Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro teisės paskirti darbuotojams privalomas žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės priemones

Byla Nr. 10/2021

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽMONIŲ UŽKREČIAMŲJŲ LIGŲ PROFILAKTIKOS IR KONTROLĖS ĮSTATYMO 18 STRAIPSNIO (2021 M. KOVO 23 D. REDAKCIJA) 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2022 m. birželio 21 d. Nr. KT79-N8/2022
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovei Seimo narei Agnei Širinskienei,

suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo narei Jurgitai Sejonienei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, Konstitucinio Teismo posėdyje 2022 m. gegužės 25 d. žodinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 10/2021 pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą Nr. 1B-9/2021 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjos, asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro sprendimais.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjos argumentai

1. Pasak pareiškėjos, Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nurodytos dvi rūšys priemonių, kurias įgyvendinus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) nurodyti darbuotojai turi teisę dirbti: viena priemonė nustatyta įstatymų leidėjo – tai yra privalėjimas darbuotojui pasitikrinti, ar neserga užkrečiamąja liga; kitos privalomos priemonės, kurių įvykdymas yra būtina sąlyga tam, kad asmuo galėtų įgyvendinti teisę į darbą, pasak pareiškėjos, deleguojamos nustatyti Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, įstatyme nenustatant jokių sąlygų ar kriterijų, kuriuos tos priemonės turi atitikti.

2. Pasak pareiškėjos, pagal oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama tik įstatymu; pagal Konstituciją negalima pavesti nustatyti šios teisės ribojimų kitam subjektui, be kita ko, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Todėl, pareiškėjos nuomone, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalis tiek, kiek ja žmogaus teisė į darbą ribojama ne įstatymu, o pavedama tai daryti Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 67 straipsnio 2 punktui. Atsižvelgiant į tai, kad nustatydamas tokį ginčijamą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas netinkamai įgyvendino jam Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, pareiškėjos nuomone, pažeidžiami ir konstituciniai teisinės valstybės, atsakingo valdymo principai.

II

Suinteresuoto asmens atstovės argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo narės J. Sejonienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi diskreciją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei įgyvendinti savo konstitucinę priedermę laiduoti žmogui ne tik teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, bet ir teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suinteresuoto asmens atstovė teigia, jog Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę; tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovė taip pat teigia, kad darbuotojų konstitucinės teisės turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas įgyvendinimo kontrolės mechanizmai yra nustatyti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme, taip pat Įstatyme tiek, kiek tai susiję su darbuotojų apsauga nuo užkrečiamųjų ligų. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalį (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) užkrečiamųjų ligų kontrolė – organizacinės, techninės, ekonominės, taip pat epidemiologijos ir kitos medicinos priemonės, sudarančios galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamosiomis ligomis, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.

Pasak suinteresuoto asmens atstovės, įstatymų leidėjas Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą, kontrolę ir profilaktiką yra pavedęs vykdyti kitais įstatymais, užkrečiamųjų ligų kontrolės sąvoka apibrėžta Įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija), o ginčijamoje Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje tėra nustatyta sąlyga, kad darbuotojams leidžiama dirbti tik kai jie įgyvendina kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas jiems privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. J. Sejonienė pažymi, kad priklausomai nuo realios situacijos – užkrečiamosios ligos protrūkio darbovietėje šios priemonės kiekvienu konkrečiu atveju gali būti skirtingos, todėl įstatymuose visų jų išvardyti būtų neįmanoma.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, įstatymai negali įtvirtinti viso teisinio reguliavimo, susijusio su tam tikra visuomeninių teisinių santykių sritimi, nes tai neatitiktų įstatymo, kaip svarbiausias ir bendro pobūdžio taisykles įtvirtinančio teisės akto, paskirties. Pasak J. Sejonienės, ginčijama Įstatymo nuostata įstatymų leidėjas nustatė bendruosius darbuotojų teisės dirbti darbą paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu ribojimo pagrindus, t. y. reikalavimą darbuotojams pasitikrinti sveikatą ir įgyvendinti kitas NVSC paskirtas jiems privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. Įstatymų leidėjui nustačius bendrą elgesio taisyklę, kad NVSC įgaliojamas paskirti reikalingas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, iš Konstitucijos nekyla reikalavimo įstatyme nustatyti ir ginčijamos Įstatymo nuostatos įgyvendinimo tvarką.

3.4. Pasak suinteresuoto asmens atstovės, užkrečiamosios ligos profilaktinių ir kontrolės priemonių paskyrimas darbuotojams turi būti vertinamas ne kaip papildomas darbuotojų teisės į darbą ribojimo pagrindas, o kaip įstatyme nustatyto privalomų reikalavimų, kad paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu būtų galima dirbti tam tikrus darbus, teisinio reguliavimo įgyvendinimo mechanizmas, kuriam reikalingos tam tikros specifinės žinios ir konkreti kompetencija visuomenės sveikatos apsaugos srityje.

Todėl, pasak J. Sejonienės, nėra pagrindo teigti, kad visos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės turi būti nustatytos būtent įstatyme, o ne jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose.

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėjos, laikinai vykdančios direktoriaus funkcijas, Giedrės Aleksienės raštas, kuriame pabrėžta, kad Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nurodytos privalomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės skiriamos, kai šalyje yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos. Jame taip pat nurodyta, kad valstybės lygio ekstremalioji situacija Lietuvoje paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, atsižvelgus į naujojo koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmes.

NVSC rašte pateikta informacija apie pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį NVSC taikomas (taikytas) COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) atvejams valdyti skirtas kontrolės priemones, kartu pažymėta, kad jas, kaip ir kitų užkrečiamųjų ligų kontrolės priemones, darbovietėje esant užkrečiamosios ligos židiniui ar protrūkiui NVSC skiria vadovaudamasis poįstatyminiais teisės aktais. Pažymėta, kad tiriant COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) protrūkius NVSC pavestos funkcijos buvo reglamentuotos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2021 m. vasario 5 d. sprendime Nr. V-243 „Dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) protrūkių valdymo“.

NVSC rašte taip pat teigiama, kad kitos užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės, kurias NVSC gali skirti įvertinęs užkrečiamųjų ligų epidemiologinės diagnostikos duomenis, yra nustatytos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-1159 patvirtintame Užkrečiamosios ligos židinio ir protrūkio epidemiologinės diagnostikos ir kontrolės tvarkos apraše (toliau – Aprašas).

IV

Konstitucinio Teismo posėdyje dalyvavę asmenys ir jų pateikti paaiškinimai

5. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjos Seimo narių grupės atstovė Seimo narė A. Širinskienė nurodė, kad palaiko pareiškėjos prašyme išdėstytą poziciją ir pateiktus argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

5.1. Pareiškėjos atstovė papildomai paaiškino, kad ginčijamoje Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta, jog sveikatos apsaugos ministrui yra pavesta nustatyti šioje dalyje nurodytiems darbuotojams privalomas NVSC skiriamas kitas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. Tai, pasak jos, reiškia, kad tokias kitas priemones gali nustatyti ir NVSC. Pareiškėjos atstovė pabrėžė, kad tokios priemonės yra nustatytos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. V-1159 patvirtintame Apraše, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šiame Apraše numatytų priemonių sąrašas nėra baigtinis, jos nuomone, tai reiškia, kad tokiu būdu NVSC palikta teisė nustatyti kitas Apraše nenurodytas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones.

5.2. Pareiškėjos atstovė A. Širinskienė taip pat pabrėžė, kad pareiškėja Seimo narių grupė ginčija Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos atitiktį Konstitucijai tik teisėtumo aspektu, t. y. tik tiek, kiek pagal ginčijamą teisinį reguliavimą NVSC gali nustatyti asmens teises ribojančias užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, įstatyme nenustačius kriterijų ir sąlygų, kuriuos tokios priemonės turi atitikti. Pareiškėjos atstovė pažymėjo, kad pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje nekelia klausimo dėl tokių NVSC nustatomų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių būtinumo ir proporcingumo, taip pat nekelia ir konkrečių priemonių, kaip antai izoliacijos, teisėtumo klausimo.

5.3. Pasak pareiškėjos atstovės, ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas galėjo nustatyti kitų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių, kurias gali paskirti NVSC, sąrašą. Pasak jos, toks sąrašas galėjo būti nustatytas ir sveikatos apsaugos ministro priimamais poįstatyminiais teisės aktais, tačiau tai nebuvo padaryta.

6. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovė Seimo narė J. Sejonienė nurodė, jog palaiko savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją, kad pareiškėjos ginčijama Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai, ir šią poziciją pagrindžiančius argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Atsakydama į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus, suinteresuoto asmens Seimo atstovė pateikė nuomonę, kad NVSC pagal jam suteiktą kompetenciją gali ne tik skirti, bet ir nustatyti užkrečiamųjų ligų kontrolės priemones, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu neįmanoma nustatyti visų NVSC skiriamų užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonių. Be to, ji patikslino, kad jos rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo nuostata yra klaidinga, nes tokio teisinio reguliavimo nėra.

7. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pareiškėjos atstovės, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus atsakė specialistai NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėja, laikinai vykdanti direktoriaus funkcijas, G. Aleksienė, Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės skyriaus vedėjas Donatas Keršis, šios ministerijos Visuomenės sveikatos departamento Sveikatos stiprinimo skyriaus patarėja Jurgita Pakalniškienė.

7.1. Specialistė G. Aleksienė paaiškino, kad šiuo metu Lietuvoje yra žinomos 105 žmogaus užkrečiamosios ligos ir jų sąrašas plečiasi, todėl įstatyme nustatyti visų užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonių yra tiesiog neįmanoma, nes, be kita ko, atsiranda naujų užkrečiamųjų ligų, kurias sukelia nauji ir greitai mutuojantys virusai, todėl, siekiant sustabdyti užkrečiamųjų ligų plitimą ir apsaugoti nuo jų visuomenę, būtina ypač greita įgaliotųjų valstybės institucijų reakcija.

G. Aleksienė pažymėjo, kad tiek pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, tiek pagal poįstatyminius teisės aktus NVSC neturi teisės nustatyti ir nenustato užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonių; jis tik skiria tokias priemones, kokios jau yra nustatytos, be kita ko, sveikatos apsaugos ministro priimtuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Pasak jos, kai kurių žmogaus užkrečiamųjų ligų (pvz., tymų, tuberkuliozės, žmogaus imunodeficito viruso, COVID-19 viruso) priežiūrai yra skirti specialūs poįstatyminiai teisės aktai. Specialistė pateikė konkrečius šiuo metu teisės aktuose nustatytų ir NVSC taikomų žmogaus užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonių pavyzdžių, kaip antai: asmenų, turėjusių sąlytį su užkrečiamąja liga sergančiu asmeniu, stebėjimas, laboratorinis ištyrimas, chemoprofilaktika, imunoprofilaktika, izoliacija, aplinkos dezinfekcija, deratizacija, dezinfekcija, vandentiekio sistemos valymas.

7.2. Specialistas D. Keršis pažymėjo, kad NVSC tik taiko jau nustatytą inter alia ginčijamą teisinį reguliavimą ir gali skirti tik tas žmogaus užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios nustatytos Apraše ir gali būti sukonkretintos kituose poįstatyminiuose teisės aktuose (pvz., šiuo metu nebegaliojančiame sveikatos apsaugos ministro (kaip valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo) 2021 m. vasario 5 d. sprendime Nr. V-243 „Dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) protrūkių valdymo“).

Atsakydamas į pareiškėjos atstovės A. Širinskienės klausimą, kodėl ginčijamoje Įstatymo nuostatoje kaip kita žmogaus užkrečiamosios ligos kontrolės priemonė, kurią gali skirti NVSC, nebuvo paminėta izoliacija, specialistas D. Keršis atsakė, kad ši konkreti priemonė yra reguliuojama Įstatymu, be kita ko, jo 8 straipsniu, pagal kurio 9 dalį izoliacija skiriama, jos vieta ir terminai nustatomi apskrities vyriausiojo epidemiologo, kuris pagal Įstatymo 2 straipsnio 33 dalį yra NVSC valstybės tarnautojas. Taigi, pasak jo, nėra pagrindo teigti, kad izoliacija, kaip žmogaus užkrečiamosios ligos kontrolės priemonė, nėra nustatyta Įstatyme.

7.3. Specialistė J. Pakalniškienė pažymėjo, kad Lietuvoje ekstremalioji situacija ir karantinas valstybės lygiu dėl žmogaus užkrečiamosios ligos buvo paskelbta vieninteliu atveju – dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos) ligos. Pritardama nuomonei, kad neįmanoma įstatyme nustatyti visų žmogaus užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių, specialistė atkreipė dėmesį į tai, kad yra visų užkrečiamųjų ligų specifika – skirtingi sukėlėjai, ligos inkubacinis periodas, sukėlėjo atsparumas aplinkos veiksniams, ligos simptomai, plitimo būdai ir kt.

Atsižvelgdama į tai, J. Pakalniškienė taip pat pažymėjo, kad kiekvienos žmogaus užkrečiamosios ligos protrūkis, jos valdymo priemonės taip pat turi specifinių ypatumų. Todėl, pasak specialistės, taikydamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, NVSC kiekvienu konkrečiu tam tikros užkrečiamosios ligos atveju ir (ar) esant tokios ligos protrūkiui sprendžia, kokias konkrečias teisės aktuose įtvirtintas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones būtina skirti siekiant užkirsti kelią tam tikros konkrečios užkrečiamosios ligos plitimui.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

8. Seimas 1996 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą, kuris ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2001 m. gruodžio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas išdėstytas nauja redakcija, taip pat 2021 m. kovo 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2021 m. kovo 26 d. (su išimtimi)), kuriuo, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įstatymo 18 straipsnis, kurio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktis Konstitucijai ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje.

Šiuo Įstatymu inter alia nustatyti žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo, ginčų sprendimo bei žalos atlyginimo ir atsakomybės už teisės aktų pažeidimus užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos klausimais pagrindai, fizinių ir juridinių asmenų teisės bei pareigos užkrečiamųjų ligų kontrolės ir profilaktikos srityje (Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalis).

9. Įstatymo 18 straipsnio „Privalomas sveikatos tikrinimas dėl užkrečiamųjų ligų“ (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje, kuri tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjos, asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi NVSC sprendimais, ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti tik pasitikrinus, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, ir įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras šioje dalyje nurodytus darbuotojus nustato sveikatos apsaugos ministro nustatyta užkrečiamųjų ligų epidemiologinės diagnostikos tvarka, atsižvelgdamas į užkrečiamosios ligos epidemiologinės diagnostikos duomenis, ir apie tai informuoja šiuos darbuotojus ir darbdavį.“

Taigi Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kaip turi būti organizuojamas darbas darbovietėje susiklosčius tam tikroms nurodytoms aplinkybėms, t. y. darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos protrūkį, kai dėl šios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas.

9.1. Pareiškėjos ginčijamu aspektu aiškinant Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad susiklosčius minėtoms aplinkybėms, t. y. darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos protrūkį, kai dėl šios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, NVSC nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti tik tuomet, jei įvykdomos dvi šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos:

– nurodyti darbuotojai pasitikrina, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas;

– yra įgyvendintos kitos NVSC paskirtos šiems darbuotojams privalomos užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės.

Vadinasi, pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį, darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos protrūkį, kai dėl šios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, NVSC nurodytiems darbuotojams nepasitikrinus, ar neserga ta užkrečiamąja liga, ir toje darbovietėje neįgyvendinus kitų NVSC paskirtų nurodytiems darbuotojams privalomų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių, tie darbuotojai negali dirbti. Taigi pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį NVSC paskirtų jo nurodytiems darbuotojams privalomų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių įgyvendinimas darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, yra viena iš sąlygų, būtinų įvykdyti tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti.

9.2. Kartu pažymėtina, kad iš Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, jog juo yra įtvirtinti tam tikri NVSC įgaliojimai siekiant suvaldyti darbovietėje nustatytą užkrečiamosios ligos protrūkį, kai dėl šios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, t. y.:

– teisės aktuose nustatyta tvarka nustatyti darbuotojus, kuriems neleidžiama dirbti, kol nėra įvykdytos šioje nuostatoje įtvirtintos sąlygos;

– paskirti kitas nei darbuotojo pasitikrinimas, ar neserga užkrečiamąja liga, užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, privalomas NVSC nurodytiems darbuotojams, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos protrūkis, kai dėl šios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas.

Pareiškėjos ginčijamu aspektu pažymėtina, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtintais įgaliojimais, inter alia įgaliojimu paskirti užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, NVSC gali naudotis tik tuomet, kai yra susiklosčiusios visos ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodytos aplinkybės, t. y. darbovietėje nustatytas užkrečiamosios ligos protrūkis, kai dėl šios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, ir nebegali jais naudotis, kai minėtas protrūkis yra suvaldytas arba yra atšaukta dėl šios ligos paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas.

10. Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu aiškintinas kartu su kitomis Įstatymo, be kita ko, jo 2 straipsnio, nuostatomis.

10.1. Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmonių užkrečiamosios (infekcinės ir parazitinės) ligos (toliau – užkrečiamosios ligos) yra užkrečiamųjų ligų sukėlėjų ir jų toksinų sukeltos žmogaus ligos, kuriomis apsikrečiama nuo žmonių (ligonio ar užkrečiamųjų ligų sukėlėjo nešiotojo), gyvūnų ar vabzdžių arba per aplinkos veiksnius.

Pagal Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 2 straipsnio 21 dalį karantinas yra specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas, nustatomas atskiriems objektams ar apkrėstose teritorijose, kai registruojami nežinomos kilmės užkrečiamųjų ligų sukėlėjų paplitimai arba ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų atvejai, taip pat pavojingų užkrečiamųjų ligų protrūkiai ar epidemijos.

Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 2 straipsnio 25 dalyje apibrėžti sergamumo užkrečiamosiomis ligomis lygiai, kurių trečiasis iš keturių yra protrūkis, t. y. staigus užkrečiamųjų ligų išplitimas, apėmęs riboto skaičiaus žmonių grupę ir (ar) ribotą teritoriją (3 punktas).

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 12 dalį (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) užkrečiamųjų ligų kontrolė – tai organizacinės, techninės, ekonominės, taip pat epidemiologijos ir kitos medicinos priemonės, sudarančios galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamosiomis ligomis, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.

10.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu aiškinant Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su nustatytuoju Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 2 straipsnio 21, 25 dalyse, pažymėtina, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį NVSC užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, privalomas jo nurodytiems darbuotojams, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti, paskirti gali tik darbovietėje staigiai išplitus užkrečiamajai ligai, apėmusiai riboto skaičiaus darbuotojų grupę ir (arba) ribotą darbovietės teritoriją, ir tik tada, kai yra paskelbtas inter alia specialus užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonių taikymo režimas – karantinas.

Pažymėtina ir tai, kad, sistemiškai aiškinant Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostatą „įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas <...> darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ ir jo 2 straipsnio 12 dalyje (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, matyti, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį kitos nei darbuotojo pasitikrinimas, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, kurias nurodytiems darbuotojams NVSC gali paskirti darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos protrūkį, yra apibrėžtos Įstatyme: tai – organizacinės, techninės, ekonominės, epidemiologijos ir kitos medicinos priemonės, bet tik tos, kurios atitinka įstatyme nustatytą kriterijų – sudaro galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas darbovietėje, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.

10.3. Taip pat pažymėtina, kad, sistemiškai aiškinant Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostatą „įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas <...> darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“, 2 straipsnio 12 dalyje (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija), taip pat kitose Įstatymo nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą, matyti, kad, be Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatyto privalėjimo pasitikrinti, ar nesergama užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, Įstatyme yra įtvirtintos ir kitos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, kaip antai: izoliavimas (2 straipsnio 9 dalis, 8, 9 straipsniai), imunoprofilaktika (2 straipsnio 23 dalis, 11 straipsnis (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu), chemoprofilaktika (2 straipsnio 24 dalis, 12 straipsnis (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu)), dezinfekcija (2 straipsnio 35 dalis (2019 m. birželio 6 d. redakcija)), deratizacija (2 straipsnio 36 dalis (2019 m. birželio 6 d. redakcija)), dezinsekcija (2 straipsnio 37 dalis (2019 m. birželio 6 d. redakcija)), kurias pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį gali skirti NVSC tada, kai jos sudaro galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas darbovietėje, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.

Kartu pažymėtina, kad Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo reglamentuojamos konkrečios žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės priemonės, nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas.

11. Kaip minėta, pagal Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalį Įstatymu nustatyti inter alia žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valdymo pagrindai. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste atskleistinas Įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinti NVSC įgaliojimai žmonių užkrečiamųjų ligų kontrolės valdymo srityje.

11.1. Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 25 straipsnio, kuriuo reglamentuojama užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinio valdymo sistema, 1 dalyje nustatyta, kad užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą Lietuvos Respublikoje vykdo Vyriausybė, Sveikatos apsaugos ministerija ir jos įstaigos.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 71 straipsnį (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros srityje nacionaliniu ir apskrities lygiu įgyvendina NVSC (1 dalis); NVSC kompetenciją nustato Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas ir kiti įstatymai bei teisės aktai (2 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 3 punktą NVSC pagal Įstatyme nustatytą kompetenciją vykdo užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę.

11.2. Taigi, Įstatymo (2001 m. gruodžio 13 d. redakcija) 25 straipsnio 1 dalį aiškinant kartu su Sveikatos sistemos įstatymo 71 straipsniu (2015 m. gegužės 14 d. redakcija), Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 3 punktu, pažymėtina, kad žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės valstybinį valdymą vykdo ir viena iš įstaigų prie Sveikatos apsaugos ministerijos – NVSC, pagal Įstatyme nustatytą kompetenciją vykdydama užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę.

Paminėtina, kad, įgyvendindamas, be kita ko, Sveikatos sistemos įstatymo 71 straipsnį, sveikatos apsaugos ministras 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058 „Dėl Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ patvirtino Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus, kurių 10.4 papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad NVSC, pagal kompetenciją vykdydamas užkrečiamųjų ligų profilaktiką ir kontrolę, vykdo užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą (10.4.1 papunktis), atlieka užkrečiamųjų ligų atvejų ir jų protrūkių epidemiologinį ištyrimą, atvejų valdymą ir protrūkių likvidavimą (10.4.2 papunktis).

12. Kaip minėta, pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį, sistemiškai aiškinamą kartu su kitomis Įstatymo nuostatomis (be kita ko, 2 straipsnio 12 dalimi (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija), 2 straipsnio 9, 23, 24 dalimis, 35–37 dalimis (2019 m. birželio 6 d. redakcija), 8, 9 straipsniais, 11 straipsniu (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu), 12 straipsniu (su 2015 m. kovo 26 d. pakeitimu)), darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkį, NVSC turi įgaliojimus paskirti kitas nei darbuotojo pasitikrinimas, ar neserga užkrečiamąja liga, užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, inter alia nustatytas šiame Įstatyme, sudarančias galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas darbovietėje, taip pat išvengti tų ligų išplitimo, kurios yra privalomos jo nurodytiems darbuotojams ir turi būti įgyvendintos tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti.

Taigi pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą NVSC turi įgaliojimus paskirti kitas, inter alia Įstatyme nustatytas, užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, tačiau juo NVSC nėra suteikti įgaliojimai nustatyti privalomas jo nurodytiems darbuotojams užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti.

Pažymėtina, kad tokie įgaliojimai NVSC nėra suteikti ir pagal kitas Įstatymo ar kitų įstatymų nuostatas.

12.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuriuo, kaip minėta, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įstatymo 18 straipsnis, kurio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, 4 straipsnio 2 dalį priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus buvo įgalioti Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras.

12.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina, kad sveikatos apsaugos ministro 2021 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. V-654 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2016 m. spalio 7 d. įsakymo Nr. V-1159 „Dėl Užkrečiamosios ligos židinio ir protrūkio epidemiologinės diagnostikos ir kontrolės tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas Aprašas – be kita ko, jame nustatyta, kokių priemonių turi imtis NVSC, kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina ir tai, kad Aprašo 18 punkte nustatyta, jog, pagal surinktus užkrečiamosios ligos protrūkio epidemiologinės diagnostikos metu duomenis įvertinęs užkrečiamosios ligos galimybę plisti, atsižvelgiant į užkrečiamosios ligos epidemiologinius ypatumus ir užkrečiamosios ligos kontrolės principus, NVSC taiko užkrečiamosios ligos protrūkio kontrolės priemones, be kita ko, organizuoja asmenų, turėjusių sąlytį, stebėjimą, laboratorinį ištyrimą, chemoprofilaktiką, imunoprofilaktiką, išrašant Asmens, turėjusio sąlytį, siuntimą pas šeimos gydytoją (18.2 papunktis), taiko kitas reikiamas teisės aktuose nustatytas užkrečiamosios ligos protrūkio kontrolės priemones (18.4 papunktis).

12.3. Vadinasi, NVSC, pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį turėdamas įgaliojimus paskirti kitas nei darbuotojo pasitikrinimas, ar neserga užkrečiamąja liga, užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, sudarančias galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas darbovietėje, taip pat išvengti tų ligų išplitimo, kurios yra privalomos jo nurodytiems darbuotojams ir turi būti įgyvendintos tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti, gali taikyti Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose Vyriausybės ir (arba) sveikatos apsaugos ministro priimtuose teisės aktuose nustatytas užkrečiamosios ligos protrūkio kontrolės priemones.

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja prašo ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjos, asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro sprendimais, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

14. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų; šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

14.1. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai). Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai).

14.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu; kai Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija (2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai), tačiau, kaip ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties; poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme.

14.3. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinį atsakingo valdymo principą įtvirtinančioje Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia 2019 m. balandžio 16 d., 2019 m. gruodžio 19 d., 2021 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2021 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

15. Minėta, kad pareiškėja abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“

15.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą suponuoja galimybę laisvai rinktis ne tik darbą ar verslą privačios ūkinės veiklos srityje, bet ir kitą įvairaus pobūdžio darbinę veiklą; ši teisė neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė pasirinkti darbą, ji sietina ir su santykiais, susiklostančiais asmeniui jau pasirinkus darbą ir jį atliekant (2016 m. vasario 17 d., 2019 m. rugsėjo 19 d., 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. vasario 17 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2011 m. liepos 7 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

15.2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą aiškintina kartu su šioje dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog konstitucinė teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas (darbo sąlygomis laikytina darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.), kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus (inter alia 2002 m. balandžio 9 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai). Kartu ši konstitucinė teisė suponuoja darbdavio pareigą užtikrinti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę (inter alia 2008 m. balandžio 29 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai).

15.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, įgyvendindamas iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančius įgaliojimus, atsižvelgiant į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas, įstatymų leidėjas kartu turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

16. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalis, kurioje inter alia nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių (inter alia 2002 m. liepos 11 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai); žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2021 m. spalio 15 d. nutarimai); Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, yra išreikštas konstitucinis principas, įvairiais aspektais atsispindintis ir kitose Konstitucijos nuostatose, kuriuo turi būti grindžiama visa su žmonių sveikata susijusi valstybės veikla (2013 m. gegužės 16 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad valstybė turi pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią) (2009 m. rugsėjo 2 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai).

17. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, paisydamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių reikalavimų, atsižvelgdamas į tai, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, ir siekdamas užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gali nustatyti, kad tose darbovietėse, kuriose nustatytas staigus užkrečiamosios ligos išplitimas, būtų taikomos tam tikros teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, susijusios su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu (kontrole), be kita ko, reikalavimas įgyvendinti priemones, kurių privaloma imtis siekiant suvaldyti užkrečiamosios ligos staigų plitimą ir sumažinti riziką kitiems asmenims, inter alia darbuotojams, užsikrėsti plintančia liga. Atsižvelgiant į žmonių užkrečiamųjų ligų įvairovę, jų ypatumus, išplitimo mastą ir keliamą riziką sveikatai ir gyvybei, jų valdymui (kontrolei) darbovietėje gali būti taikomos tiek bendro pobūdžio priemonės (kaip antai reikalavimas darbuotojui pasitikrinti, ar neserga plintančia užkrečiamąja liga), tiek specialios priemonės, kurių pasirinkimą nulemia tam tikros užkrečiamosios ligos ypatumai.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjo įstatyme įtvirtintos žmonių užkrečiamosioms ligoms suvaldyti skirtos priemonės gali būti detalizuojamos poįstatyminiuose teisės aktuose, juose nustatant tokių priemonių įgyvendinimo tvarką, atsižvelgiant inter alia į tai, kad priemonių užkrečiamajai ligai suvaldyti nustatymas ir (ar) jų įgyvendinimas suponuoja, be kita ko, tam tikrų specialių žinių turėjimą ar specialios (profesinės) kompetencijos būtinybę.

Siekdamas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei reguliuodamas užkrečiamųjų ligų valdymo (kontrolės) priemones, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi diskreciją inter alia nustatyti, kuri (kurios) kompetentinga (kompetentingos) už visuomenės sveikatą atsakinga (atsakingos) valstybės institucija (institucijos) turi teisę spręsti, kokių įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų priemonių būtina imtis siekiant užkirsti kelią tam tikros užkrečiamosios ligos, dėl kurios valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, plitimui visuomenėje, inter alia darbovietėse.

18. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ginčijamo teisinio reguliavimo tiek, kiek nurodyta, atitiktis, be kita ko, Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją Seimas yra Tautos atstovybė, jo prerogatyva – leisti įstatymus ir spręsti kitus valstybės valdžios klausimus (1994 m. liepos 22 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai). Konstitucijos 67 straipsnyje įtvirtinta išimtinė Seimo teisė leisti įstatymus; įstatymų normomis reguliuojami svarbiausi visuomenės gyvenimo klausimai (1996 m. gruodžio 19 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai).

III

Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio
(2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostatos atitikties Konstitucijai vertinimas

19. Minėta, kad pareiškėja prašo ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek pagal ją, pasak pareiškėjos, asmens teisių ribojimai gali būti nustatomi NVSC sprendimais, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

20. Pareiškėja abejones Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktimi savo nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ir principams grindžia tuo, kad, pasak pareiškėjos, ginčijama Įstatymo nuostata Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui deleguojama nustatyti kitas nei privalėjimas darbuotojui pasitikrinti, ar neserga žmonių užkrečiamąja liga, privalomas priemones, kurių įvykdymas yra būtina sąlyga tam, kad asmuo galėtų įgyvendinti teisę į darbą, įstatyme nenustatant jokių sąlygų ar kriterijų, kuriuos tos priemonės turi atitikti. Taigi, pasak pareiškėjos, ginčijamu teisiniu reguliavimu konstitucinė žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą ribojama ne įstatymu ir dėl to pažeidžiami Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis, 67 straipsnio 2 punktas. Pareiškėjos nuomone, nustatydamas tokį ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas netinkamai įgyvendino jam Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, todėl pažeidė ir konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus.

21. Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje inter alia nustatyta:

„Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti tik pasitikrinus, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, ir įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. <...>“

Kaip minėta, pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį NVSC paskirtų nurodytiems darbuotojams privalomų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių įgyvendinimas darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, yra viena iš sąlygų, būtinų įvykdyti tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti. Taip pat minėta, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą NVSC turi įgaliojimus paskirti kitas, inter alia Įstatyme nustatytas, NVSC nurodytiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti, tačiau nei ginčijamu teisiniu reguliavimu, nei kitomis Įstatymo ar kitų įstatymų nuostatomis NVSC nėra suteikti įgaliojimai nustatyti tokias priemones.

Minėta ir tai, kad, sistemiškai aiškinant Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostatą „įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas <...> darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ ir jo 2 straipsnio 12 dalyje (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, matyti, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį kitos nei darbuotojo pasitikrinimas, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, kurias savo nurodytiems darbuotojams gali paskirti NVSC darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos protrūkį, yra apibrėžtos Įstatyme: tai – organizacinės, techninės, ekonominės, epidemiologijos ir kitos medicinos priemonės, bet tik tos, kurios atitinka įstatyme nustatytą kriterijų – sudaro galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas darbovietėje, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.

22. Sprendžiant dėl Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais;

– Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti;

– Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus;

– Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama, jeigu laikomasi, be kita ko, sąlygos, kad tai daroma įstatymu; įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos;

– paisydamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies, 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų, kylančių reikalavimų, atsižvelgdamas į tai, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, ir siekdamas užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti tokį šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gali nustatyti, kad tose darbovietėse, kuriose nustatytas staigus užkrečiamosios ligos išplitimas, būtų taikomos tam tikros teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygos, susijusios su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu (kontrole), be kita ko, reikalavimas įgyvendinti priemones, kurių privaloma imtis siekiant suvaldyti užkrečiamosios ligos staigų plitimą ir sumažinti riziką kitiems asmenims, inter alia darbuotojams, užsikrėsti plintančia liga;

– siekdamas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei reguliuodamas užkrečiamųjų ligų valdymo (kontrolės) priemones, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi diskreciją inter alia nustatyti, kuri (kurios) kompetentinga (kompetentingos) už visuomenės sveikatą atsakinga (atsakingos) valstybės institucija (institucijos) turi teisę spręsti, kokių įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytų priemonių būtina imtis siekiant užkirsti kelią tam tikros užkrečiamosios ligos, dėl kurios valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, plitimui visuomenėje, inter alia darbovietėse.

22.1. Pažymėtina, kad, Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtinus vieną iš sąlygų, būtinų įvykdyti tam, kad NVSC nurodytiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti, t. y. įgyvendinti NVSC paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, įstatymų leidėjas įgyvendino iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą sudaryti teisines prielaidas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas ir nustatė teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygą, susijusią su žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo valdymu (kontrole). Siekdamas užtikrinti konstitucinę teisę į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas bei reguliuodamas užkrečiamųjų ligų valdymo (kontrolės) priemones, įstatymų leidėjas kartu įgyvendino iš Konstitucijos kylančią diskreciją ir nustatė, kad būtent NVSC yra ta už visuomenės sveikatą atsakinga valstybės institucija, kuri pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį turi teisę, esant toje dalyje nustatytoms aplinkybėms, joje nurodytiems darbuotojams paskirti privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones.

22.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą NVSC turi įgaliojimus tik paskirti kitas, inter alia Įstatyme nustatytas, NVSC nurodytiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, kurioje nustatytas tam tikros užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti. Kaip minėta, nei ginčijamu teisiniu reguliavimu, nei kitomis Įstatymo ar kitų įstatymų nuostatomis NVSC nėra suteikti įgaliojimai nustatyti tokias priemones, t. y. minėto tam tikros užkrečiamosios ligos protrūkio darbovietėje atveju NVSC gali tik taikyti Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones.

Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu NVSC deleguojama teisė nustatyti kitas NVSC nurodytiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones, kurios turi būti įgyvendintos darbovietėje, kurioje nustatytas užkrečiamosios ligos, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, protrūkis, tam, kad tiems darbuotojams būtų leidžiama dirbti.

22.3. Kaip minėta, sistemiškai aiškinant Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostatą „įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas <...> darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ ir jo 2 straipsnio 12 dalyje (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, matyti, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį kitos nei darbuotojo pasitikrinimas, ar neserga užkrečiamąja liga, dėl kurios yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas, užkrečiamosios ligos kontrolės priemonės, kurias savo nurodytiems darbuotojams gali paskirti NVSC darbovietėje nustačius užkrečiamosios ligos protrūkį, yra apibrėžtos Įstatyme: tai – organizacinės, techninės, ekonominės, epidemiologijos ir kitos medicinos priemonės, bet tik tos, kurios atitinka įstatyme nustatytą kriterijų – sudaro galimybę mažinti ar (ir) likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas darbovietėje, taip pat išvengti tų ligų išplitimo.

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį tokias priemones NVSC gali skirti tik esant ypatingai situacijai, kai yra visos ginčijamoje Įstatymo nuostatoje nurodytos aplinkybės, t. y. dėl užkrečiamosios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas ir darbovietėje nustatytas tokios užkrečiamosios ligos protrūkis. Tai, be kita ko, reiškia, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje įtvirtintais įgaliojimais skirti kitas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones NVSC gali naudotis tik laikinai, t. y. tol, kol bus suvaldytas užkrečiamosios ligos protrūkis arba kol bus atšaukta dėl šios ligos paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas.

Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, nėra pagrindo teigti, kad Įstatyme nenustatytos jokios sąlygos ar kriterijai, kuriuos turi atitikti kitos pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį NVSC skiriamos užkrečiamųjų ligų kontrolės priemonės, kurias įgyvendinus NVSC nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti.

22.4. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kylantis reikalavimas, kad žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą gali būti ribojama įstatymu, taip pat kad nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas netinkamai įgyvendino Konstitucijos suteiktus įgaliojimus, taip pažeisdamas konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus.

22.5. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti <...> įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

23. Kaip minėta, pareiškėja prašo ištirti, ar Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja ir Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus.

23.1. Sprendžiant dėl Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, pažymėtina, kad, kaip minėta, jame įtvirtinta išimtinė Seimo teisė leisti įstatymus.

23.2. Pažymėtina, kad Seimas, priimdamas Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 18, 26 ir 40 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, kaip minėta, be kita ko, buvo pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Įstatymo 18 straipsnis, kurio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėja, įgyvendino jam Konstitucijoje nustatytą kompetenciją leisti įstatymus. Kaip minėta, ginčijamu Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas kartu įgyvendino iš Konstitucijos kylančią diskreciją ir nustatė, kad būtent NVSC yra ta už visuomenės sveikatą atsakinga valstybės institucija, kuri pagal Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalį turi teisę, esant toje dalyje nustatytoms aplinkybėms, joje nurodytiems darbuotojams paskirti privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad šiuo atveju buvo apribota Seimo teisė leisti įstatymus, taigi nėra pagrindo teigti ir tai, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek pareiškėjos nurodyta, prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti <...> įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 67 straipsnio 2 punktui, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 18 straipsnio (2021 m. kovo 23 d. redakcija, TAR, 2021-03-25, Nr. 5878) 2 dalies nuostata „Kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodytiems darbuotojams leidžiama dirbti <...> įgyvendinus kitas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtas šiems darbuotojams privalomas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai  Elvyra Baltutytė

                                                          Gintaras Goda

                                                          Vytautas Greičius

                                                          Danutė Jočienė

                                                          Giedrė Lastauskienė

                                                          Vytautas Mizaras

                                                          Algis Norkūnas

                                                          Janina Stripeikienė