Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimas

DĖL NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMO Į MIESTE ESANČIĄ ŽEMĘ, BŪTINĄ KITŲ ASMENŲ STATINIAMS EKSPLOATUOTI

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje, pradėtoje pagal Seimo narių grupės prašymą, Konstitucinis Teismas tyrė, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose buvusi žemė, užimta statiniams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, yra negrąžinama natūra ir išperkama valstybės, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nutarime priminta, kad valstybė asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įgyvendinti šią savo teisę įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais; savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, reikia atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines, teisines ir kitas realijas ir užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – buvusių savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų, naudojančių buvusiems savininkams priklausiusią žemę, reikalingą jiems priklausantiems statiniams eksploatuoti, teisės ir teisėti interesai.

Pažymėta ir tai, kad Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nevienodas nuosavybės teisių į miesto ir kaimo vietovėse, taip pat skirtingose miesto teritorijose esančią žemę, įskaitant žemę, reikalingą statiniams eksploatuoti, atkūrimo sąlygas ir tvarką, tačiau tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos, iš jos kylančių reikalavimų užtikrinti, kad atkuriant buvusių savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, kad žemė asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, gali būti negrąžinama natūra ir valstybės išperkama tik jeigu tam yra visuomenės poreikis.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad mieste vyrauja gyvenamosios paskirties statiniai, visuomeninio naudojimo statiniai (visuomenės reikmėms skirti prekybos, paslaugų, gamybos, kultūros, mokslo, gydymo ir kiti statiniai), kuriems eksploatuoti būtinų žemės sklypų naudojimas yra susijęs su daugelio asmenų, visos visuomenės interesais. Taigi atkuriant nuosavybės teises į tokią miesto žemę, kuri yra būtina kitiems asmenims priklausantiems statiniams eksploatuoti, yra susiduriama ne vien su atskirų asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, ir jos dabartinių naudotojų, nuomotojų, bet ir kitų asmenų, visuomenės interesais. Tenkinant tik asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, interesą nuosavybės teises į minėtą žemę atkurti natūra ir nepaisant asmenų, kuriems priklausantiems statiniams eksploatuoti reikalinga tokia žemė, kitų asmenų, visuomenės interesų dėl tos pačios žemės, nebūtų laikomasi konstitucinio reikalavimo derinti tokius interesus, nebūtų apsaugotos kitos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės, be kita ko, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekis.

Ginčytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos kylančią teisę nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymu diferencijuotai reguliuoti atsižvelgiant į tai, ar nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, yra mieste, ar kaime. Asmens teisė nuosavybės teises į mieste esančią žemę, reikalingą kitų asmenų statiniams eksploatuoti, atkurti natūra yra ribojama ir tokia žemė yra išperkama derinant asmens ir visuomenės interesus. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad šiuo reguliavimu nėra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, kuriame įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga.

Taip pat konstatuota, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytos nuosavybės teisių į žemę miesto ir kaimo vietovėse atkūrimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne subjektų požymius, taigi ginčytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Šis reguliavimas neprieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nes iš Konstitucijos nekyla teisėtas asmenų lūkestis nuosavybės teises į savo turėtą žemę atkurti tik natūra. Pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą.