LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokų skaičiavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. liepos 7 d. nutarimas Nr. KT90-A-N9/2022

DĖL ASMENS, DRAUSTO DAUGIAU NEGU VIENO DRAUDĖJO, VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮMOKŲ SKAIČIAVIMO

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens (toliau – darbuotojas), drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai.

Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas išnagrinėjus konstitucinės justicijos bylą, pradėtą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą. Pareiškėjo teigimu, dėl ginčijamo teisinio reguliavimo asmenys, dirbę pas vieną darbdavį, ir asmenys, dirbę pas kelis darbdavius, buvo atsidūrę nelygiavertėje padėtyje socialinio draudimo įmokų skaičiavimo ir mokėjimo požiūriu, nes pagal ginčijamą teisinį reguliavimą socialinio draudimo įmokos nuo šių asmenų gautų vienodo dydžio pajamų buvo skaičiuojamos skirtingai, atsižvelgiant tik į tai, ar jie pajamas gavo iš vieno, ar iš daugiau darbdavių. Pareiškėjo nuomone, tarp asmenų, kurie gavo pajamas (darbo užmokestį) tik iš vieno darbdavio (draudėjo), ir asmenų, kurie gavo pajamas (darbo užmokestį) iš daugiau negu vieno darbdavio (draudėjo), nebuvo tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisintų skirtingą šių grupių traktavimą jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas požiūriu.

Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, pagal Konstituciją, įstatymų leidėjas, pasinaudodamas savo diskrecija reguliuoti socialinės apsaugos santykius, įtvirtindamas dirbantiems (aktyvią ekonominę veiklą vykdantiems) asmenims pareigą mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, šių įmokų mokėjimą gali susieti inter alia su atitinkamu įstatyme nustatytu maksimaliu gaunamų pajamų dydžiu, t. y. nustatyti, kad nuo tam tikrą dydį viršijančios pajamų dalies socialinio draudimo įmokos nebeskaičiuojamos. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principų.

Konstitucinis Teismas priminė, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

Atsižvelgdamas į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad ginčytoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, šias sumas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas.

Taigi, ginčytoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau nei vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtinęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.