PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI

2014 m. spalio 30 d.

PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA KONSTITUCIJAI

Konstitucinis Teismas šiandien priimtame nutarime pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies nuostata „nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: <...> grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę <...>, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei“, 12 straipsnio 1 dalies nuostata „žemė <...> išperkama valstybės <...>, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams <...> (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų <...>“ neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjos – Seimo narių grupės ginčytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos kylančią teisę nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymu diferencijuotai reguliuoti atsižvelgdamas į tai, ar nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, yra mieste, ar kaime. Ginčijamu teisiniu reguliavimu asmens teisė nuosavybės teises į miesto žemę, užimtą kitų asmenų pastatams, statiniams eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, atkurti natūra yra ribojama ir tokia žemė yra išperkama derinant nurodytų asmenų ir visuomenės interesus dėl konstituciškai pagrįsto visuomenės poreikio, o asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, – už ją atlyginant įstatyme nustatytais būdais ir tvarka. Tokiu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis, kuriame įtvirtinta nuosavybės teisių apsauga.

Pareiškėja abejojo, ar konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nėra pažeidžiamas dėl to, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos nepagrįstai skirtingai traktuoti asmenis, siekiančius atkurti nuosavybės teises į žemę kaimo vietovėje ir į tokią pačią žemę miesto vietovėje. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad ginčytose Įstatymo nuostatose ir Įstatymo 4 straipsnio 11 dalyje, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriais rėmėsi pareiškėja ir kuriuose reguliuojami kaimo vietovėje kitų asmenų naudojamos ar nuomojamos žemės grąžinimo natūra buvusiems savininkams ir tokios žemės išpirkimo, kai ji negrąžinama natūra, santykiai, nustatytos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne nuosavybės teisių subjektų požymius. Dėl to pareiškėjos ginčytu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos nekyla teisėtas asmenų lūkestis nuosavybės teises į jų turėtą žemę atkurti tik natūra. Pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga.