Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl draudimo būti statutiniu valstybės tarnautoju asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės

Byla Nr. 2/2022-3/2022

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS TARNYBOS STATUTO (2018 M. BIRŽELIO 29 D. REDAKCIJA) 9 STRAIPSNIO 2 DALIES 2 PUNKTO, 9 STRAIPSNIO 2 DALIES (2021 M. GRUODŽIO 23 D. REDAKCIJA) 3 PUNKTO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI 

2022 m. spalio 20 d. Nr. KT130-N13/2022
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Gintaro Godos, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2022 m. spalio 11 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 2/2022-3/2022 pagal pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymus Nr. 1B-1/2022 ir Nr. 1B-4/2022 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštaravo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas.

Konstitucinio Teismo 2022 m. spalio 4 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 2/2022-3/2022.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo argumentai

1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs dvi administracines bylas dėl Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymų, kuriais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) (toliau – ir Statutas) 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu, pareigūnai atleisti iš vidaus tarnybos, teisėtumo. Šie įsakymai priimti atsižvelgiant į tai, kad minėti pareigūnai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 38 straipsnį (kaltininkams susitaikius su nukentėjusiaisiais) už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnyje „Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas“, padarymą, ir jiems paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

2. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-1/2022 grindžiamas šiais argumentais.

2.1. Pareiškėjo teigimu, pagal BK nuostatas, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės įvairiais teisiniais pagrindais. Be to, pagal BK įtvirtintą teisinį reguliavimą, nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariamas asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, skiriasi savo pobūdžiu (vertybėmis, į kurias kėsinamasi), pavojingumu, inter alia jas kvalifikuojančiais požymiais, taip pat kaltės forma, už jas gali būti numatytos skirtingų rūšių, dydžio bausmės. Nepaisant to, įstatymų leidėjas, Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatęs, kad asmuo, per paskutinius 3 metus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nesudarė prielaidų įvertinti individualios kiekvieno pareigūno, apie kurį gauta informacijos, kad jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, situacijos ir, atsižvelgus į įvairias svarbias aplinkybes, be kita ko, į vidaus tarnybos sistemos pareigūno, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir pan., spręsti, ar pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos konkrečiu atveju yra būtinas siekiamam tikslui užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema.

2.2. Savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pareiškėjas grindžia ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis inter alia 2021 m. balandžio 14 d. nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, prieštaraujančia Konstitucijai inter alia tuo aspektu, kad joje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumui užtikrinti.

2.3. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta asmens nepriekaištingos reputacijos sąlyga yra griežtesnė nei įtvirtintoji kituose teisės aktuose, kuriuose reguliuojama skirtingų sričių valstybės tarnautojų veikla.

2.4. Atsižvelgus į tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas asmens, pretenduojančio į vidaus tarnybą arba jau esančio vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, teisių ribojimas nustačius reikalavimus jo reputacijai pirmiausia skirtas tam, kad būtų užtikrintas einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumas (be kita ko, būtų užtikrinta, kad jis atliks savo pareigas vadovaudamasis Konstitucija ir teise), pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas atitiko iš konstitucinio proporcingumo principo kylantį reikalavimą įstatymu asmens teisių ir laisvių neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, taip pat iš konstitucinio teisingumo principo kylantį reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant atleidimo iš vidaus tarnybos teisinius santykius, užtikrinti tam tikrą interesų, t. y. intereso apsaugoti pareigūno teises ir laisves ir viešojo intereso užtikrinti pareigūnų patikimumą, apsaugoti institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, pusiausvyrą.

2.5. Kartu, pareiškėjo manymu, nediferencijuojant nusikalstamų veikų, už kurių padarymą asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, ginčijama teisės norma galbūt neproporcingai apribotos piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, ir žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą, įtvirtinta jos 48 straipsnio 1 dalyje.

3. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-4/2022 ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais. Papildomai pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad taikant Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra pasunkinama atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens galimybė įgyvendinti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – mokėti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nes dėl ginčui aktualaus Statute nustatyto teisinio reguliavimo asmuo atleidžiamas iš tarnybos.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Seimo nario Algirdo Stončaičio, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus patarėjos Irenos Šambaraitės ir šio departamento Viešosios teisės skyriaus patarėjo Simono Mikšio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

4.1. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 27 d. nutarimuose suformuota oficialiąja konstitucine doktrina, pažymi, kad įstatymų leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami aukšti ir su nepriekaištinga reputacija susiję reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar pretenduojantiems į jas, yra konstituciškai pagrįstas svarbiais viešojo intereso apsaugos tikslais. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama apsaugoti valstybės, vidaus tarnybos sistemos ir visos visuomenės interesus, stiprinti vidaus tarnybos sistemos ir kiekvieno vidaus tarnybos sistemos pareigūno patikimumą ir atsakingumą, garantuoti, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigas eitų tik aukštus įstatymuose nustatytus reikalavimus atitinkantys, lojalūs Lietuvos valstybei, nepriekaištingos reputacijos asmenys.

4.2. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų teisinė padėtis yra iš esmės vienoda tuo požiūriu, kad jie visi laikomi padariusiais pavojingą teisės pažeidimą – nusikalstamą veiką. Pats nusikalstamos veikos padarymo faktas suteikia teisę įstatymų leidėjui juos vertinti kaip nesančius nepriekaištingos reputacijos ir dėl to neatitinkančius statutiniams valstybės tarnautojams keliamų griežtų reikalavimų.

Kita vertus, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nebūtinai reiškia asmens pripažinimą neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, tačiau toks privilegijuojantis teisinis reguliavimas turi būti objektyviai pagrįstas. Pavyzdžiui, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą, nesuponuoja asmens neatitikties nepriekaištingos reputacijos reikalavimui, nes asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu, nusikalstamą veiką yra padarę tik formaliai, t. y. ši atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis taikoma tada, kai įstatymų leidėjas nespėja BK nuostatų suderinti su kintančiais visuomeniniais santykiais, dėl to asmens nuteisimas bei bausmės jam paskyrimas gali nebeatitikti teisingumo principo.

4.3. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis, jų pareigūnams suteikti specialūs bei platūs įgaliojimai ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Visa tai lemia ir ypatingą statutinių valstybės tarnautojų teisinio statuso specifiką, įskaitant nepriekaištingos reputacijos reikalavimą. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą ar einantiems pareigas joje, ir įpareigojimas atsižvelgti į tokį reikalavimą, sprendžiant klausimą dėl galimybės asmeniui tapti (būti) vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, savaime nepaneigia asmens teisės stoti į valstybės tarnybą ar įsidarbinti tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje; ši teisė ribojama tik tose valstybės tarnybos srityse, kuriose veikla susijusi su visuomenės saugumo užtikrinimu, viešojo intereso gynimu ar teisingumo vykdymu.

Anot suinteresuoto asmens atstovų, atsižvelgiant į tai, Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas laikytinas proporcingu ir yra pagrįstas teisėtu lūkesčiu, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnų pareigas einantys asmenys veiktų laikydamiesi aukštų moralės ir etikos principų.

4.4. Suinteresuoto asmens atstovų manymu, šioje konstitucinės justicijos byloje nėra pagrindo remtis Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu, nes jame analizuotas teisinis reguliavimas buvo iš esmės kitoks, t. y. buvo sprendžiamas neterminuoto draudimo tapti vidaus tarnybos sistemos pareigūnu klausimas.

Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas 3 metų terminas nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), kai asmuo laikomas nesančiu nepriekaištingos reputacijos, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, atspindi atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės asmenų teisinį statusą ir nesukuria neproporcingų suvaržymų.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

5. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, įsigaliojusį 2003 m. gegužės 1 d. Šiuo įstatymu patvirtintas Vidaus tarnybos statutas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia:

– Seimo 2018 m. birželio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2019 m. sausio 1 d., kuriuo Vidaus tarnybos statutas (2015 m. birželio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) išdėstytas nauja redakcija, inter alia Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinant ginčijamą teisinį reguliavimą;

– Seimo 2021 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 7, 9, 53 ir 72 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, pakeistas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas.

Statute, be kita ko, nustatyti vidaus tarnybos principai, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusas, jų priėmimas į tarnybą ir atleidimas iš jos, atsakomybė, skatinimas, socialinės ir kitos garantijos (1 straipsnis). Pagal Statuto 2 straipsnio 11 dalį, vidaus tarnybos sistemos pareigūnas (toliau – ir pareigūnas) – šiame statute nustatyta tvarka į pareigūno pareigas vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinėse įstaigose, teisingumo ministro valdymo srities statutinėse įstaigose, finansų ministro valdymo srities statutinėse įstaigose priimtas statutinis valstybės tarnautojas, atliekantis įstatymuose nustatytas funkcijas, kuriomis užtikrinamas statutinei įstaigai įstatymuose nustatytų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų ir (ar) vadovaujantis kitiems pareigūnams.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Statutas reglamentuoja vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kaip statutinių valstybės tarnautojų, teisinio statuso ypatumus, inter alia priėmimo į vidaus tarnybą ir atleidimo iš jos sąlygas (1 straipsnis).

6. Statuto 9 straipsnio „Nepriekaištinga reputacija“ 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims ir pareigūnams būti nepriekaištingos reputacijos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos, bent vieną iš kurių atitinkantis asmuo pagal Statutą nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Šios dalies 2 punkte, kurį ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta:

„Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis:

<...>

2) įstatymų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai;“.

Aiškinant ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad, jame nustačius, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, per paskutinius 3 metus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), nebuvo nustatyta, dėl kokių nusikalstamų veikų padarymo ar kokiems atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindams esant (išskyrus nurodytąjį atvejį) taikoma ši nepriekaištingos reputacijos sąlyga. Taigi, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nebuvo laikomas asmuo, įstatymų nustatyta tvarka atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus nurodytąjį atvejį), jei nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai.

7. Ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su kitomis Statuto nuostatomis, kuriomis reguliuojamos priėmimo į vidaus tarnybą ir atleidimo iš jos sąlygos.

7.1. Statuto 8 straipsnio „Pretenduojantiems į vidaus tarnybą asmenims taikomi reikalavimai“ 1 dalyje nustatyti reikalavimai, kuriuos turi atitikti pretenduojantis į vidaus tarnybą asmuo, inter alia reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos (3 punktas); Statuto 16 straipsnio „Priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai“ 1 dalyje inter alia nustatytas draudimas į vidaus tarnybą priimti asmenį, kuris „neatitinka šiame statute nustatytų nepriekaištingos reputacijos reikalavimų“ (1 punktas).

Taigi, pagal Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, asmuo negali būti priimtas į vidaus tarnybą, jei neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, inter alia esant ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje nurodytai sąlygai – asmuo įstatymų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus nurodytąjį atvejį), jei nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai.

7.2. Pagal Statuto 72 straipsnio „Atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai“ 1 dalies 10 punktą, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, „kai atsiranda arba paaiškėja (jei nebuvo žinomos pareigūno priėmimo į vidaus tarnybą metu) šio statuto 16 straipsnyje nurodytos aplinkybės“.

Taigi Statuto 72 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – neatitiktis nepriekaištingos reputacijos reikalavimui, inter alia esant ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje nurodytai sąlygai – įstatymų nustatyta tvarka būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus nurodytąjį atvejį), jei nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai.

7.3. Vadinasi, pagal ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu, asmuo, įstatymų nustatyta tvarka atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus nurodytąjį atvejį), 3 metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos negalėjo būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, t. y. toks asmuo negalėjo būti priimtas į vidaus tarnybą, o atsiradus ar paaiškėjus tokioms aplinkybėms, jis iš vidaus tarnybos privalėjo būti atleistas.

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos, jei jis per paskutinius 3 metus buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus nurodytąjį atvejį), aiškintinas inter alia šiai bylai aktualių BK nuostatų, reglamentuojančių nusikalstamos veikos rūšis, kaltės formas, atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindus, kontekste.

8.1. Pagal BK 10 straipsnį „Nusikalstamų veikų rūšys“, nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Pagal BK 11 straipsnį, nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (1 dalis); nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs; tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius (2 dalis). Pagal BK 12 straipsnį, baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.

Pagal BK 14 straipsnį „Kaltės formos“, asmuo pripažįstamas kaltas padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Pagal BK 15 straipsnį, skiriamos dvi tyčios, kaip kaltės formos, rūšys – tiesioginė ir netiesioginė tyčia. Pagal BK 16 straipsnį, skiriamos dvi neatsargumo, kaip kaltės formos, rūšys – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas.

8.1.1. Pažymėtina, kad, pagal BK 15 straipsnio 2, 3 dalis, kai nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tyčia, jį padaręs asmuo ne tik suvokė pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, bet ir, numatydamas, kad dėl daromos veikos gali atsirasti BK numatyti padariniai, norėjo tokių padarinių (tiesioginė tyčia) arba, nors jų ir nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad, pagal BK 16 straipsnio 1–3 dalis, nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl neatsargumo tais atvejais, kai jį padaręs asmuo arba numatė, kad dėl daromos veikos gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas), arba tokių savo veikos padarinių nenumatė, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas).

8.1.2. Taigi, pagal BK 10 straipsnyje, 11 straipsnio 1 dalyje, 12 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmenims baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma už dviejų rūšių nusikalstamas veikas – nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Be to, pagal BK 11 straipsnio 2 dalį, 14–16 straipsnius, nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai skiriasi pagal kaltės formą, kuria buvo padaryti (tyčiniai ir neatsargūs), o tyčiniai nusikaltimai taip pat skiriasi savo sunkumu: jie gali būti labai sunkūs, sunkūs, apysunkiai ir nesunkūs.

8.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai taip pat aktualus su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės susijęs BK įtvirtintas teisinis reguliavimas.

8.2.1. BK bendrosios dalies VI skyriuje „Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės“ yra numatyti tokie atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai:

– bet kokią nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas, kai teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi (36 straipsnis);

– nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (37 straipsnis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija));

– baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų (38 straipsnio 1 dalis (su 2010 m. vasario 11 d. pakeitimu));

– baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų tyčinį nusikaltimą padaręs asmuo teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių (39 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. redakcija));

– asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas (391 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 1 dalis);

– baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pripažintas pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, ir nusikalstama veika, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė, negu jo paties padaryta nusikalstama veika (392 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 dalis);

– baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą padaręs asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą, kaltininkas nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (40 straipsnio 1, 2 dalys).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant BK 36–40 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad juo nustatyti skirtingi atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai atsižvelgiant į pasikeitusias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ar jų vertinimą, t. y. atsižvelgiant į tai, kad veiką padaręs asmuo tapo nepavojingas arba jo padaryta nusikalstama veika tapo nepavojinga ar buvo pripažinta mažareikšme (36 straipsnis, 37 straipsnis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija)), į nusikalstamą veiką padariusio asmens savybes ir valią prisidėti prie nusikalstamos veikos atskleidimo (38 straipsnio 1 dalis (su 2010 m. vasario 11 d. pakeitimu), 392 straipsnio (2018 m. gruodžio 20 d. redakcija) 1 dalis)), taip pat į tuos atvejus, kai asmuo dalyvavo organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausė nusikalstamam susivienijimui (391 straipsnio (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) 1 dalis)), į kitas aplinkybes (pavyzdžiui, į tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė pirmąkart ir yra lengvinančių aplinkybių (39 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. redakcija)) arba į tai, ar už nusikalstamą veiką padariusį asmenį yra laiduojama (40 straipsnio 1, 2 dalys)). Pažymėtina ir tai, kad, pagal minėtą BK nustatytą teisinį reguliavimą, asmuo BK numatytais atvejais gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už skirtingų rūšių, skirtingų kaltės formų ir skirtingo sunkumo nusikalstamas veikas.

8.2.2. BK specialiojoje dalyje numatyti papildomi atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai tam tikrų nusikalstamų veikų padarymo atvejais.

Antai, pagal BK specialiojoje dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleistas asmuo, kuris: dalyvavo sąmoksle siekiant padaryti valstybės perversmą, jeigu savo noru valstybės institucijai suteikė svarbią informaciją apie rengiamą valstybės perversmą (114 straipsnio 3 dalis); padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, jeigu jis iki jo pripažinimo įtariamuoju prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai bendradarbiavo nustatant užsienio valstybės ar jos organizacijos atstovus ir jų vykdomą veiklą (118 straipsnio (2022 m. gegužės 24 d. redakcija) 2 dalis); turėdamas tikslą perduoti užsienio valstybei, jos organizacijai pagrobė, pirko ar kitaip rinko informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba šią informaciją perdavė užsienio valstybei, jos organizacijai ar jų atstovui, jeigu iki jo pripažinimo įtariamuoju jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai bendradarbiavo nustatant užsienio valstybės ar jos organizacijos atstovus, kuriems turėjo būti perduota ar buvo perduota surinkta minėta informacija (119 straipsnio (2022 m. gegužės 24 d. redakcija) 3 dalis); vykdydamas kitos valstybės ar jos organizacijos užduotį pagrobė, pirko ar kitaip rinko arba perdavė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, arba kitą užsienio valstybės žvalgybą dominančią informaciją, jeigu jis iki jo pripažinimo įtariamuoju prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir aktyviai bendradarbiavo nustatant užsienio valstybės ar jos organizacijos atstovus ir išaiškinant jų vykdomą veiklą, susijusią su minėtos informacijos rinkimu ar perdavimu (119 straipsnio (2022 m. gegužės 24 d. redakcija) 4 dalis); naudojosi kito asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis ir iki jo pripažinimo įtariamuoju savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai ir aktyviai bendradarbiavo nustatant nuo prekybos žmonėmis ar vaiko pirkimo arba pardavimo nukentėjusį asmenį ir išaiškinant kurią nors iš šių nusikalstamų veikų (1472 straipsnio (2012 m. birželio 30 d. redakcija) 2 dalis); iš trečiųjų asmenų perėmė didesnės negu 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, jeigu iki pranešimo apie įtarimą įteikimo apie tai jis pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę (1891 straipsnio (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) 2 dalis); tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlęs ar pažadėjęs duoti arba davęs kyšį (kai kyšio buvo reikalaujama ar provokuojama jį duoti), per įmanomai trumpiausią laiką, bet ne vėliau negu iki jo pripažinimo įtariamuoju, savanoriškai apie tai pranešė teisėsaugos institucijai, taip pat jeigu kyšį jis pažadėjo duoti ar davė su teisėsaugos institucijos žinia (226 straipsnio (2016 m. lapkričio 10 d. redakcija) 6 dalis, 227 straipsnio 6 dalis (2017 m. birželio 1 d. redakcija)); gamino, įgijo ir (ar) laikė vartotas ar atiduotas narkotines ar psichotropines medžiagas, jeigu savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas (259 straipsnio 3 dalis).

Taigi, pagal BK specialiojoje dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už skirtingo pavojingumo ir skirtingo pobūdžio nusikalstamų veikų padarymą (įskaitant nusikalstamas veikas prieš Lietuvos valstybę ar valstybės tarnybą), be kita ko, tais atvejais, kai padėjo tas nusikalstamas veikas atskleisti ar buvo nustatytos kitos aplinkybės, lemiančios asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės.

8.3. Ginčijamame Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su išdėstytomis BK nuostatomis, pažymėtina, kad:

– Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga, kuriai atsiradus asmuo nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyta neatsižvelgiant į tai, kad, pagal BK 37–40 straipsniuose, taip pat BK specialiosios dalies atitinkamose nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, nusikalstamos veikos, kurias padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, yra skirtingų rūšių (nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai), jos skiriasi pagal kaltės formą, o tyčiniai nusikaltimai taip pat skiriasi savo sunkumu (labai sunkūs, sunkūs, apysunkiai ir nesunkūs), t. y. nediferencijuojant nusikalstamų veikų, kurias padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pagal pavojingumą ir pobūdį, taip pat neatsižvelgiant į tai, kokiu pagrindu asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės;

–pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, aiškinamą kartu su Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu, asmuo, neatitinkantis minėto nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, 3 metus negalėjo būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu (jis negalėjo būti priimtas į statutinę valstybės tarnybą arba privalėjo būti iš jos atleistas).

Paminėtina, kad, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vienu iš BK įtvirtintų pagrindų (išskyrus nurodytąjį atvejį), buvo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, taigi negalėjo būti statutiniu valstybės tarnautoju, ribotą laiką – 3 metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos.

9. Kaip minėta, Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė Vidaus tarnybos statuto 7, 9, 53 ir 72 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2022 m. sausio 5 d.

9.1. Šio įstatymo 2 straipsniu Statuto 9 straipsnio 2 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija. Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punkte nustatyta:

„2. Asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis:

<...>

3) buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą, ir atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai arba buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, ir nuo baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo dienos nepraėjo 3 metai.“

9.1.1. Palyginus Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą su įtvirtintuoju Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte, matyti, jog jis pakito taip, kad, pagal jį, asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis:

– atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės bet kokio pavojingumo ir pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, nepaskiriant baudžiamojo poveikio priemonės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), jeigu nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai;

– atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios kaltės formos (tyčinės ar neatsargios), bet kokio pavojingumo ir pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir nuo baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo dienos nepraėjo 3 metai.

9.1.2. Vadinasi, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, buvimo nepriekaištingos reputacijos asmeniu sąlyga susieta su tuo, kad asmuo nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės bet kokio pavojingumo ir pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, arba su baudžiamojo poveikio priemonės asmeniui padarius bet kokią nusikalstamą veiką skyrimu. Kitaip tariant, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktą, asmuo yra laikomas esančiu nepriekaištingos reputacijos tik tuo atveju, jei jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą ir jam nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė; tačiau asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jei jis:

– buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės bet kokio pavojingumo ir pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ir nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai;

– buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios kaltės formos, bet kokio pavojingumo ir pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir nuo šios priemonės įvykdymo dienos nepraėjo 3 metai.

9.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal BK 67 straipsnio 2 dalį (su 2020 m. lapkričio 5 d. pakeitimu), asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos įvairios baudžiamojo poveikio priemonės (kaip antai: uždraudimas naudotis specialia teise; viešųjų teisių atėmimas; teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas; nemokami darbai; įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad, pagal BK IX skyriuje, kuriame įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonių rūšys ir jų skyrimo taisyklės, nustatytą teisinį reguliavimą, baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos vykdyti iki penkerių metų (68 straipsnio 2 dalis (2019 m. sausio 11 d. redakcija), 724 straipsnio (2020 m. lapkričio 5 d. redakcija) 2 dalis), o už BK XXXIII skyriuje („Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams“) numatytus apysunkius ir sunkius nusikaltimus – iki septynerių metų (681 straipsnio 3 dalis, (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija), 682 straipsnio 2 dalis (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija)).

9.3. Vadinasi, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmens buvimo nepriekaištingos reputacijos, atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, sąlygą susiejus su skirtingos kaltės formos nusikalstamos veikos padarymu ir skirtingomis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pasekmėmis (t. y. su tuo, kad asmeniui buvo arba nebuvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė), laikas, kada asmuo, neatitinkantis šios sąlygos, nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos (taigi negali būti statutiniu valstybės tarnautoju), priklauso, be kita ko, nuo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo laiko.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skiriamos įvairios baudžiamojo poveikio priemonės, kurių įvykdymo laikas gali būti gana skirtingas, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktą, laikas, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, gali būti ir gerokai ilgesnis nei 3 metai (kai kuriais atvejais iki 10 metų) tais atvejais, kai jam yra paskirta atitinkama baudžiamojo poveikio priemonė.

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą galimos ir tokios situacijos, kai asmuo, padaręs neatsargią nusikalstamą veiką, jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės, nepriekaištingos reputacijos asmeniu gali būti nelaikomas (taigi negali būti statutiniu valstybės tarnautoju) gerokai ilgiau, jei jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, nei asmuo, padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bet kuriuo iš BK numatytų pagrindų (išskyrus nurodytąjį atvejį), kai baudžiamojo poveikio priemonė nepaskirta.

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto, pagal kurį, kaip minėta, asmuo, per paskutinius 3 metus atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), buvo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo ir negali būti vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, atitiktis Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; šis principas itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; be kita ko, šis principas suponuoja, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės.

11.1. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2021 m. vasario 12 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2020 m. liepos 24 d., 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas (inter alia 2012 m. rugsėjo 25 d., 2013 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (inter alia 2013 m. spalio 9 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai); teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams (inter alia 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

12. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2021 m. vasario 12 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. kovo 15 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

13. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ aiškindamas kartu su Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis; piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai); visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

13.1. Aiškindamas Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad:

– valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 27 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą arba jau yra tapę valstybės tarnautojais (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai);

– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. lapkričio 4 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai); piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą nėra absoliuti; kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (inter alia 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju; minėti reikalavimai turi būti aiškūs ir bendri visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi būti nustatyti įstatymu ir žinomi iš anksto (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai);

– įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. (2011 m. liepos 7 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai); asmuo, įgyvendinęs Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savo teisę stoti į valstybės tarnybą, privalo būti lojalus valstybei ir dirbti taip, kad jo ištikimybė valstybei ir patikimumas nekeltų jokių abejonių, kad piliečiai galėtų pagrįstai pasitikėti valstybės tarnautojais (2019 m. balandžio 18 d., 2020 m. gruodžio 11 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai);

– atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. liepos 3 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai); diferencijuotas valstybės tarnybos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas valstybės (savivaldybių) institucijų ir jų vykdomų funkcijų ypatumais, šių institucijų vieta visų institucijų, per kurias vykdomos valstybės funkcijos, sistemoje, joms nustatytais įgaliojimais, atitinkamiems valstybės tarnautojams būtinomis profesinėmis savybėmis, kitais svarbiais veiksniais (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

13.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos; iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla jai būdingi bruožai, be kita ko, specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu); statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų (2012 m. vasario 27 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

13.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, privalo nustatyti inter alia su šių asmenų reputacija susijusius stojimo į valstybės tarnybą reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus (2021 m. balandžio 14 d. nutarimas); pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, taip pat gali nustatyti su šių asmenų reputacija susijusį reikalavimą nebūti įtariamiems ar kaltinamiems padarius tam tikras nusikalstamas veikas (2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas); nustatant tokius reikalavimus turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį negali būti nustatyti didesni konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimai, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti, inter alia negali būti paneigta šios teisės esmė (2021 m. balandžio 14 d. nutarimas), ir pagal kurį, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos taikyti šią priemonę kiek įmanoma įvertinus individualią kiekvieno valstybės tarnautojo situaciją ir atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę, galimybę jį perkelti į kitas pareigas (2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

13.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, gali nustatyti ir tokį su šių asmenų reputacija susijusį stojimo į valstybės tarnybą reikalavimą, pagal kurį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą atleisti asmenys tam tikrą laiką negalėtų užimti pareigų valstybės tarnyboje; nustatant tokį reikalavimą turi būti paisoma Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio proporcingumo principo, inter alia turi būti atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos, pavojingumą ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę.

III

Vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punkto atitikties Konstitucijai vertinimas

14. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ginčija Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

15. Pareiškėjo teigimu, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą, asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą, 3 metus nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, taigi negali eiti pareigų vidaus tarnyboje (nepriimamas į pareigas, atleidžiamas iš tarnybos), nepaisant to, kad nusikalstamos veikos skiriasi savo pobūdžiu, pavojingumu, kaltės forma, už jas gali būti numatytos skirtingų rūšių, dydžio bausmės. Pareiškėjo nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos neproporcingai siekiamam tikslui riboti asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, teisę stoti į valstybės tarnybą ir laisvai pasirinkti darbą, kartu pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.

16. Sprendžiant dėl ginčijamos Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, gali nustatyti ir tokį su šių asmenų reputacija susijusį stojimo į valstybės tarnybą reikalavimą, pagal kurį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą atleisti asmenys tam tikrą laiką negalėtų užimti pareigų valstybės tarnyboje; nustatant tokį reikalavimą turi būti paisoma Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio proporcingumo principo, inter alia turi būti atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos, pavojingumą ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę.

16.1. Kaip minėta, pagal pareiškėjo ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, aiškinamą kartu su Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 72 straipsnio 1 dalies 10 punktu, asmuo, įstatymų nustatyta tvarka atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), 3 metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos negalėjo būti statutiniu valstybės tarnautoju – vidaus tarnybos sistemos pareigūnu, t. y. toks asmuo negalėjo būti priimtas į vidaus tarnybą, o atsiradus ar paaiškėjus tokioms aplinkybėms, jis iš vidaus tarnybos privalėjo būti atleistas. Minėta ir tai, kad, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vienu iš BK įtvirtintų pagrindų (išskyrus nurodytąjį atvejį), buvo laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos reikalavimo, taigi negalėjo būti statutiniu valstybės tarnautoju, ribotą laiką – 3 metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos.

Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius, ginčijamame Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatė tokį siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą užtikrinantį reikalavimą, susijusį su jų reputacija, pagal kurį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą atleisti asmenys tam tikrą laiką negalėtų užimti pareigų valstybės tarnyboje. Taigi tokiu teisiniu reguliavimu įstatymu leidėjas siekė minėto konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti asmenų, siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje, patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, be kita ko, užtikrinti, kad pareigų statutinėje valstybės tarnyboje nustatytą laiką negalėtų užimti asmenys, nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti dėl gana pavojingo nusikaltimo, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, padarymo, nes dėl tokių asmenų patikimumo gali kilti abejonių.

16.2. Kartu pažymėtina, kad nors, pagal ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, asmuo, neatitinkantis šiame punkte nustatytos sąlygos, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nebuvo laikomas ribotą laiką – 3 metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos (išskyrus nurodytąjį atvejį), pagal šį teisinį reguliavimą, statutiniu valstybės tarnautoju negalėjo būti (t. y. į statutinę valstybės tarnybą negalėjo būti priimtas, o einantis joje pareigas privalėjo būti atleistas) asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios nusikalstamos veikos padarymą, nediferencijuojant padarytų veikų pagal pavojingumą ar pobūdį. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta asmens nepriekaištingos reputacijos sąlyga buvo taikoma visiems statutiniams valstybės tarnautojams, neatsižvelgiant į jų užimamų pareigų svarbą, pobūdį, vykdomų funkcijų ypatumus, jiems tenkančią atsakomybę ir kitas individualias aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendžiant dėl asmens patikimumo ir tinkamumo statutinio valstybės tarnautojo pareigoms užimti: pagal tokį teisinį reguliavimą, einantis pareigas valstybės tarnyboje asmuo privalėjo visais atvejais būti atleistas iš tarnybos (o pretenduojantis į šias pareigas negalėjo būti priimtas) paaiškėjus, kad jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padaręs bet kokią nusikalstamą veiką per paskutinius 3 metus (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą). Pažymėtina ir tai, kad, pagal ginčijamą Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, asmuo nebuvo laikomas nepriekaištingos reputacijos jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleidus bet kuriuo iš BK numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų (išskyrus nurodytąjį atvejį), t. y. neatsižvelgiant į nusikalstamą veiką padariusio asmens savybes ir valią prisidėti prie nusikalstamos veikos atskleidimo ar kitas aplinkybes, nulėmusias konkretaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo taikymą.

Konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai siekiamam teisėtam tikslui užtikrinti statutinių valstybės tarnautojų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, buvo suvaržytos statutinių valstybės tarnautojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės už mažiau pavojingų (inter alia besiskiriančių kaltės forma, sunkumu) nusikalstamų veikų padarymą, teisė stoti į valstybės tarnybą, taigi ir teisė laisvai pasirinkti darbą. Vadinasi, Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu nebuvo paisyta iš konstitucinio proporcingumo principo, esančio neatsiejamu konstitucinio teisinės valstybės principo elementu, kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumui užtikrinti. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat pažeista Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą.

16.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta nepriekaištingos reputacijos sąlyga susieta su visomis nusikalstamomis veikomis, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą ir pobūdį ir neatsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, prieštaravo Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos tuos pačius santykius reguliuojančios nuostatos, įtvirtintos teisės akte, kuriuo pakeistas pareiškėjo ginčijamas reguliavimas, privalo tai konstatuoti (2019 m. lapkričio 8 d., 2020 m. liepos 8 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2020 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). Todėl, pagal Konstituciją, Konstitucinis Teismas privalo šalinti iš teisės sistemos visas antikonstitucines nuostatas, kurių prieštaravimas Konstitucijai paaiškėja nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje (inter alia 2020 m. birželio 12 d., 2020 m. rugsėjo 11 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai).

18. Minėta, kad Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė Vidaus tarnybos statuto 7, 9, 53 ir 72 straipsnių pakeitimo įstatymą, kurio 2 straipsniu Statuto 9 straipsnio 2 dalis buvo išdėstyta nauja redakcija.

Minėta ir tai, kad, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktą, asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės bet kokio pavojingumo ir pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, nepaskiriant baudžiamojo poveikio priemonės (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą), jeigu nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės dienos nepraėjo 3 metai arba jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už bet kokios kaltės formos (tyčinės ar neatsargios), bet kokio pavojingumo ir pobūdžio nusikalstamos veikos padarymą, jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir nuo baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymo dienos nepraėjo 3 metai. Taip pat minėta, jog, atsižvelgiant į tai, kad asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skiriamos įvairios baudžiamojo poveikio priemonės, kurių įvykdymo laikas gali būti gana skirtingas, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktą, laikas, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, gali būti ir gerokai ilgesnis (kai kuriais atvejais iki 10 metų), be kita ko, tais atvejais, kai asmuo yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą jam paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę, nei tada, kai asmuo yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą ir jam nėra paskirta jokia baudžiamojo poveikio priemonė.

19. Vertinant Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punkto atitiktį Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, gali nustatyti ir tokį su šių asmenų reputacija susijusį stojimo į valstybės tarnybą reikalavimą, pagal kurį nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos padarymą atleisti asmenys tam tikrą laiką negalėtų užimti pareigų valstybės tarnyboje; nustatant tokį reikalavimą turi būti paisoma Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio proporcingumo principo, inter alia turi būti atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos, pavojingumą ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę.

19.1. Pažymėtina, kad, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktą, statutiniu valstybės tarnautoju nustatytą laiką negali būti (t. y. į statutinę valstybės tarnybą negali būti priimtas, o einantis pareigas joje privalo būti atleistas) asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą (išskyrus atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai nusikalstama veika prarado pavojingumą) ar už bet kokios kaltės formos nusikalstamos veikos padarymą, kai baudžiamojo poveikio priemonė jam buvo paskirta nediferencijuojant padarytų nusikalstamų veikų pagal jų pavojingumą ir pobūdį, be to, neatsižvelgiant į asmens einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę, kitas individualias aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendžiant dėl asmens patikimumo ir tinkamumo statutinio valstybės tarnautojo pareigoms užimti.

Pažymėtina ir tai, kad, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktą, asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos jį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, neskiriant baudžiamojo poveikio priemonės (išskyrus nurodytąjį atvejį), arba už neatsargios nusikalstamos veikos padarymą, paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės bet kuriuo iš BK numatytų atleidimo nuo jos pagrindų, t. y. neatsižvelgiant į nusikalstamą veiką padariusio asmens savybes ir valią prisidėti prie nusikalstamos veikos atskleidimo ar į kitas aplinkybes, nulėmusias konkretaus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo taikymą.

Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktą, tam tikrais atvejais asmuo, padaręs neatsargią nusikalstamą veiką ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nepriekaištingos reputacijos asmeniu gali būti nelaikomas (taigi negali būti statutiniu valstybės tarnautoju) gerokai ilgiau nei 3 metus, jei jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, nei asmuo, padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bet kuriuo iš BK numatytų pagrindų (išskyrus nurodytąjį atvejį), jei baudžiamojo poveikio priemonė nepaskirta.

19.2. Konstatuotina, kad tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai siekiamam teisėtam tikslui užtikrinti valstybės pareigūnų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema suvaržytos statutinių valstybės tarnautojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės už mažiau pavojingų nusikalstamų veikų padarymą, teisė stoti į valstybės tarnybą, taigi ir teisė laisvai pasirinkti darbą. Vadinasi, Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumui užtikrinti. Tokiu teisiniu reguliavimu taip pat pažeista Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą.

20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) 3 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta nepriekaištingos reputacijos sąlyga susieta su visomis nusikalstamomis veikomis, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą ir pobūdį ir neatsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12049) 9 straipsnio 2 dalies 2 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta nepriekaištingos reputacijos sąlyga susieta su visomis nusikalstamomis veikomis, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą ir pobūdį ir neatsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija, TAR, 2022-01-04, Nr. 64, identifikacinis kodas 2022-00064) 3 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta nepriekaištingos reputacijos sąlyga susieta su visomis nusikalstamomis veikomis, nediferencijuojant jų pagal pavojingumą ir pobūdį ir neatsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Gintaras Goda
                                                         Danutė Jočienė
                                                         Giedrė Lastauskienė
                                                         Vytautas Mizaras
                                                         Algis Norkūnas
                                                         Daiva Petrylaitė
                                                         Janina Stripeikienė