienas jų turi būti aiškinamas nepaneigiant kito konstitucinio principo (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas). Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių turinį galima aiškinti tik atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnį Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva (1 dalis), kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą (2 dalis).

6.3. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje Konstitucijos nuostatoje yra įtvirtintas principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo kryptis, būdus ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, privalo derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio principų.

6.4. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, yra pažymėjęs, jog nuostata „Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką“ reiškia, kad negalima įvesti monopolio, t. y. negalima įstatymu suteikti ūkio subjektui išimtinių teisių veikti kurioje nors ūkio srityje, dėl ko ši sritis būtų monopolizuota. Tačiau draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką nereiškia, kad yra draudžiama tam tikromis aplinkybėmis įstatyme konstatuoti monopolijos konkrečioje ūkinės veiklos srityje buvimą ar kitaip atspindėti faktinius monopolinius santykius ir juos atitinkamai reguliuoti. Toks konstatavimas sudaro teisines prielaidas taikyti monopolistui atitinkamus reikalavimus ginant kitų ūkio subjektų bei vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d., 2002 m. balandžio 9 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia ir įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad gamyba ir rinka nebūtų monopolizuotos, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatytos priemonės jai apsaugoti.

6.5. Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus. Ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytų reikalavimų.

6.6. Pareiškėjų manymu, Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“ reiškia, kad tam tikriems ūkinės veiklos subjektams netaikoma atsakomybė, kad negalima reikšti ir reikalavimų, kylančių iš konkurenciją reguliuojančių įstatymų pažeidimo. Todėl, pareiškėjų nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas netarnauja bendrai tautos gerovei, valstybė neturi ir galimybės saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei ginti dalies vartotojų interesus. Pareiškėjai teigia, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatoms.

6.7. Pažymėtina, kad, įstatymu ar poįstatyminiu teisės aktu pažeidus Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, yra pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, arba sudaromos prielaidos pažeisti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį.

6.8. Tiriant, ar ginčijama Įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintai sąžiningos konkurencijos laisvei, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į ūkinės veiklos specifiką tam tikrose ūkio srityse, gali diferencijuotai reguliuoti ūkinę veiklą, tačiau tai darydamas jis negali paneigti Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio pagrindų.

6.8.1. Ginčijamoje Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtintas draudimas valstybės ir savivaldybių institucijoms reikšti papildomus reikalavimus dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra absoliutus. Minėta, kad ginčijamoje nuostatoje kaip papildomi reikalavimai nurodyti tokie reikalavimai dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių, kurie nebuvo pareikšti iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šie reikalavimai siejami su valstybės bei savivaldybių institucijų kompetencijos įgyvendinimu ir (arba) kyla iš civilinių ir kitų teisinių santykių. Taigi Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytu reguliavimu sudaroma tokia teisinė situacija, kai valstybės ir savivaldybių institucijos negali reikšti ir tokių reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ bei jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriuos jos privalėtų reikšti vykdydamos Konstitucijos ir įstatymų priskirtas funkcijas, taip pat kontroliuodamos, ar ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodyti ūkio subjektai laikėsi sąžiningos konkurencijos laisvę saugančių įstatymų, kitų teisės aktų. Pagal tokį teisinį reguliavimą ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodyti ūkio subjektai atsiduria išskirtinėje padėtyje – jų atžvilgiu dėl jų veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą nėra taikomos teisės normos, saugančios sąžiningą konkurencijos laisvę, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės ir savivaldybių institucijos yra iškėlusios reikalavimus dar iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat kai reikalavimus iškelia kiti subjektai.

6.8.2. Pažymėtina, kad pagal ginčijamą Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatą minėtų papildomų reikalavimų negali kelti ne tik valstybės, bet ir savivaldybių institucijos. Minėta, jog savivaldybių institucijos yra steigiamos tam, kad būtų realizuoti savivaldos teisę turinčių bendruomenių interesai, taip pat tiesiogiai įgyvendinami įstatymai, Vyriausybės nutarimai, savivaldybių tarybų sprendimai. Taigi šios institucijos negali kelti ir tokių reikalavimų, kurie turėtų būti keliami ginant ne tik valstybės, bet ir savivaldos teisę turinčių bendruomenių bei pačių savivaldybių institucijų teises ir teisėtus interesus. Toks reguliavimas nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta vietos savivaldos samprata ir vertintinas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 122 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad savivaldybių tarybos dėl jų teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą, taigi pažeidžiantis ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, pagal kurią savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

6.8.3. Įvairių ūkio subjektų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimas, taip pat ir sąžiningos konkurencijos santykiuose, gali būti susijęs su valstybės ir savivaldybių institucijų sprendimais ir iš šių sprendimų kylančiais reikalavimais. Valstybės ir savivaldybių institucijoms negalint kelti reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, minėtų ūkio subjektų teisės ir teisėti interesai, kurių įgyvendinimas susijęs su valstybės ir savivaldybių institucijų keliamais reikalavimais, būtų pažeisti.

6.8.4. Ginčijamoje Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatoje nustatytas teisinis reguliavimas reiškia, kad joje nurodyti subjektai yra atleisti nuo atsakomybės už akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių bendrovių neteisėtus veiklą ar neveikimą ir kitus įvykius iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, išskyrus atsakomybę pagal valstybės ir savivaldybių institucijų reikalavimus, iškeltus iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat atsakomybę pagal kitų subjektų iškeltus reikalavimus.

Minėta, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi derinti asmens ir visuomenės interesus, nepaneigti sąžiningos konkurencijos, kitų Konstitucijoje įtvirtintų Lietuvos ūkio pagrindų.

Įstatymų leidėjas, siekdamas pertvarkyti tam tikrą šalies ūkio sritį, gali pasirinkti įvairius jos pertvarkymo būdus (taip pat pritraukti strateginį investuotoją). Nustatydamas diferencijuotą tam tikros ūkio srities reguliavimą bei įtvirtindamas specifinę atskirų ūkio subjektų padėtį, įstatymų leidėjas privalo įstatyme numatyti ir priemones, kurios leistų atlyginti kitiems subjektams žalą arba nuostolius, kurių jiems neatlygina tie ūkio subjektai, kuriems yra nustatyta specifinė teisinė padėtis.

Taigi Įstatyme nustatydamas, kad valstybės ir savivaldybių institucijos negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įstatymų leidėjas turėjo įstatyme numatyti ir priemones, kurios leistų atlyginti kitiems subjektams žalą arba nuostolius, kurių tie ūkio subjektai, kuriems yra nustatyta specifinė teisinė padėtis, neatlygina dėl to, kad valstybės ir savivaldybių institucijos negali kelti papildomų reikalavimų dėl nurodytų ūkio subjektų veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių. Įstatyminis reguliavimas, kuriuo ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodyti subjektai iš dalies atleidžiami nuo atsakomybės nepaisant kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų ar juos paneigiant, yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtinta sąžiningos konkurencijos laisve.

6.8.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytinos išvados, kad:

1) ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai;

2) ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šioje nuostatoje nurodytų papildomų reikalavimų negalės kelti savivaldybių institucijos, prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai ir 122 straipsniui.

6.9. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalį valstybė turi pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti įvairias vartotojų interesų gynimo priemones, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimų.

6.9.1. Vertinant ginčijamos Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai pažymėtina, kad ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas draudimas valstybės ir savivaldybių institucijoms kelti papildomus reikalavimus dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą apima ir reikalavimus, susijusius su vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Nors ginčijama norma atitinkamoms valstybės ir savivaldybių institucijoms nėra uždrausta kontroliuoti, kaip yra laikomasi vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos priemonių, tačiau joms vykdant kontrolės funkciją ir paaiškėjus, kad dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių buvo pažeisti vartotojų interesai, jei negalima kelti atitinkamų reikalavimų, tokia kontrolė yra neveiksminga. Taigi dėl tokio reguliavimo valstybės ir savivaldybių institucijos negali vykdyti visų joms priskirtų įgaliojimų užtikrinant vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Taip sudaromos prielaidos pažeisti vartotojų teises ir teisėtus interesus.

6.9.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas tam tikros ūkio srities, kurioje įtvirtinama kurių nors ūkio subjektų specifinė teisinė padėtis, santykius ir nustatydamas kitais įstatymais nustatyto šių santykių reguliavimo išimtis, privalo nustatyti ir papildomas teisines priemones, kurios užtikrintų vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Įstatymu įtvirtinus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos negali kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir nenustačius papildomų vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos priemonių, sudaromos prielaidos pažeisti vartotojų teises ir teisėtus interesus.

6.9.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 5 daliai.

6.10. Minėta, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą, kad įstatymu ar poįstatyminiu aktu pažeidus Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas yra pažeidžiama ir Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis arba sudaromos prielaidos ją pažeisti.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 ir 5 dalims. Tai konstatavus konstatuotina, kad ši nuostata prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai.

  1. Pareiškėjai prašo ištirti, ar ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos visuomenės ir teisinės valstybės principams.

7.1. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija; teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose ir yra aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją.

Vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinio saugumo principas. Jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių dalyvių teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

Pažymėtina ir tai, kad teisinės valstybės principas neatsiejamas nuo teisingumo – vieno pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Teisingumą galima įgyvendinti užtikrinant interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, interesų priešpriešos.

Taigi Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai.

Neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga – asmens teisė kreiptis į teismą. Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

7.2. Pagal ginčijamą Įstatymo nuostatą valstybės ir savivaldybių institucijos po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, negalės akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų. Pažymėtina, kad ginčijamoje nuostatoje nustatytas draudimas valstybės ir savivaldybių institucijoms kelti nurodytus reikalavimus yra absoliutus, jis apima draudimą valstybės ir savivaldybių institucijoms kelti reikalavimus, grindžiamus tiek sutartimis, tiek įstatymais ar kitais teisės aktais. Draudimas valstybės ir savivaldybių institucijoms kelti minėtus reikalavimus reiškia ir draudimą joms kelti reikalavimus, kuriais siekiama apginti konstitucines vertybes. Nuo minėtų reikalavimų pareiškimo gali priklausyti kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimas.

7.3. Minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui kyla pareiga užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių dalyvių teises bei teisėtus lūkesčius, garantuoti teisinį saugumą.

Įstatymų leidėjas gali nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikri ūkio subjektai tam tikru mastu atleidžiami nuo atsakomybės už padarytus veiksmus ar neveikimą, taip pat kitus įvykius, tačiau nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo įstatyme numatyti ir priemones, leidžiančias atlyginti kitiems subjektams žalą arba nuostolius, kurių jiems tam tikri ūkio subjektai neatlygina dėl to, kad yra atleisti nuo atsakomybės.

Pažymėtina, kad nuo valstybės ir savivaldybių institucijų keliamų reikalavimų priklauso įvairių subjektų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimas. Subjektai, kurių teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimas priklauso ir nuo valstybės ar savivaldybių institucijų keliamų reikalavimų, galėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybės ir savivaldybių institucijos vykdys joms pavestas funkcijas ir kels papildomus reikalavimus dėl minėtų subjektų teisių ar teisėtų interesų pažeidimo nepriklausomai nuo to, ar šios teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti dėl ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodytų akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ar po to. Įstatymu uždraudus valstybės ar savivaldybių institucijoms kelti nurodytus papildomus reikalavimus, šie subjektai atsidūrė nepalankioje padėtyje, nes jų teisės ir teisėti interesai negali būti ginami valstybės ir savivaldybių institucijoms keliant papildomus reikalavimus dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Todėl ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintu reguliavimu nepaisoma teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, taip pat teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimų.

7.4. Ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas draudimas valstybės ir savivaldybių institucijoms kelti papildomus reikalavimus dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą apima ir reikalavimus dėl nurodytų ūkio subjektų veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriuos valstybės ir savivaldybių institucijos galėtų kelti teisme. Pagal ginčijamą nuostatą savivaldybių institucijos, įgyvendindamos savivaldos teisę turinčių bendruomenių teises ir teisėtus interesus, taip pat tiesiogiai įgyvendindamos įstatymus, Vyriausybės nutarimus, savivaldybių tarybų sprendimus, negalės reikšti minėtų papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įgyvendinant savivaldos teisę turinčių bendruomenių teises ir teisėtus interesus, taip pat tiesiogiai įgyvendinant įstatymus, Vyriausybės nutarimus, savivaldybių tarybų sprendimus.

Taigi dėl ginčijamoje Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtinto reguliavimo minėtų teisinių santykių dalyvių teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba yra apribota. Vieni iš šių subjektų negali kelti ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodytų papildomų reikalavimų teisme, o kitiems, nors formaliai ir nedraudžiama kelti tokių reikalavimų įstatyme nurodytiems subjektams ir kreiptis į teismą, tačiau valstybės ar savivaldybių institucijoms nepareiškus atitinkamų reikalavimų, visavertė kitų subjektų teisių ir teisėtų interesų teisminė gynyba yra negalima. Toks teisinis reguliavimas, kuriuo ribojamos galimybės pažeistas teises ir teisėtus interesus ginti teisme, yra nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu.

7.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

  1. Pareiškėjai prašo ištirti, ar ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Konstatavęs, kad ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kad ši nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad joje nurodytų papildomų reikalavimų negalės kelti savivaldybių institucijos, prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai ir 122 straipsniui, Konstitucinis Teismas toliau netirs ginčijamos Įstatymo nuostatos atitikties kitiems Konstitucijos straipsniams (jų dalims).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas


nutaria:

  1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 3, 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies nuostata „po to, kai strateginis investuotojas įsigis akcijų pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijos akcinei bendrovei „Mažeikių nafta“ ir jos dukterinėms bendrovėms negalės kelti papildomų reikalavimų dėl akcinės bendrovės „Mažeikių nafta“ ar jos dukterinių bendrovių veiklos ar neveikimo ir kitų įvykių iki strateginiam investuotojui įsigyjant akcijų“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šioje nuostatoje nurodytų papildomų reikalavimų negalės kelti savivaldybių institucijos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai ir 122 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                Armanas Abramavičius

                                                                                                        Egidijus Jarašiūnas

                                                                                                        Egidijus Kūris

                                                                                                        Kęstutis Lapinskas

                                                                                                        Zenonas Namavičius

                                                                                                        Augustinas Normantas

                                                                                                        Jonas Prapiestis

                                                                                                        Vytautas Sinkevičius

                                                                                                        Stasys Stačiokas