Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų atleidimo

Byla Nr. 1/2021-6/2021-20/2021

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO AKTŲ, SUSIJUSIŲ SU LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO IR LIETUVOS APELIACINIO TEISMO TEISĖJŲ ATLEIDIMU, ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2022 m. balandžio 15 d. Nr. KT45-N3/2022
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2022 m. balandžio 5 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 1/2021-6/2021-20/2021 pagal:

­– pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-16/2020 ištirti, ar konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“;

– pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo prašymą Nr. 1B-5/2021 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas Nr. 1K-25 ,,Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“;

– pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo prašymą Nr. 1B-21/2021 ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams neprieštarauja Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas Nr. 1K-75 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimo“, Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437 „Dėl pritarimo atleisti Valdimarą Bavėjaną iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“.

Konstitucinio Teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimu šie prašymai sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 1/2021-6/2021-20/2021.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjų argumentai

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiamas ginčas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir Aukščiausiasis Teismas) teisėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo (prašymas Nr. 1B-16/2020). Ieškovas pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje prašė panaikinti, be kita ko, Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą Nr. 13P-144-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – ir Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas), Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas) ir Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (toliau – Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436). Pareiškėjas bylos dalį dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo teisėtumo išnagrinėjo iš esmės ir šį nutarimą panaikino. Į Konstitucinį Teismą pareiškėjas kreipėsi dėl Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitikties Konstitucijai.

Pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo abejonės dėl nurodytų ginčijamų teisės aktų atitikties Konstitucijai grindžiamos šiais argumentais.

1.1. Pareiškėjas, remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, nurodo, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindamos privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus (jie turi būti paremti aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, aiškūs, racionaliai motyvuoti ir kt.). Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą, atleidžiant teisėją iš pareigų, visais atvejais turi būti paisoma teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kitų Konstitucijoje įtvirtintų imperatyvų.

Pareiškėjo prašyme pažymima, kad ginčijami Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 buvo priimti remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris, pareiškėjo vertinimu, priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, be kita ko, dėl to, kad Teisėjų taryba drausminės atsakomybės procedūrą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo elgesio pradėjo remdamasi ne savo pačios priimtu teisės aktu, o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštu. Pasak pareiškėjo, Generalinė prokuratūra nėra subjektas, kurio parengti raštai yra skirti teisėjo drausminės atsakomybės procedūrai pradėti. Todėl, pareiškėjo vertinimu, pradedant drausminės atsakomybės procedūrą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo elgesio buvo nepaisoma konstitucinių valdžių padalijimo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principų.

1.2. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Teisėjų taryba apribojo Aukščiausiojo Teismo teisėjo, kurio elgesys buvo vertinamas, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos, duomenimis, nepagrindė, kaip ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas teisėjui gali paveikti ikiteisminio tyrimo rezultatą, nenurodė jam suformuluotų atleidimo iš teisėjo pareigų priežasčių, taip, pasak pareiškėjo, pažeisdama jo teisę į teisingą procesą. Pareiškėjo manymu, Teisėjų tarybos narys, kuris buvo apklaustas kaip liudytojas su minėtu Aukščiausiojo Teismo teisėju susijusiame ikiteisminiame tyrime, privalėjo nusišalinti, bet jis, nors nebalsavo priimant Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą, dalyvavo posėdyje svarstant ikiteisminio tyrimo duomenis. Pasak pareiškėjo, nusišalinti nuo sprendimo priėmimo turėjo ir dar vienas Teisėjų tarybos narys, taip pat minimas ikiteisminiame tyrime.

1.3. Taigi, pareiškėjo manymu, kadangi priimant Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą nebuvo laikomasi konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, šio nutarimo pagrindu negalėjo būti priimti ginčijami Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436. Todėl šie teisės aktai, pasak pareiškėjo, prieštarauja konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

2. Pareiškėjas Lietuvos apeliacinis teismas (toliau – ir Apeliacinis teismas) į Konstitucinį Teismą kreipėsi dėl Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto Nr. 1K-25 ,,Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas) atitikties Konstitucijai sustabdęs civilinę bylą, kurioje sprendžiamas ginčas dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo (prašymas Nr. 1B-5/2021).

Pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo abejonės dėl Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, kuriuo Teisėjų tarybos buvo prašoma patarimo dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitikties Konstitucijai grindžiamos šiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas nurodo, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors institucijai (Respublikos Prezidentui, Teisėjų tarybai ar Seimui), Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų. Kartu tai reiškia, kad byloje, kurioje sprendžiama dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo, keliami reikalavimai dėl atskirų šios procedūros metu priimtų teisės aktų panaikinimo negali būti vertinami atsietai vienas nuo kito, nes kiekvieno iš šių teisės aktų teisėtumas yra teisiškai reikšmingas vertinant visos jo atleidimo procedūros teisėtumą.

2.2. Pareiškėjas, remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, nurodo, jog konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra; kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija; teisminė valdžia – viena iš valstybės valdžių, kuriai vienintelei patikėta vykdyti teisingumą; tik savarankiška ir visavertė teisminė valdžia gali sėkmingai įgyvendinti jai patikėtą funkciją; teisminės valdžios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo; viena iš teisėjo nepriklausomumo, įtvirtinto Konstitucijoje, garantijų yra jo įgaliojimų trukmės garantija.

Pareiškėjo teigimu, valdžių padalijimo (kartu ir teisinės valstybės), teisėjo ir teismų nepriklausomumo principų kontekste būtent Konstitucijos 74, 116 straipsniuose nustatyta Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų apkaltos tvarka procedūra yra ypač svarbi užtikrinant aukštą tik dviejų bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų teismų teisėjų įgaliojimų apsaugos standartą. Tokį standartą, pasak pareiškėjo, suponuoja ir specifinė šių teismų teisėjų skyrimo procedūra.

2.3. Pareiškėjo vertinimu, Aukščiausiojo Teismo teisėjo poelgis, dėl kurio jis buvo atleistas iš pareigų kaip savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, gali būti vertinamas ir kaip teisėjo priesaikos sulaužymas.

Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijoje nustatytą specialų Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindą (116 straipsnis) ir juo įtvirtintą ypatingą Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų apsaugos standartą, Aukščiausiojo Teismo teisėjo veiksmų, dėl kurių jis Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu atleistas iš pareigų kaip pažeminęs teisėjo vardą, pobūdį, pareiškėjui kyla abejonių, ar Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas, kuriuo inicijuotas teisėjo atleidimas iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, atitinka Konstitucijos 74, 116 straipsnius, konstitucinius teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principus.

3. Pareiškėjas Lietuvos apeliacinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 „Dėl pritarimo atleisti Valdimarą Bavėjaną iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“ (toliau – ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437) ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto Nr. 1K-75 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimo“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas) atitikties Konstitucijai sustabdęs apeliacine tvarka nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje sprendžiamas ginčas dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų teisėtumo (prašymas Nr. 1B-21/2021).

Pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo abejonės dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitikties Konstitucijai grindžiamos šiais argumentais.

3.1. Pareiškėjas nurodo, kad nors Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatuota, jog Apeliacinio teismo (Aukščiausiojo Teismo) teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas), tačiau nepasakyta, koks yra Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto, kuriame įtvirtinta atsakomybė už teisėjo vardo pažeminimą, ir Konstitucijos 74, 116 straipsnių, nustatančių atsakomybę už priesaikos sulaužymą, turinys ir jų tarpusavio santykis. Atsižvelgiant į tai, yra prielaidų abejoti, ar visais atvejais, kai Apeliacinio teismo (Aukščiausiojo Teismo) teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, pagal Konstituciją galima pašalinti jį iš pareigų tą teisėją į pareigas paskyrusio subjekto (subjektų) sprendimu (sprendimais), o ne apkaltos proceso tvarka.

3.2. Pareiškėjo teigimu, ginčijami teisės aktai dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų buvo priimti susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir remiantis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, o teisėjo atleidimo iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų faktinės aplinkybės yra siejamos su ikiteisminio tyrimo metu tirtais jo veiksmais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, teisėjo poelgis, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, gali būti vertinamas ir kaip teisėjo priesaikos sulaužymas, o už priesaikos sulaužymą Apeliacinio teismo (Aukščiausiojo Teismo) teisėją iš pareigų gali pašalinti tik Seimas ir tik apkaltos proceso tvarka.

3.3. Pareiškėjo nuomone, toks Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto, 116 straipsnio nuostatų aiškinimas, kad tuo atveju, kai tam tikrą Apeliacinio teismo (Aukščiausiojo Teismo) teisėjo elgesį galima vertinti ir kaip pagrindą inicijuoti jo atleidimą pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą (savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą), ir kaip pagrindą pagal Konstitucijos 116 straipsnį inicijuoti apkaltos procesą, tik konstitucinius įgaliojimus inicijuoti šias procedūras turintys subjektai (Respublikos Prezidentas ir Seimas) sprendžia, kuris iš minėtų dviejų Konstitucijoje nustatytų Apeliacinio teismo (Aukščiausiojo Teismo) teisėjo atleidimo (pašalinimo) alternatyvių pagrindų taikytinas konkrečioje situacijoje, suponuoja pernelyg plačią subjektų, turinčių teisę inicijuoti šių teisėjų atleidimą (pašalinimą) iš pareigų, diskreciją ir sukuria tam tikrą teisinį neapibrėžtumą.

3.4. Pareiškėjas, įvertinęs Konstitucijos 74, 116 straipsniuose nustatytą specialų Apeliacinio teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų pašalinimo iš pareigų pagrindą ir juo įtvirtintą ypatingą Apeliacinio teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų įgaliojimų apsaugos standartą, Apeliacinio teismo teisėjo veiksmų, dėl kurių jis Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu atleistas iš pareigų kaip pažeminęs teisėjo vardą, pobūdį, mano, kad ginčijami Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas, kurie nulėmė Apeliacinio teismo teisėjo atleidimą iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, prieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės Respublikos Prezidento vyriausiosios patarėjos Jūratės Šovienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijami Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

4.1. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė nurodo, kad pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo teisėjus, o iš jų – pirmininką, skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Ši Konstitucijos nuostata yra susijusi su Konstitucijos 84 straipsniu, pagal kurio 11 punktą Respublikos Prezidentas, be kita ko, teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendime Nr. KT48-S44/2020, Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, inter alia Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (116 straipsnis).

Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės nuomone, apsispręsti dėl konkrečios atsakomybės rūšies ir atitinkamai dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo ar pašalinimo iš pareigų procedūros taikymo priklauso įgaliojimus inicijuoti ir taikyti šias procedūras turintiems subjektams, t. y. Respublikos Prezidentui ir Seimui.

4.2. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė nurodo, kad nei Konstitucijoje, nei oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatose nėra nurodyta atvejų, kai Respublikos Prezidentas neturi įgaliojimų dalyvauti kurios nors grandies bendrosios kompetencijos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų procedūroje. Jeigu esant duomenų, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, jis negalėtų būti atleidžiamas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, o galėtų būti pašalinamas iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka, Respublikos Prezidentas neturėtų įgaliojimų dalyvauti atleidžiant tokį teisėją iš pareigų, nes išimtinę teisę spręsti dėl apkaltos proceso taikymo Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytiems pareigūnams turi Seimas. Respublikos Prezidentas neturi teisės inicijuoti apkaltos proceso, todėl aiškinant Konstituciją taip, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, gali būti atleidžiamas iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka, būtų paneigta Respublikos Prezidento konstitucinė kompetencija dalyvauti atleidžiant visų grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjus.

4.3. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės paaiškinimuose pažymima, jog esant prielaidų manyti, kad tam tikras teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Respublikos Prezidentas turi kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, t. y. į Teisėjų tarybą, atitinkamo patarimo. Šie Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai negali būti paneigti, o jų įgyvendinimas negali būti apribotas jokiomis papildomomis sąlygomis. Bet koks kitoks Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų kreiptis į Teisėjų tarybą atitinkamo patarimo aiškinimas (kaip antai kad Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Teisėjų tarybą tik tam tikra didesne apimtimi motyvuodamas savo kreipimąsi ar tik nurodydamas kreipimesi tam tikras konkrečias faktines aplinkybes) iš esmės reikštų jo konstitucinių įgaliojimų susiaurinimą.

4.4. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės teigimu, Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas, kuriuo Respublikos Prezidentas kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo, priimtas vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 7, 8 dalimis, atsižvelgus į Respublikos Prezidento 2019 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 1K-1553 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“ ir susipažinus su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. vasario 15 d. raštu Nr. 17.2-752 „Dėl teisėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn“ (toliau – ir generalinio prokuroro 2019 m. vasario 15 d. raštas) bei 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3480 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko“ (toliau – ir generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštas Nr. 17.2-3480) pateikta informacija. Generalinės prokuratūros pateiktų duomenų pakako, kad Respublikos Prezidentui kiltų pagrįsta abejonė dėl to, ar nurodyto Aukščiausiojo Teismo teisėjo elgesys yra suderinamas su teisėjo garbe ir atitinkantis Teisėjų etikos kodekso reikalavimus.

Respublikos Prezidentas ginčijamu 2019 m. liepos 30 d. dekretu į Teisėjų tarybą kreipėsi įgyvendindamas savo konstitucinę diskreciją ir siekdamas, kad, kaip tai nustatyta Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, būtų įvertinta, ar nurodytas minėto Aukščiausiojo Teismo teisėjo poelgis buvo ir ar šis poelgis buvo toks, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, tad nėra pagrindo teigti, kad šis dekretas galėtų prieštarauti Konstitucijai.

4.5. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė, remdamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pažymėjo ir tai, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini prie tokių, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas; formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas; ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo pažemintas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes; Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte minimas poelgis, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, suponuoja ne tik atitinkamų faktų nustatymą (konstatavimą), bet ir jų vertinimą.

Taigi reikiamus įgaliojimus turinti Teisėjų taryba vertino ir konstatavo, kad buvo atitinkamas poelgis ir kad šiuo poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Teisėjų taryba tokį faktų nustatymą (konstatavimą) ir jų vertinimą pateikė 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime.

4.6. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės nuomone, Respublikos Prezidentas nėra įgaliotas vertinti Teisėjų tarybos, veikiančios kaip Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, patarimo, inter alia tokio, kuriuo Respublikos Prezidentui patariama atleisti asmenį iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagrįstumo, jo peržiūrėti ar kaip nors kitaip jį kvestionuoti. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas.

Respublikos Prezidentas savo konstitucinius įgaliojimus dalyvauti formuojant visų grandžių teismų teisėjų korpusą, inter alia atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėjus iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, gali įgyvendinti tik gavęs atitinkamą Teisėjų tarybos patarimą. Šis patarimas saisto Respublikos Prezidentą įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, inter alia tuo požiūriu, kad, formuluodamas atitinkamą teikimą Seimui, Respublikos Prezidentas yra saistomas Teisėjų tarybos patarimo esmės.

Taigi Respublikos Prezidentas, atsižvelgęs į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą, turėjo konstitucinius įgaliojimus, t. y. teisę ir pareigą, teikti Seimui atleisti teisėją E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu ir juos įgyvendino 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretu, kuris buvo priimtas inter alia vadovaujantis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 2, 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3, 7 dalimis.

Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės teigimu, Respublikos Prezidento konstitucinių įgaliojimų aiškinimas, esą jis neturi teisės ir pareigos teikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, savo poelgiu pažeminusį teisėjo vardą, po to, kai tai konstatavo Teisėjų taryba, neatitiktų konstitucinių atsakingo valdymo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės principų, nes būtų sudarytos sąlygos teisėjams, kurie nederamai atlieka savo pareigas ir nesilaiko teisėjams keliamų etikos reikalavimų, ir toliau eiti pareigas nepaisant to, kad pasitikėjimo konkrečiu teisėjų bendruomenės nariu klausimą Teisėjų taryba išsprendė neigiamai, t. y. įvertino, kad atitinkamas teisėjas, būdamas vienos iš valstybės valdžią įgyvendinančių, teisingumą vykdančių institucijų narys, neveikė taip, kad visuomenė jomis pasitikėtų.

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat gauti suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės Respublikos Prezidento patarėjos Simonos Vilkelytės rašytiniai paaiškinimai dėl Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitikties Konstitucijai, kuriuose teigiama, kad šis dekretas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės pozicija dėl Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitikties Konstitucijai grindžiama iš dalies tais pačiais argumentais, kaip ir kitos Respublikos Prezidento atstovės pozicija dėl Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto atitikties Konstitucijai.

5.1. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės paaiškinimuose papildomai pažymima, kad Konstitucijos 115 straipsnyje yra nustatytas baigtinis teisėjų atleidimo iš pareigų sąrašas, taip užtikrinant tinkamą valdžių tarpusavio atsvarą ir teisėjų nepriklausomumą. Konstitucijoje nėra nustatyta jokių atleidimo iš pareigų išimčių bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų grandžių teismų teisėjams. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų paskirtas ar atleistas Apeliacinio teismo teisėjas arba šio teismo pirmininkas, Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Seimą ir, jeigu gauna Seimo pritarimą, gali atitinkamą asmenį paskirti Apeliacinio teismo teisėju ar šio teismo pirmininku arba atleisti atitinkamą Apeliacinio teismo teisėją ar šio teismo pirmininką.

Konstitucijos 74, 116 straipsniuose nustatytas dar vienas atvejis, kada bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų grandžių teismų teisėjai gali nustoti eiti teisėjo pareigas: kai jie, šiurkščiai pažeidę Konstituciją arba sulaužę priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, pašalinami iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

Sprendžiant, ar bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų grandžių teismų teisėjams taikytinas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas – atleidimas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, ar tik Konstitucijos 116 straipsnis – pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, būtina atkreipti dėmesį į bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų grandžių teismų teisėjų ir kitų asmenų, kuriems pagal Konstituciją taikoma apkalta, teisinio statuso skirtumus. Antai, pasak suinteresuoto asmens atstovės, tik bendrosios kompetencijos aukščiausiosios grandies teismų teisėjai į pareigas skiriami dalyvaujant visoms trims valstybės valdžioms, kiti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti pareigūnai arba išrenkami Tautos (Respublikos Prezidentas ir Seimo nariai), arba skiriami Seimo, todėl šie pareigūnai gali nustoti eiti pareigas jiems taikant tik konstitucinę atsakomybę. Be to, kiti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti pareigūnai atitinkamas pareigas eina terminuotą laiką, o bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų grandžių teismų teisėjai į pareigas paprastai skiriami neterminuotai, todėl, padarę teisėjo vardą žeminantį poelgį, už kurį nebūtų pritaikyta apkalta, jie pareigas eitų tol, kol baigsis jų įgaliojimai. Pažymima ir tai, kad, kalbant apie šių asmenų neliečiamybę, iš Konstitucijos nuostatų matyti, jog teisę spręsti su bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų gandžių teismų teisėjų teisiniu statusu susijusius klausimus turi ne tik Seimas, bet ir Respublikos Prezidentas.

5.2. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė teigia, kad ne kiekvienas teisėjui nederamas elgesys yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas. Vis dėlto pagal Konstituciją teisėjams yra keliami itin dideli etinio ir moralinio pobūdžio reikalavimai, be kita ko, teisėjas turi elgtis taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo. Pagal Konstituciją teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą, taikytina griežčiausia drausminės atsakomybės priemonė – atleidimas iš pareigų. Tačiau, suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės manymu, jeigu Apeliacinio teismo teisėjas, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, iš pareigų galėtų būti atleistas tik apkaltos proceso tvarka, tai reikštų, kad Apeliacinio teismo teisėjas (kaip ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas) iš esmės negalėtų būti atleidžiamas iš pareigų už poelgį, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, bet kuris apkaltos proceso metu nepripažintas šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu ar priesaikos sulaužymu. Taigi už tokį pat poelgį, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, tačiau kuris nelaikytinas šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu ar priesaikos sulaužymu, kitų teismų teisėjas galėtų būti atleidžiamas pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, o Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjas – ne. Tai būtų nesuderinama su vienu iš Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų – vienodu visų teisėjų teisiniu statusu.

5.3. Teisėjui, kuris savo poelgiu galimai pažemino teisėjo vardą, galimos tokios teisinės pasekmės: iškeliama drausmės byla, kurioje, be kitų galimų priimti sprendimų, Teisėjų garbės teismas gali pasiūlyti Respublikos Prezidentui ar Seimui Teismų įstatymo nustatyta tvarka atleisti teisėją iš pareigų (Teismų įstatymo 86 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba Respublikos Prezidentas gali iš karto kreiptis į specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, Teisėjų tarybą, dėl patarimo atleisti teisėją, jei jam kyla pagrįstų abejonių dėl teisėjo poelgio suderinamumo su teisėjo garbe ir atitikties etikos reikalavimams. Konstitucija ir teismų veiklą reguliuojantis Teismų įstatymas nenustato išimčių bendrosios kompetencijos aukščiausiųjų grandžių teismų teisėjams, dėl ko jiems negalėtų būti iškelta drausmės byla ir taikoma drausminė atsakomybė, kurios viena iš pasekmių – atleidimas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, t. y. savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

5.4. Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentui kyla pagrįstų abejonių, ar teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Respublikos Prezidento prerogatyva kreiptis patarimo į Teisėjų tarybą dėl tokio teisėjo atleidimo iš pareigų (šiuo atveju dėl patarimo kreiptis į Seimą dėl pritarimo atleisti Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų) vertintina ne kaip Respublikos Prezidento išimtinė teisė, bet kaip jo pareiga kreiptis į Teisėjų tarybą tokio patarimo. Remdamasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė nurodo, kad Teisėjų taryba, veikianti kaip atsvara Respublikos Prezidentui, yra ne tik labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, bet ir subjektas, turintis užtikrinti, kad teisėjai deramai atliks savo pareigas ir kad kiekvienas neteisėtas ar neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas.

5.5. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė pažymi, kad 2019 m. liepos 30 d. dekretas Nr. 1K-26 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ priimtas vadovaujantis, be kita ko, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgiant į Respublikos Prezidento 2019 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 1K-1555 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Valdimaro Bavėjano įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“ bei susipažinus su generalinio prokuroro 2019 m. vasario 15 d. raštu ir 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3479 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Valdimaro Bavėjano“ (toliau – ir generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštas Nr. 17.2-3479) pateikta informacija. Respublikos Prezidentas turėjo pagrįstų abejonių dėl to, ar konkretus Apeliacinio teismo teisėjo poelgis buvo ir ar tokiu poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas.

Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė nurodo, kad atitinkamus konstitucinius įgaliojimus turinti Teisėjų taryba vertino ir savo nutarime konstatavo, pirma, kad atitinkamas neformalus Apeliacinio teismo teisėjo V. Bavėjano bendravimas su baudžiamojon atsakomybėn patrauktu asmeniu dėl poveikio jo baudžiamąją bylą nagrinėjantiems teisėjams siekiant, kad būtų paskirta švelnesnė bausmė, buvo ir, antra, kad šiuo poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Gavęs atitinkamą Teisėjų tarybos patarimą, Respublikos Prezidentas įgyvendino savo konstitucinius įgaliojimus, kreipdamasis į Seimą dėl pritarimo minėto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui, ir, gavęs šį pritarimą, priimdamas pareiškėjo ginčijamą Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretą, kuriuo atleido minėtą Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

5.6. Suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovė pažymi ir tai, kad pareiškėjo Apeliacinio teismo argumentai, esą bendrosios kompetencijos aukščiausiosios grandies teismų teisėjų atleidimas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu pažeidžia jų nepriklausomumą ir valdžių padalijimo principą, yra nepagrįsti. Jos nuomone, tiek atleidimo iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnį, tiek pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka atveju yra nustatyti tam tikri apsaugos mechanizmai, kurie teisėjų atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atveju yra net griežtesni, nes taikant konstitucinę atsakomybę, nepaisant jos tiksliai reglamentuotos tvarkos, Konstitucinio Teismo priimta išvada dėl teisėjo elgesio vertinimo būtų, pasak suinteresuoto asmens Respublikos Prezidento atstovės, galutinė, kaip ir Seimo sprendimas dėl apkaltos (ne)taikymo, kuris yra neskundžiamas. Tuo tarpu atleidžiant teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio pagrindu, teisėjo elgesį vertina ne tik Respublikos Prezidentas, bet ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta įstatymo numatyta speciali teisėjų institucija – Teisėjų taryba, Seimas, galiausiai pats atleidimo teisėtumas gali būti skundžiamas teismui.

Taigi bendrosios kompetencijos aukščiausiosios grandies teismų teisėjo atleidimas Konstitucijos 115 straipsnio pagrindu jokiu būdu nepažeidžia konstitucinių teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principų. Priešingai, tai leidžia geriau užtikrinti šių principų įgyvendinimą ir didinti visuomenės pasitikėjimą teismais.

6. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovių rašytiniai paaiškinimai – Seimo narės Agnės Širinskienės, taip pat Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Onos Buišienės ir to paties departamento vyresniosios patarėjos Viktorijos Staugaitytės. Juose teigiama, kad ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 neprieštarauja Konstitucijai.

6.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės A. Širinskienės pozicija grindžiama šiais argumentais.

6.1.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė nurodo, kad pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Pagal Konstituciją Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios teisėjų institucijos patarimą, šių konstitucinių Seimo įgaliojimų įgyvendinimą inicijuoja išleisdamas dekretą, kuriuo teikia Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų (Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktas, 85 straipsnis), ir kartu pateikdamas Seimui atitinkamo nutarimo projektą, kurį, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Seimas privalo pradėti svarstyti.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovės teigimu, spręsdamas dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Seimas neturi įgaliojimų tikrinti ir vertinti Teisėjų tarybos sprendimo, kuriuo Respublikos Prezidentui patarta teikti Seimui atleisti šį teisėją iš pareigų, pagrįstumo ir teisėtumo. Seimas yra politinio pobūdžio valstybės valdžios institucija, kurios sprendimuose atsispindi Seimo narių daugumos politinė valia. Tad jeigu speciali teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros ir atleidimo iš pareigų klausimais –Teisėjų taryba, pataria jam teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją kaip savo poelgiu pažeminusį teisėjo vardą, Seimas turi įgaliojimus Respublikos Prezidento teikimu atleisti šį teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, pasitikėdamas Teisėjų tarybos atlikto teisinio vertinimo pagrįstumu ir vadovaudamasis Teisėjų tarybos ir Respublikos Prezidento teisės aktų, priimtų šioms institucijoms dalyvaujant Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų procedūroje, teisėtumo prezumpcija.

6.1.2. Suinteresuoto asmens Seimo atstovė pažymi, kad Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas, kuriuo Respublikos Prezidentui patarta teikti Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, yra motyvuotas, jame pateiktas šio Teisėjų tarybos patarimo teisinis pagrindas (konstatuoti Teisėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimai), taip pat nurodytas jo faktinis pagrindas (E. Laužiko elgesys, kurį Teisėjų taryba įvertino kaip nesuderinamą su teisėjo garbe, neatitinkantį Teisėjų etikos kodekso reikalavimų ir pažeminusį teisėjo vardą bei pakenkusį teismo ir teismų sistemos autoritetui).

6.1.3. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės nuomone, ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 priimtas vadovaujantis Konstitucijos ir Teismų įstatymo nuostatomis, kuriomis reguliuojamas Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimas iš pareigų, ir laikantis Lietuvos Respublikos Seimo statute nustatytos tvarkos: jis priimtas Respublikos Prezidento, gavusio Teisėjų tarybos patarimą, teikimu, turint Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvadą, Seimo posėdyje, daugiau kaip pusės Seimo posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma, slaptu balsavimu (Konstitucijos 112 straipsnio 2, 5 dalys, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3, 7 dalys, Seimo statuto 67 straipsnio 8 punktas, 113 straipsnio 1 dalis, 115 straipsnio 2 dalis). Seime svarstant E. Laužiko atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų klausimą ir priimant ginčijamą Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436, Seimo nariai buvo informuoti, dėl kokių E. Laužiko veiksmų Respublikos Prezidentas teikė jį Seimui atleisti iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, E. Laužikui ir jo advokatui buvo suteiktos realios galimybės dalyvauti Seimo posėdyje ir išdėstyti savo poziciją, atsakyti į Seimo narių klausimus visose atleidimo iš pareigų procedūros stadijose, laikytasi Seimo statute nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos ir nepadaryta jokių procedūrinių pažeidimų.

6.2. Suinteresuoto asmens Seimo atstovių O. Buišienės ir V. Staugaitytės pozicija grindžiama šiais argumentais.

6.2.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės nurodo, kad Seimas ginčijamą 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436 priėmė gavęs Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekrete išdėstytą teikimą Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, ir atsižvelgęs į Teisėjų tarybos, patariančios Respublikos Prezidentui teisėjų skyrimo, jų profesinės karjeros ir atleidimo iš pareigų klausimais, 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime pateiktą E. Laužiko elgesio teisinį įvertinimą.

Seimas, kaip politinio pobūdžio valstybės valdžios institucija, spręsdamas dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, neturi įgaliojimų revizuoti Teisėjų tarybos sprendimo, kuriuo, teisiniu požiūriu įvertinus teisėjo poelgį kaip neatitinkantį Teisėjų etikos kodekso reikalavimų ir žeminantį teisėjo vardą, Respublikos Prezidentui patarta teikti Seimui atleisti teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, t. y. Seimas negali perimti Teisėjų tarybos konstitucinių įgaliojimų ir iš naujo nustatinėti atitinkamo poelgio fakto ir vertinti, ar tuo poelgiu teisėjas tikrai pažemino teisėjo vardą. Seimas taip pat neturi įgaliojimų patikrinti ir įvertinti, ar Teisėjų tarybos sprendimas yra teisėtas, t. y. ar jį priimant laikytasi iš Konstitucijos ir kitų aukštesnės galios teisės aktų kylančių reikalavimų. Atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos, kaip teisėjo ir teismų nepriklausomumą užtikrinančios teismų savivaldos institucijos, atliktą teisinį vertinimą, vadovaudamasis konstituciniais valdžių padalijimo, teisėjo ir teismų nepriklausomumo, atsakingo valdymo principais ir Teisėjų tarybos bei Respublikos Prezidento teisės aktų teisėtumo prezumpcija, Seimas balsuoja tik dėl to, ar teisėją, savo poelgiu pažeminusį teisėjo vardą, atleisti iš pareigų.

6.2.2. Suinteresuoto asmens Seimo atstovių teigimu, E. Laužikui ir jo atstovui buvo užtikrinta galimybė dalyvauti ir pateikti savo paaiškinimus tiek Teisėjų tarybos, tiek Seimo posėdžiuose, kuriuose svarstytas jo atleidimo iš pareigų klausimas.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovės nurodo, kad Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdyje E. Laužikui buvo pateiktas susipažinti Generalinės prokuratūros raštas, kuriame atskleistas E. Laužikui ikiteisminiame tyrime įteiktų pranešimų apie įtarimą turinys, taigi jis galėjo suprasti, kad Teisėjų taryba atitikties Teisėjų etikos kodekse nustatytiems reikalavimams požiūriu vertins tuos pačius veiksmus, kurie jam inkriminuoti baudžiamajame procese. Tačiau, baudžiamajame procese pasirinkęs gynybos taktiką neduoti parodymų dėl jam inkriminuojamų veikų, E. Laužikas paaiškinimų dėl savo veiksmų faktinių aplinkybių nepateikė nei Teisėjų tarybai, vertinusiai šiuos veiksmus teisėjų profesinės etikos požiūriu, nei Seimui, sprendusiam dėl jo atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų. E. Laužikui pasirinkus neteikti paaiškinimų dėl jo atleidimo faktiniu pagrindu buvusių aplinkybių, nurodytų jam įteiktuose pranešimuose apie įtarimą, minėtame Generalinės prokuratūros rašte ir Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime, valstybės institucijos, tarp jų Seimas, neturėjo jokio pagrindo nepasitikėti vienos kitai pateikta oficialia informacija dėl šių aplinkybių ir ją įvertinus padarytomis išvadomis.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pažymi, kad asmens konstitucinė teisė neduoti parodymų prieš save nereiškia, jog valstybės institucijos, remdamosi turima informacija, negali priimti šiam asmeniui nepalankių sprendimų, be kita ko, siekdamos užtikrinti viešąjį interesą, kad teisėjo pareigų neitų valstybės pasitikėjimą praradę asmenys.

Be to, atsakydamos į pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo argumentą, kad Teisėjų taryba apribojo E. Laužiko teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais remiantis buvo sprendžiamas jo atleidimo iš pareigų klausimas, suinteresuoto asmens Seimo atstovės pažymi, kad, kaip matyti iš pareiškėjo nagrinėtos civilinės bylos medžiagos, Teisėjų taryba neturėjo ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro leidimo atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis asmenims, kuriems buvo pareikšti įtarimai, ir jų gynėjams. Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdyje E. Laužikui buvo atskleistos numatytų vertinti jo poelgių faktinės aplinkybės (nurodytos jam susipažinti pateiktame Generalinės prokuratūros rašte).

Suinteresuoto asmens Seimo atstovių manymu, E. Laužiko teisės susipažinti su šiais duomenimis apribojimas buvo pateisinamas: jis nustatytas įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 247 straipsnis), juo siekta teisėto tikslo (nepakenkti ikiteisminiam tyrimui), jis buvo būtinas ir proporcingas (faktinės aplinkybės, dėl kurių Teisėjų taryba svarstė E. Laužiko atleidimo iš pareigų klausimą, jam buvo atskleistos).

6.2.3. Pasak suinteresuoto asmens Seimo atstovių, pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo teiginys, kad „Teisėjų taryba drausminės atsakomybės procedūrą pradėjo ne savo pačios priimtu teisės aktu, o Generalinės prokuratūros raštu“, neturi pagrindo, nes E. Laužiko atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų procedūrą inicijavo Respublikos Prezidentas šioje byloje taip pat ginčijamu 2019 m. liepos 30 d. dekretu, kuriuo paprašė Teisėjų tarybą patarti dėl teikimo Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Teisėjų taryba, vykdydama konstitucinę pareigą įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą, susipažino ne tik su Respublikos Prezidento kanceliarijos 2019 m. liepos 31 d. pateiktu Generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3480 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko“, bet ir su Generalinės prokuratūros 2019 m. rugpjūčio 9 d. pateiktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kuriais buvo pagrįsta tame rašte išdėstyta informacija. Suinteresuoto asmens atstovių teigimu, prieš Teisėjų tarybos nariams susipažįstant su šiais duomenimis ir juos įvertinant Teisėjų taryba negalėjo nurodyti E. Laužikui iš anksto suformuluotų atleidimo iš teisėjo pareigų priežasčių, nes tik įvertinus visą gautą informaciją buvo sprendžiama dėl patarimo Respublikos Prezidentui ir konkrečių faktinių bei teisinių to patarimo pagrindų, nurodytų Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime.

6.2.4. Dėl pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo argumentų, kad sprendžiant patarimo Respublikos Prezidentui dėl E. Laužiko atleidimo klausimą du Teisėjų tarybos nariai privalėjo nusišalinti, suinteresuoto asmens Seimo atstovės pažymi, kad, kaip matyti iš Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio protokolo, nušalinimų dviem Teisėjų tarybos nariams, iš kurių vienas nebalsavo, pareiškimas negalėjo lemti kitokio rezultato – Teisėjų tarybos narių balsų dauguma būtų buvęs priimtas toks pat sprendimas.

6.2.5. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės taip pat nurodo, jog suinteresuotas asmuo Seimas laikosi pozicijos, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas gali būti ne tik pašalintas iš pareigų pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, bet ir atleistas iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais pagrindais, be kita ko, pagal šio straipsnio 5 punktą už teisėjo vardą žeminantį poelgį. Tai yra skirtingi konstituciniai teisėjo atleidimo (pašalinimo) iš pareigų pagrindai, kuriais remiantis skirtingų subjektų iniciatyva gali būti pradėtos skirtingos teisėjo atleidimo (pašalinimo) iš pareigų procedūros, suponuojančios skirtingus teisinius padarinius sukeliančių sprendimų priėmimą.

Konstitucijoje nėra numatyta jokių išlygų dėl jos 115 straipsnio 5 punkte nustatyto Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindo taikymo Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Nėra jokio pagrindo ir taip aiškinti Konstituciją, esą šio teismo teisėjai negali būti atleisti iš pareigų šiuo konstituciniu pagrindu. Tai, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjams už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, gali būti taikoma ir konstitucinė atsakomybė (pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka), nepaneigia galimybės už teisėjo vardo pažeminimą taikyti jiems griežčiausią drausminės atsakomybės priemonę – atleidimą iš pareigų.

Tais atvejais, kai tam tikrą Aukščiausiojo Teismo teisėjo elgesį galima vertinti ir kaip teisėjo vardą žeminantį poelgį, ir kaip šiurkštų Konstitucijos pažeidimą bei priesaikos sulaužymą, jo atžvilgiu gali būti inicijuota tiek atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, procedūra, tiek apkalta. Kuri iš šių Konstitucijoje nustatytų galimybių bus pasirinkta, esant tokiai teisėjo atleidimo (pašalinimo) iš pareigų pagrindų sutapčiai, priklauso nuo atitinkamus įgaliojimus turinčių subjektų, pagal Konstituciją dalyvaujančių formuojant teisminę valdžią, t. y. Respublikos Prezidento ir Seimo, iniciatyvos. Respublikos Prezidentas neturi teisės siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą; apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių. Taigi, aiškinant Konstituciją taip, esą Respublikos Prezidentas negali inicijuoti Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu (o Seimas negali jo atleisti), būtų sudarytos prielaidos susiklostyti tokiai situacijai, kai, Seimo nariams neinicijavus Aukščiausiojo Teismo teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą ir kartu šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją bei sulaužiusiam priesaiką, apkaltos (arba Seimui nutarus nepradėti apkaltos proceso, arba apkaltai įvykus, bet Seimui apkaltos proceso tvarka nepašalinus teisėjo iš pareigų), jis negalėtų būti atleistas iš pareigų ir toliau vykdytų teisingumą. Toks Konstitucijos aiškinimas ne tik iškreiptų Respublikos Prezidento ir Seimo – dviejų valstybės valdžios institucijų, dalyvaujančių formuojant Aukščiausiąjį Teismą, – konstitucinių įgaliojimų šioje srityje pusiausvyrą, bet ir reikštų, kad šio aukščiausiosios grandies teismo teisėjai yra išskirtinai saugomi nuo atleidimo iš pareigų nepaisant jų padarytų teisės ar etikos pažeidimų, kuriais pažemintas teisėjo vardas. Toks aiškinimas visiškai nederėtų su pagal Konstituciją visiems, juolab aukščiausiųjų grandžių teismų, teisėjams keliamu nepriekaištingos reputacijos reikalavimu.

6.2.6. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pažymi, kad ne kiekvienu teisėjo vardą žeminančiu poelgiu (kaip ir ne kiekvienu nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu) gali būti šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika. Taigi, jeigu Aukščiausiojo Teismo teisėjams Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas būtų netaikytinas, jie apskritai negalėtų netekti pareigų už tokius teisės ar etikos pažeidimus, kuriais nebūtų šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, tačiau būtų pažemintas teisėjo vardas, ir už kuriuos kitų – žemesnių grandžių – bendrosios kompetencijos teismų (išskyrus Apeliacinį teismą) ir visų specializuotų teismų teisėjai turėtų būti atleisti iš pareigų. Pagal Konstituciją Seimas turi teisę, bet ne pareigą vykdyti apkaltą. Taigi aukštesnių grandžių teismų teisėjų atleidimas apkaltos proceso tvarka negali būti interpretuojamas kaip jų apsauga nuo atleidimo iš pareigų kitais Konstitucijoje nustatytais pagrindais, susijusiais su visuomenės pasitikėjimo praradimu, nes tokia apkaltos samprata nederėtų su jos konstitucine paskirtimi.

7. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovių Seimo narės A. Širinskienės, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Viešosios teisės skyriaus vyresniosios patarėjos O. Buišienės ir to paties departamento vyresniosios patarėjos V. Staugaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437 neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens Seimo atstovių pozicija dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 atitikties Konstitucijai grindžiama iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitikties Konstitucijai, taip pat pateikti papildomi paaiškinimai.

7.1. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės papildomai nurodo, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalies sisteminis aiškinimas suponuoja tai, kad Apeliacinio teismo teisėjai turi būti atleidžiami tokia pat tvarka, kaip ir skiriami, t. y. įgaliojimus juos atleisti, jeigu tam pritaria Seimas, turi Respublikos Prezidentas.

7.2. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės taip pat pažymi, jog tai, kad pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjams už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, gali būti taikoma konstitucinė atsakomybė (pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka), nepaneigia galimybės už teisėjo vardo pažeminimą taikyti jiems griežčiausią drausminės atsakomybės priemonę – atleidimą iš pareigų. Šios dvi skirtingos atsakomybės rūšys yra taikomos skirtingais Konstitucijoje nustatytais pagrindais, skirtinga tvarka (be kita ko, skirtingų subjektų iniciatyva) ir lemia skirtingus teisinius padarinius.

7.3. Suinteresuoto asmens Seimo atstovių paaiškinimuose pabrėžiama, kad Seimas turi teisę, bet ne pareigą vykdyti apkaltą. Apkaltos iniciatyvos teisė priklauso ad hoc susidarančiai Seimo narių grupei, taigi nėra ir jokio subjekto, kuris būtų konstituciškai įpareigotas tam tikrais atvejais inicijuoti apkaltą. Konstitucijos 74, 116 straipsniuose nustatyta galimybė Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjams taikyti apkaltą turėtų būti suprantama kaip konstitucinė priemonė Seimui pačiam, be Respublikos Prezidento teikimo, pašalinti šių teismų teisėjus iš pareigų, jeigu jie šiurkščiai pažeistų Konstituciją, sulaužytų priesaiką ar padarytų nusikaltimą, bet ne kaip kliūtis, gavus Respublikos Prezidento teikimą, atleisti juos arba pritarti jų atleidimui iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą arba įsiteisėjus juos apkaltinusiems teismų nuosprendžiams.

7.4. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pažymi, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra pripažinęs, jog teisėjas savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, toks šių veiksmų vertinimas, kaip pagrindas apkaltai, tėra galima prielaida, kuri negali užkirsti kelio Respublikos Prezidentui įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus prašyti Teisėjų tarybos įvertinti, ar teisėjas tais veiksmais pažemino teisėjo vardą, ir, gavus atitinkamą patarimą, kreiptis i Seimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų už teisėjo vardo pažeminimą, o Seimui – įgyvendinti savo konstitucinius įgaliojimus atleisti jį arba pritarti jo atleidimui šiuo pagrindu.

7.5. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės nurodo, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra expressis verbis pripažinęs galimybę atleisti Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjus iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. ir 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose, kuriuose pažymėta, kad jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijoje numatyta speciali teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti jį iš pareigų; jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – jis turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jo atleidimui. Be to, Konstitucinio Teismo 2020 m. kovo 12 d. sprendime Nr. KT48-S44/2020 konstatuota, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, inter alia Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (116 straipsnis).

Taigi, pasak suinteresuoto asmens Seimo atstovių, remiantis Konstitucinio Teismo iki šiol formuota oficialiąja konstitucine doktrina, manytina, kad Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą, pagal Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalį, 115 straipsnio 5 punktą turi įgaliojimus pritarti Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, jam savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

7.6. Suinteresuoto asmens Seimo atstovės pažymi, kad Seimas, įgyvendindamas Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalyje nustatytus įgaliojimus pritarti Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, priėmė ginčijamą nutarimą gavęs Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 3 d. dekrete Nr. 1K-59 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti Valdimaro Bavėjano atleidimui iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“ (toliau – ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 3 d. dekretas) išdėstytą teikimą Seimui pritarti V. Bavėjano atleidimui iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (kartu Seimui buvo pateiktas atitinkamo Seimo nutarimo projektas), ir atsižvelgęs į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime Nr. 13P-148-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui pritarti Valdimaro Bavėjano atleidimui iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“ (toliau – ir Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas) pateiktą Apeliacinio teismo teisėjo elgesio teisinį įvertinimą. Šiuo nutarimu Teisėjų taryba, vykdydama savo konstitucinius įgaliojimus, patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui pritarti nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437, kuriuo pritarta minėto teisėjo atleidimui iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, priimtas paisant iš Konstitucijos 112 straipsnio 3, 5 dalių, 115 straipsnio 5 punkto, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 4, 7 dalių kylančių reikalavimų ir laikantis Seimo statute nustatytos tvarkos, taigi nėra pagrindo teigti, kad jis prieštarauja Konstitucijai.

III

Byloje gauta medžiaga

8. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. Tomo Davulio rašytinė nuomonė, Mykolo Romerio universiteto Mykolo Romerio teisės mokyklos dekanės prof. dr. Lyros Jakulevičienės pateikta Viešosios teisės instituto prof. dr. Vytauto Sinkevičiaus parengta rašytinė nuomonė, Vytauto Didžiojo universiteto mokslo prorektorės prof. dr. Julijos Kiršienės pateikta Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto doc. dr. Kęstučio Vitkausko parengta rašytinė nuomonė.

9. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti E. Laužiko paaiškinimai, kuriuose pateikta jo pozicija dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio. Šiuose paaiškinimuose, be kita ko, teigiama, kad Teisėjų tarybos posėdyje E. Laužikui nebuvo atskleista, koks jo poelgis vertinamas kaip pažeminęs teisėjo vardą; paaiškinimuose nurodyta, kad jam buvo pateiktas susipažinti generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštas, kuriuo Respublikos Prezidentui pateikta informacija apie atliekamą ikiteisminį tyrimą. Paaiškinimuose pažymėta ir tai, kad E. Laužikas atsakė į Teisėjų tarybos narių klausimus, pasak jo, iš esmės paneigdamas, kad atliko neteisėtus ar teisėjo vardą žeminančius veiksmus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Tyrimo ribos

10. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti inter alia Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto atitiktį konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

10.1. Iš pareiškėjo prašymo matyti, jog jis Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto atitiktimi Konstitucijai abejoja dėl to, kad, jo nuomone, Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas, kuriuo Seimui teikta E. Laužiką atleisti iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo priimtas remiantis Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu, kuris, pareiškėjo vertinimu, priimtas nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų; taigi, pareiškėjo teigimu, tokio Teisėjų tarybos nutarimo pagrindu negalėjo būti priimtas inter alia ginčijamas Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas.

10.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekrete nustatyta:

1 straipsnis.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio antrąja ir penktąja dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 ir 7 dalimis, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimą,

t e i k i u Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų LAUŽIKĄ iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

2 straipsnis.

P a v e d u Respublikos Prezidento vyriausiajai patarėjai Jūratei Šovienei šį dekretą pateikti Lietuvos Respublikos Seimui.“

Taigi Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnyje suformuluotas teikimas Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, o šio dekreto 2 straipsniu pavesta Respublikos Prezidento vyriausiajai patarėjai šį dekretą pateikti Seimui.

10.3. Vadinasi, nors pareiškėjas ginčija viso Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto atitiktį Konstitucijai, iš jo prašymo matyti, kad jis abejoja tik Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio, kuriuo, kaip minėta, suformuluotas teikimas Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitiktimi Konstitucijai.

Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto atitiktį konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti šio dekreto 1 straipsnio atitiktį konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

11. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas taip pat prašo ištirti, ar konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams neprieštarauja Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436.

Pareiškėjas Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams neprieštarauja Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas, taip pat ar nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ir principams neprieštarauja Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437, Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas.

12. Taigi pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar:

– konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams neprieštarauja Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnis, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436;

– Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams neprieštarauja Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas.

II

Faktinės aplinkybės

13. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitiktis Konstitucijai.

14. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, taip pat Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos, kurią sustabdžius nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos nustatytos šios su ginčijamų Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d., 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretų ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436, kuriais spręstas Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. Laužiko atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, klausimas, priėmimu susijusios šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios faktinės aplinkybės.

14.1. Seimo 1999 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. VIII-1239 „Dėl E. Laužiko skyrimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju“ E. Laužikas buvo paskirtas Aukščiausiojo Teismo teisėju.

14.2. Generalinis prokuroras 2018 m. gruodžio 19 d. dėl E. Laužiko pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 228 straipsnio „Piktnaudžiavimas“ 1 dalį (generalinio prokuroro rezoliucija ant tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo; pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje elektroninėje civilinėje byloje Nr. e2-951-803/2020 (toliau – ir civilinė byla) esanti Generalinės prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 04-7-00007-18 medžiagos dalis, pateikta Konstituciniam Teismui (toliau – ikiteisminio tyrimo medžiaga), 1 lapas).

Generalinis prokuroras 2019 m. vasario 15 d. raštu informavo Respublikos Prezidentę apie atliekant ikiteisminį tyrimą gautus duomenis inter alia dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo E. Laužiko veiksmų ir paprašė Respublikos Prezidentės leisti jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę (atsakovo civilinėje byloje Respublikos Prezidento atsiliepimo į ieškinį (dokumento Nr. DOK-51609) priedas Nr. 2).

14.3. Respublikos Prezidentė 2019 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 1K-1553 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“, priimtu vadovaujantis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalimi, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 4 dalimis ir atsižvelgiant į generalinio prokuroro 2019 m. vasario 15 d. teikimą, sutiko, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas E. Laužikas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas arba kad kitaip būtų suvaržyta jo laisvė (1 straipsnio 1 punktas), ir sustabdė jo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo (1 straipsnio 2 punktas).

14.4. 2019 m. vasario 20 d. ir 2019 m. balandžio 1 d. E. Laužikui buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, kuriuose, be kita ko, nurodyti veiksmai, dėl kurių pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat tam tikros faktinės aplinkybės, nustatytos ikiteisminio tyrimo metu (pranešimas apie įtarimą, ikiteisminio tyrimo medžiaga, 30–31 lapai; pranešimas apie įtarimą, ikiteisminio tyrimo medžiaga, 36–38 lapai).

14.5. Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja 2019 m. liepos 19 d. raštu Nr. 2D-3186 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į generalinį prokurorą prašydama pateikti su E. Laužiku susijusią informaciją, surinktą atliekant ikiteisminį tyrimą, galinčią turėti reikšmės vertinant teisėjo elgesį jo suderinamumo su teisėjo garbe ir Teisėjų etikos reikalavimais požiūriu (atsakovo civilinėje byloje Respublikos Prezidento atsiliepimo į ieškinį (dokumento Nr. DOK-51609) priedas Nr. 4). Atsakydamas į šį prašymą, generalinis prokuroras 2019 m. liepos 24 d. rašte Nr. 17.2-3480 pateikė informaciją apie ikiteisminį tyrimą, jį atliekant nustatytas aplinkybes (atsakovo civilinėje byloje Respublikos Prezidento atsiliepimo į ieškinį (dokumento Nr. DOK-51609) priedas Nr. 5).

2019 m. liepos 29 d. Respublikos Prezidento atstovės generalinio prokuroro leidimu susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga (supažindinimo su bylos medžiaga nebaigus ikiteisminio tyrimo protokolas, civilinės bylos dokumento Nr. DOK-27198).

14.6. Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu, ginčijamu šioje konstitucinės justicijos byloje, kreipėsi į Teisėjų tarybą prašydamas jos patarimo dėl teikimo Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

14.7. Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja 2019 m. liepos 31 d. raštu Nr. 2D-3389 „Dėl informacijos pateikimo“ Teisėjų tarybai pateikė generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštą Nr. 17.2-3480 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko“ (atsakovo civilinėje byloje Teisėjų tarybos atsiliepimo į ieškinį (dokumento Nr. DOK-51826) priedas Nr. 4).

14.8. E. Laužiko advokatas 2019 m. liepos 31 d. buvo informuotas apie 2019 m. rugpjūčio 2 d. vyksiantį neeilinį Teisėjų tarybos posėdį, kuriame, atsižvelgiant į Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekrete išdėstytą kreipimąsi, numatyta svarstyti klausimą dėl patarimo Respublikos Prezidentui teikti Seimui pritarti E. Laužiko atleidimui iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (ieškinio civilinėje byloje (dokumento Nr. CBP-1556) priedas Nr. 4). Atsižvelgus į pateiktą E. Laužiko prašymą, Teisėjų tarybos posėdis buvo atidėtas iki 2019 m. rugpjūčio 9 d. (Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 8 d. neeilinio posėdžio protokolas Nr. 38P-10-(7.1.1), ieškinio civilinėje byloje (dokumento Nr. CBP-1556) priedas Nr. 6).

14.9. Teisėjų tarybos nariai 2019 m. rugpjūčio 9 d. susipažino su tam tikrais ikiteisminio tyrimo duomenimis, be kita ko, susijusiais su E. Laužiko tam tikrais poelgiais (Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. supažindinimo su bylos medžiaga nebaigus ikiteisminio tyrimo protokolas, atsakovo civilinėje byloje Teisėjų tarybos atsiliepimo į ieškinį (dokumento Nr. DOK-51826) priedas Nr. 9).

14.10. 2019 m. rugpjūčio 9 d. įvyko Teisėjų tarybos posėdis, kuriame dalyvavo E. Laužikas ir jo atstovas; posėdžio metu E. Laužikas ir jo atstovas susipažino su generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3480 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko“, išdėstė savo poziciją dėl nagrinėjamo klausimo esmės, atsakė į Teisėjų tarybos narių klausimus (Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. posėdžio garso įrašas, atsakovo civilinėje byloje Teisėjų tarybos atsiliepimo į ieškinį (dokumento Nr. DOK-51826) priedas Nr. 10).

Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-144-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Minėtame nutarime, be kita ko, nurodyti konkretūs E. Laužiko veiksmai – neformalus bendravimas su šiame nutarime nurodytais asmenimis teismuose nagrinėjamų konkrečių bylų klausimais, kuriuos Teisėjų taryba įvertino kaip nesuderinamus su teisėjo garbe, neatitinkančius Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pažeminusius teisėjo vardą bei pakenkusius teismo ir teismų sistemos autoritetui.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip matyti iš Teisėjų tarybos elektroninės posėdžių organizavimo ir balsavimo sistemos išrašo, pasak pareiškėjo, privalėjusių nusišalinti, tačiau to nepadariusių Teisėjų tarybos narių dalyvavimas balsavime priimant Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą esminės įtakos balsavimo dėl atitinkamo sprendimo priėmimo rezultatams neturėjo, t. y. jiems nusišalinus balsavimo rezultatas nebūtų buvęs kitoks (išrašo iš Teisėjų tarybos elektroninės posėdžio organizavimo ir balsavimo sistemos apie 2019 m. rugpjūčio 9 d. neeilinio Teisėjų tarybos posėdžio balsavimo rezultatus darbotvarkės 1.3 klausimu kopija, Teisėjų tarybos civilinėje byloje pateikto rašto (dokumento Nr. DOK-21287) priedas).

14.11. Respublikos Prezidentas, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimą, išdėstytą 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime, 2019 m. rugpjūčio 16 d. priėmė šioje byloje ginčijamą dekretą, kuriuo pateikė Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

14.12. Seimo neeilinės sesijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. posėdyje Seimui buvo pateiktas Seimo nutarimo „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ projektas Nr. XIIIP-3774 (toliau – ir Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-3774); posėdyje Respublikos Prezidento atstovė nurodė, kokį E. Laužiko elgesį Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime pripažino nesuderinamu su teisėjo garbe, neatitinkančiu Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pažeminusiu teisėjo vardą bei pakenkusiu teismo ir teismų sistemos autoritetui; šiame Seimo posėdyje atsižvelgus į gautą E. Laužiko pranešimą, kad jo atstovas negali jame dalyvauti, bendru Seimo narių sutarimu nutarta pateikimo metu padaryti pertrauką (Seimo neeilinės sesijos 2019 m. rugpjūčio 20 d. vakarinio posėdžio Nr. 319 stenograma).

Seimo neeilinės sesijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. posėdyje E. Laužiko atstovas pristatė Seimo nariams E. Laužiko poziciją dėl pateikto Seimo nutarimo projekto Nr. XIIIP-3774 ir atsakė į jų klausimus (Seimo neeilinės sesijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. rytinio posėdžio Nr. 320 stenograma).

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2019 m. rugsėjo 12 d. posėdyje, kuriame dalyvavo ir E. Laužikas su advokatu, nuspręsta pritarti šio komiteto patobulintam Seimo nutarimo projektui Nr. XIIIP-3774(2).

Seimo 2019 m. rugsėjo 19 d. posėdyje svarstant Seimo nutarimo projektą Nr. XIIIP-3774(2) perskaitytas E. Laužiko advokato prašymas vadovautis ankstesniame posėdyje ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete išdėstyta pozicija (Seimo VII (rudens) sesijos 2019 m. rugsėjo 19 d. vakarinio posėdžio Nr. 327 stenograma).

14.13. Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. posėdyje Seimo narių balsų dauguma priimtas ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436, kuriuo E. Laužikas atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų kaip savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą (Seimo VII (rudens) sesijos 2019 m. rugsėjo 24 d. rytinio posėdžio Nr. 328 stenograma).

15. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, inter alia Apeliacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos, kurią sustabdžius nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos, pateiktos Konstituciniam Teismui, matyti šios su ginčijamų Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto, kuriais spręstas Apeliacinio teismo teisėjo V. Bavėjano atleidimo iš teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, klausimas, priėmimu susijusios šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios faktinės aplinkybės.

15.1. Respublikos Prezidento 1997 m. balandžio 25 d. dekretu Nr. 1286 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų skyrimo“ V. Bavėjanas buvo paskirtas Apeliacinio teismo teisėju.

15.2. Respublikos Prezidentė 2019 m. vasario 19 d. dekretu Nr. 1K-1555 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Valdimaro Bavėjano įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“, priimtu, kaip nurodyta šio dekreto 1 straipsnyje, vadovaujantis Konstitucijos 114 straipsnio 2 dalimi, Teismų įstatymo 47 straipsnio 1, 4 dalimis ir atsižvelgus į generalinio prokuroro 2019 m. vasario 15 d. teikimą, sutiko, kad Apeliacinio teismo teisėjas V. Bavėjanas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas arba kitaip būtų suvaržyta jo laisvė (1 straipsnio 1 punktas), ir sustabdė jo įgaliojimus iki galutinio sprendimo ikiteisminiame tyrime arba sprendimo baudžiamojoje byloje įsiteisėjimo (1 straipsnio 2 punktas).

15.3. Respublikos Prezidento vyriausioji patarėja 2019 m. liepos 19 d. raštu Nr. 2D-3187 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į generalinį prokurorą prašydama pateikti su V. Bavėjanu susijusią informaciją, surinktą atliekant ikiteisminį tyrimą, galinčią turėti reikšmės vertinant teisėjo elgesį jo suderinamumo su teisėjo garbe ir Teisėjų etikos reikalavimais požiūriu (Apeliacinio teismo peržiūrimoje Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-994-910/2020 pateikto Respublikos Prezidento atsiliepimo (dokumento Nr. DOC-49355) (toliau – ir atsiliepimas) priedas Nr. 2). Atsakydamas į šį prašymą, generalinis prokuroras 2019 m. liepos 24 d. rašte Nr. 17.2-3479 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo Valdimaro Bavėjano“ pateikė informaciją apie ikiteisminį tyrimą, jį atliekant nustatytas aplinkybes (atsiliepimo priedas Nr. 3). Kaip minėta, Respublikos Prezidento atstovės 2019 m. liepos 29 d. susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga.

15.4. Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu Nr. 1K-26 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ kreipėsi į Teisėjų tarybą prašydamas jos patarimo dėl teikimo Seimui pritarti V. Bavėjano atleidimui iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

15.5. 2019 m. rugpjūčio 30 d. įvyko Teisėjų tarybos posėdis, kuriame priimtas nutarimas Nr. 13P-148-(7.1.2) „Dėl patarimo Lietuvos Respublikos Prezidentui teikti Lietuvos Respublikos Seimui pritarti Valdimaro Bavėjano atleidimui iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“, kuriuo Teisėjų taryba patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui pritarti V. Bavėjano atleidimui iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Šiame nutarime, be kita ko, nurodyti konkretūs V. Bavėjano veiksmai, kuriuos Teisėjų taryba įvertino kaip nesuderinamus su teisėjo garbe, neatitinkančius Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pažeminusius teisėjo vardą bei pakenkusius teismo ir teismų sistemos autoritetui (atsiliepimo priedas Nr. 6).

15.6. Respublikos Prezidentas, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimą, išdėstytą minėtame 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime, 2019 m. rugsėjo 3 d. priėmė dekretą Nr. 1K-59, kuriuo pateikė Seimui pritarti V. Bavėjano atleidimui iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

15.7. Seimo neeilinės sesijos 2019 m. rugsėjo 10 d. posėdyje Seimui pateiktas Seimo nutarimo „Dėl pritarimo atleisti Valdimarą Bavėjaną iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“ projektas Nr. XIIIP-3814; posėdyje Respublikos Prezidento atstovė nurodė, kokį V. Bavėjano elgesį Teisėjų taryba, įvertinusi jai pateiktą informaciją, 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime pripažino nesuderinamu su teisėjo garbe, neatitinkančiu Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pažeminusiu teisėjo vardą bei pakenkusiu teismo ir teismų sistemos autoritetui. Šiame Seimo posėdyje taip pat kalbėjo V. Bavėjano atstovas (Seimo neeilinės sesijos 2019 m. rugsėjo 10 d. rytinio posėdžio Nr. 321 stenograma).

15.8. Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. posėdyje Seimo narių balsų dauguma priimtas ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437, kuriuo pritarta V. Bavėjano atleidimui iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (Seimo VII (rudens) sesijos 2019 m. rugsėjo 24 d. vakarinio posėdžio Nr. 328 stenograma).

15.9. Respublikos Prezidentas šioje byloje ginčijamu 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretu, vadovaudamasis Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 3, 5 dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 4, 7 dalimis, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimą, Seimo pritarimu atleido V. Bavėjaną iš Apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

16. Paminėtina, kad Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje 2019 m. rugpjūčio 13 d. užregistruotas Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos pagal Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimą pradėti apkaltos procesą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjui Egidijui Laužikui, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams Konstantinui Gurinui, Viktorui Kažiui, Valdimarui Bavėjanui pagrįstumui ištirti ir išvados dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą pateikimo sudarymo“ projektas Nr. XIIIP-3764 (toliau – Seimo nutarimo dėl teikimo pradėti apkaltos procesą projektas).

Šis Seimo nutarimo projektas nebuvo pateiktas Seimui svarstyti, Seimas dėl tokio turinio Seimo nutarimo priėmimo ir dėl specialiosios tyrimo komisijos sudarymo nebalsavo.

III

Europiniai teisėjo ir teismų nepriklausomumo atleidžiant teisėjus iš pareigų standartai

17. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reikalavimas užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą, inter alia atleidžiant teisėjus iš pareigų, yra įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisėje.

17.1. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) ne kartą yra pažymėjęs, kad iš Europos Sąjungos sutarties 19 straipsnio 1 dalies antros pastraipos nuostatų kyla teisėjų nepriklausomumo principas (pavyzdžiui, 2018 m. vasario 27 d. sprendimas byloje C‑64/16 Associação Sindical dos Juízes Portugueses, 2019 m. birželio 24 d. sprendimas byloje C‑619/18 Komisija prieš Lenkiją). ESTT jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad vadovaujantis valdžių padalijimo principu, būdingu teisinės valstybės veikimui, visų pirma turi būti užtikrintas teismų nepriklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių (inter alia 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18 A. K. ir kt. 124 punktas, 2021 m. gruodžio 21 d. sprendimo sujungtose bylose C‑357/19, C‑379/19, C‑547/19, C‑811/19 ir C‑840/19 Euro Box Promotion ir kt. 228 punktas).

17.2. Nepriklausomumo ir nešališkumo garantijos yra susijusios su reikalavimu, kad būtų taisyklės, be kita ko, dėl teismo sudėties, jo narių skyrimo, įgaliojimų trukmės ir nusišalinimo, nušalinimo ir atšaukimo priežasčių (ESTT 2006 m. rugsėjo 19 d. sprendimo byloje C‑506/04 Wilson 53 punktas, 2019 m. birželio 24 d. sprendimas byloje C‑619/18 Komisija prieš Lenkiją); teisėjų laisvei nuo bet kokio išorinio poveikio ar spaudimo būtinos tam tikros garantijos, padedančios apsaugoti asmenis, kuriems pavesta užduotis priimti teismo sprendimus, kaip antai nepašalinamumo garantijos (inter alia ESTT 2018 m. liepos 25 d. sprendimo byloje C‑216/18 PPU Minister for Justice and Equality 64 punktas); teisėjai gali būti atšaukti iš pareigų laikantis atitinkamos tvarkos, jei jie nebetinkami pareigoms dėl nedarbingumo arba šiurkštaus pažeidimo (ESTT 2019 m. birželio 24 d. sprendimo byloje C‑619/18 Komisija prieš Lenkiją 76 punktas).

18. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiga užtikrinti teisėjo ir teismų nepriklausomumą yra įtvirtinta ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), savo jurisprudencijoje aiškindamas šias Konvencijos nuostatas, yra konstatavęs, kad siekiant išsiaiškinti, ar teismas yra nepriklausomas Konvencijos 6 straipsnio požiūriu, turi būti vertinama, be kita ko, tai, kaip teisėjai skiriami ir kaip jie atleidžiami iš pareigų (2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Brudnicka ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 54723/00, 38 punktas, 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo byloje Oleksandr Volkov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 21722/11, 103 punktas).

Teisėjų nepašalinamumas kyla iš teisėjų nepriklausomumo principo, kuris yra neatsiejamas nuo teisinės valstybės principo, taigi turėtų būti priskiriamas prie Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijų; šis principas nėra absoliutus, tačiau jo išimtys galimos tik jei jos pateisinamos teisėtu tikslu, yra proporcingos siekiant minėto tikslo ir negali būti suprantamos kaip sudarančios prielaidas išoriniams veiksniams pakenkti teismo nepaveikiamumui ir jo neutralumui (EŽTT Didžiosios kolegijos 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo byloje Guðmundur Andri Ástráðsson prieš Islandiją, peticijos Nr. 26374/18, 239 punktas).

19. Šiame kontekste paminėtinos ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2010 m. lapkričio 17 d. rekomendacijos Nr. (2010)12 „Dėl teisėjų: nepriklausomumas, veiksmingumas ir atsakomybė“, skirtos inter alia priemonėms, užtikrinančioms teisėjų nepriklausomumą, veiklos efektyvumą, garantijas ir atsakomybę, stiprinti, kurių priede nurodoma, kad drausminės atsakomybės procedūrą teisėjui turi vykdyti nepriklausoma institucija ar teismas laikydamiesi visų tinkamo proceso garantijų ir suteikdami teisėjui teisę apskųsti priimtą sprendimą (69 punktas); teisėjai savo veikloje turi vadovautis profesinės etikos principais, ne tik įtvirtinančiais pareigas, už kurių nevykdymą gresia drausminė atsakomybė, bet ir nurodančiais tinkamo teisėjų elgesio kryptis (72 punktas).

20. Nagrinėjant šią konstitucinės justicijos bylą paminėtinos šios Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, aktualių dokumentų, susijusių su teisėjų atleidimu iš pareigų, nuostatos:

– valstybėms narėms rekomenduojama užtikrinti, kad teisėjų atleidimo iš pareigų procedūroje dalyvautų teisminės valdžios atstovai ar teisėjų taryba (Venecijos komisijos 2017 m. gruodžio 17 d. nuomonės dėl Lenkijos teisės aktų, susijusių su teismų sistemos pertvarka, 108 punktas);

– nėra pagrindo, sprendžiant dėl teisėjų pašalinimo iš pareigų taikant drausminę atsakomybę, juos vertinti skirtingai priklausomai nuo to, ar tai žemesnės, ar aukštesnės grandies teisėjas; visų grandžių teismų teisėjai turi turėti vienodas nepriklausomumo garantijas vykdant teisingumą (Venecijos komisijos 1995 m. gruodžio 4 d. nuomonė dėl Albanijos teisminės valdžios organizavimo įstatymo);

– toks itin neapibrėžtas terminas kaip „priesaikos sulaužymas“ neturėtų būti teisėjo atleidimo pagrindu; tinkamesnis pagrindas būtų poelgis, nesuderinamas su tolesniu teisėjo pareigų atlikimu (Venecijos komisijos 2013 m. gruodžio 10 d. nuomonės dėl Ukrainos Konstitucijos pataisų įstatymo, skirto teisėjų nepriklausomumui stiprinti, projekto 54 punktas).

IV

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

21. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, susijusio su Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjų atleidimu, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitiktis Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

22. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų; jo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, turinį (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei (inter alia 2000 m. vasario 23 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai).

23. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs inter alia su kitais konstituciniais principais, kaip antai valdžių padalijimo ir atsakingo valdymo (inter alia 2015 m. gegužės 26 d., 2019 m. vasario 15 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d. nutarimai).

23.1. Konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos; tarp jų turi būti pusiausvyra (inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai); pagal valdžių padalijimo principą visos valdžios yra savarankiškos, nepriklausomos, galinčios atsverti viena kitą; teisminė valdžia, būdama savarankiška, negali būti priklausoma nuo kitų valdžių dar ir dėl to, kad ji vienintelė formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu; tik būdama savarankiška, nepriklausoma nuo kitų valdžių teisminė valdžia gali įgyvendinti savo funkciją – vykdyti teisingumą (1999 m. gruodžio 21 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

23.2. Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. balandžio 12 d. nutarimai); pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį atsakingo valdymo principą, valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindamos privalo inter alia priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus (jie turi būti paremti aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, aiškūs, racionaliai motyvuoti ir kt.) (2018 m. kovo 2 d., 2020 m. rugpjūčio 28 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

23.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, Respublikos Prezidentas ir Seimas turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas ir atleidžiant iš jų Aukščiausiojo Teismo teisėjus; įgyvendindami šiuos įgaliojimus, Respublikos Prezidentas ir Seimas privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus; tai yra viena esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo garantijų (2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Minėti reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir skiriant į pareigas bei atleidžiant iš jų Apeliacinio teismo teisėjus.

24. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas esminių demokratinės teisinės valstybės principų (inter alia 2001 m. vasario 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai), kurį lemia teisingumo vykdymo funkcija (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas gali būti užtikrinamas įvairiomis priemonėmis, inter alia įstatymais įtvirtinant jų procesinį nepriklausomumą, teismų organizacinį savarankiškumą ir savivaldą, teisėjų statusą, teisėjo socialines (materialines) garantijas (2001 m. vasario 12 d. nutarimas), teismų sistemos nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios (2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo turi būti paisoma ir įstatymais nustatant inter alia teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką, reguliuojant kitus santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas); įstatyme nustatyta teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūra neturi pažeisti teisminės valdžios nepriklausomumo, Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytos valstybės valdžių pusiausvyros (1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas); teisėjo ir teismų nepriklausomumas, taip pat jų nešališkumas užtikrinamas inter alia teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo konstitucine garantija (2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, užtikrinant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumą Konstitucijos 115 straipsnyje yra nustatyti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai (inter alia 1995 m. gruodžio 6 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai); Konstitucijoje įtvirtintas teisėjų atleidimo iš pareigų (t. y. įgaliojimų nutrūkimo) pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti išplėstas įstatymais ar kitais teisės aktais (2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

25. Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte yra įtvirtintas teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindas – kai teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą.

25.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo elgesys – tiek susijęs su tiesioginiu pareigų atlikimu, tiek su jo veikla, kuri nėra susijusi su jo pareigomis, – neturi kelti abejonių dėl jo nešališkumo ir nepriklausomumo; teisėjas savo pareigas atlikti, taip pat elgtis turi taip, kad savo poelgiu nepažemintų teisėjo vardo (2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

25.2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą, taikytina griežčiausia drausminės atsakomybės priemonė – atleidimas iš pareigų (2014 m. kovo 10 d. sprendimas).

25.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje expressis verbis nėra nustatyta, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais yra pažeminamas teisėjo vardas; formuluotė „teisėjo vardą pažeminantis poelgis“ yra talpi, ji apima ne tik teisėjo elgesį, kuriuo jis teisėjo vardą pažemino vykdydamas savo, kaip teisėjo, įgaliojimus, bet ir teisėjo vardą pažeminusį elgesį, nesusijusį su teisėjo įgaliojimų vykdymu; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, taip pat teismų savivaldos institucijos turi diskreciją nustatyti, kokie teisėjo poelgiai yra priskirtini tokiems, kuriais pažeminamas teisėjo vardas, tačiau nei įstatymais, nei teismų savivaldos institucijų sprendimais negali būti nustatytas koks nors išsamus (baigtinis) poelgių, kuriais teisėjas pažemina teisėjo vardą, sąrašas; ar teisėjo poelgis yra toks, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, kiekvieną kartą turi būti sprendžiama įvertinus visas su tuo poelgiu susijusias ir turinčias reikšmės bylai aplinkybes (2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai, 2014 m. kovo 10 d. sprendimas).

25.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjas gali būti atleistas iš pareigų, jeigu savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, nepriklausomai nuo to, ar teisėjo vardą žeminantis poelgis vėliau teismo yra įvertinamas kaip nusikalstama veika ir ar atitinkamas apkaltinamasis teismo nuosprendis įsiteisėja (2007 m. sausio 16 d. nutarimas).

26. Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu; pagal šio straipsnio 3 dalį Apeliacinio teismo teisėjus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidento Seimas pritarimu. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Apeliacinio teismo teisėjai ir šio teismo pirmininkas turi būti atleidžiami tokia pat tvarka, kaip ir skiriami, t. y. įgaliojimus juos atleisti, jeigu tam pritaria Seimas, turi Respublikos Prezidentas (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą Respublikos Prezidentas inter alia įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus (2005 m. birželio 2 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį dėl teisėjų inter alia atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija.

26.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūroje pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 2, 5 dalis dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai: Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kurie priima atitinkamus teisės aktus (Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija priima sprendimą, kuriuo pataria Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, Respublikos Prezidentas išleidžia dekretą, kuriuo teikia Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, Seimas priima nutarimą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų); ši procedūra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors iš šių institucijų, Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų (2021 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. KT13-S13/2021). Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūrai.

26.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė inter alia teikti Seimui atleisti teisėjus yra Respublikos Prezidento prerogatyva (2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimas); Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – tai reikšmingas šios valstybės valdžios institucijos konstitucinio statuso elementas; nurodytų Respublikos Prezidento įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat nustatymas tokios šių įgaliojimų įgyvendinimo tvarkos, kad Respublikos Prezidento veiksmai būtų sąlygojami ar saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą (2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas).

26.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad, kadangi pagal Konstituciją į jos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją kreiptis patarimo gali tik Respublikos Prezidentas, prieš kreipdamasis minėto patarimo jis turi, pasinaudojęs įstatymų nustatytomis galimybėmis (inter alia pareikalavęs iš atitinkamų valstybės institucijų (pareigūnų) informacijos), išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų yra įgyvendinami išleidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

27. Aiškindamas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies nuostatas, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad šioje nuostatoje nurodyta speciali teisėjų institucija, patarianti Respublikos Prezidentui dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų, yra svarbus teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas; šios specialios teisėjų institucijos konstituciniai įgaliojimai yra susiję su teisminės valdžios, kaip profesiniu pagrindu formuojamos valstybės valdžios, ir tam tikrų teisminę valdžią vykdančių teisėjų korpuso narių, įstatymo nustatyta tvarka paskirtų arba išrinktų į šią specialią teisėjų instituciją, dalyvavimu priimant sprendimus dėl teisėjų karjeros (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, 2014 m. kovo 10 d. sprendimas).

27.1. Įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų, negalima paneigti nurodytos specialios teisėjų institucijos kompetencijos, konstitucinės prigimties ir paskirties; speciali teisėjų institucija yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai); tai suponuoja, kad šios specialios teisėjų institucijos veikla turi būti skaidri, idant nei teismų sistemai, nei Respublikos Prezidentui, nei visuomenei nekiltų pagrįstų abejonių dėl formuojamo teisėjų korpuso (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Konstitucijoje įtvirtinti teisminės valdžios visavertiškumas, savarankiškumas, nepriklausomumas, konstitucinis valdžių padalijimo principas neleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinės paskirties ir funkcijų aiškinti taip, kad būtų paneigiamas arba ignoruojamas jos, kaip atsvaros Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, vaidmuo (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas); šios specialios teisėjų institucijos konstitucinių įgaliojimų negali perimti ar pasisavinti joks pavienis pareigūnas (inter alia joks teisėjas ar kitas teisminės valdžios pareigūnas, jokio teismo pirmininkas), taip pat jokia kita institucija; jei nėra šios specialios teisėjų institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, konstatuota, kad iš Konstitucijos kylantis negalimumas atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – negalimumas teikti jo Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – negalimumas prašyti Seimo pritarti jo atleidimui) be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iš priemonių, padedančių visų be išimties teismų teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų, kitų asmenų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Kartu Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad teisminės valdžios savireguliacijos ir savivaldos sistema privalo užtikrinti, kad teisėjai deramai atliks savo pareigas, kad kiekvienas neteisėtas ar neetiškas teisėjo poelgis bus deramai įvertintas (inter alia 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2014 m. kovo 10 d. sprendimas).

27.2. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalį, pagal kurią dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, 2006 m. gegužės 9 d. nutarime yra konstatavęs, kad:

– tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į šią specialią teisėjų instituciją, kad ji patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes yra Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte numatytas pagrindas, minėta speciali teisėjų institucija privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą;

– jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija konstatuoja, kad nors tam tikras teisėjo poelgis (veika) ir buvo, tačiau tuo poelgiu (veika) jis teisėjo vardo nepažemino, speciali teisėjų institucija negali patarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, negavęs tokio patarimo, negali jo atleisti iš pareigų, negali teikti Seimui jį atleisti (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas), negali prašyti Seimo pritarimo jį atleisti (jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas);

– jeigu teisėjas tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų; tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti); tai turi būti padaroma nedelsiant.

27.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas, 2006 m. gegužės 9 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalies, 115 straipsnio nuostatas, yra pažymėjęs, kad Respublikos Prezidentas privalo kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją, o minėta institucija gali patarti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, inter alia kai atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas (tokiu atveju Respublikos Prezidentas, gavęs minėtos specialios teisėjų institucijos patarimą, turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti), taip pat kai atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas (tokiu atveju Respublikos Prezidentas, gavęs minėtos specialios teisėjų institucijos patarimą, turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti).

27.4. Kartu pažymėtina, kad Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą, pagal Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalį, 115 straipsnio 5 punktą turi įgaliojimus atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, pagal Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalį, 115 straipsnio 5 punktą turi įgaliojimus pritarti Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

27.5. Pažymėtina ir tai, kad nei Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos įstatymo numatytos specialios teisėjų institucijos patarimą atleisti teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – patarimą teikti Seimui jį atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – patarimą prašyti Seimo pritarimo jį atleisti), nei Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, neturi įgaliojimų vertinti minėtos specialios teisėjų institucijos patarimo pagrįstumo ir teisėtumo. Respublikos Prezidentas ir Seimas savo konstitucinius įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų atitinkamai įgyvendina atsižvelgdami į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos įstatymo numatytos specialios teisėjų institucijos patarimą, priimtą įsitikinus, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, ir įvertinus, kad juo tikrai buvo pažemintas teisėjo vardas. Jei Respublikos Prezidentas ar Seimas galėtų iš naujo vertinti, ar tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, ir spręsti, ar juo buvo pažemintas teisėjo vardas, jie perimtų ar pasisavintų specialios teisėjų institucijos konstitucinius įgaliojimus. Kartu tai reikštų, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija, kuri sudaroma vien profesiniu pagrindu, nėra atsvara Respublikos Prezidentui ir Seimui – politinio pobūdžio valstybės valdžios institucijoms – formuojant teisėjų korpusą; toks aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžių pusiausvyra, konstituciniais valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principais.

28. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija negali veikti taip, kad būtų nesilaikoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų; jos sprendimai sukelia teisinius padarinius; šios specialios teisėjų institucijos patarimas Respublikos Prezidentui inter alia atleisti apylinkės, apygardos teismo teisėją iš pareigų, kreiptis į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo inter alia atleidimo iš pareigų, teikti Seimui inter alia atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, turi būti duodamas griežtai laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų; nuo minėtos specialios teisėjų institucijos veiklos bei sprendimų galiausiai priklauso ir žmonių pasitikėjimas teise, valstybės teisine sistema; atsakomybė už atitinkamą patarimą Respublikos Prezidentui tenka būtent minėtai specialiai teisėjų institucijai, į kurią Respublikos Prezidentas kaip tik ir kreipiasi atitinkamo patarimo; tai, kad Respublikos Prezidentas prieš kreipdamasis į šią specialią teisėjų instituciją patarimo turi pasinaudoti įstatymų nustatytomis galimybėmis ir išsiaiškinti bei įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, neatleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos nuo šios pareigos ir atsakomybės (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

28.1. Konstitucinis Teismas, 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, aiškindamas tinkamo teisinio proceso reikalavimus, kurių priimdama atitinkamus sprendimus privalo laikytis Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, yra pažymėjęs, kad:

– atsižvelgiant į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos paskirtį, konstitucinį statusą, ypatingą vaidmenį formuojant teisėjų korpusą, konstatuotina, kad iš Konstitucijos šios valstybės institucijos veiklai, jos darbo organizavimui kyla tam tikri reikalavimai; antai prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl kurio nors bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto teismo teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo, atleidimo iš pareigų minėta speciali teisėjų institucija turi pareigą išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes;

– Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos nariai gali išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes tik tuomet, kai jie iš anksto gauna visą atitinkamam klausimui svarstyti būtiną informaciją, turi galimybę ją atidžiai išnagrinėti, prireikus pareikalauti papildomos informacijos ir pan.; minėtos specialios teisėjų institucijos darbas negali būti organizuojamas taip, kad kuri nors informacija svarstomu klausimu būtų pateikiama ne laiku, ne iš anksto, o tik šios specialios teisėjų institucijos posėdyje, taip pat kad kuri nors informacija svarstomu klausimu būtų pateikiama ne visiems šios specialios teisėjų institucijos nariams, o tik kai kuriems iš jų (selektyviai), pavyzdžiui, tik tiems, kurie dalyvauja tame posėdyje;

– minėtos specialios teisėjų institucijos darbas turi būti organizuotas taip, kad dėl kiekvieno patarimo Respublikos Prezidentui būtų balsuojama posėdyje, kad pasibaigus balsavimui kiekvienas šios specialios teisėjų institucijos narys žinotų, kaip balsavo kiekvienas kitas šios specialios teisėjų institucijos narys, kad balsavimo rezultatai nekeltų jokių abejonių dėl jų tikrumo;

– minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenį atleisti iš teisėjo pareigų (o jeigu yra atleidžiamas iš pareigų Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjas – patariama teikti jo kandidatūrą Seimui), turi būti aiškiai išdėstyti; jokie minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai (ar kiti sprendimai) negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad minėtų nuostatų nepaisymas reikštų, jog yra iš esmės nukrypstama nuo tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kurių teisinėje valstybėje privalu paisyti (2006 m. gegužės 9 d. nutarimas).

28.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, konstatuotina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kuri, pagal Konstituciją spręsdama dėl patarimo Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą, patarimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų (teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, kreipimosi į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo) Respublikos Prezidentui turi duoti griežtai laikydamasi iš inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, be kita ko, tik išsiaiškinusi ir įvertinusi visas turinčias reikšmės aplinkybes, iš anksto gavusi visą atitinkamam klausimui svarstyti būtiną informaciją.

Kartu pažymėtina, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatyme numatyta teisėjų institucija, prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, pagal Konstituciją privalėdama išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, inter alia turi pareigą išklausyti teisėjo, dėl kurio atleidimo iš pareigų patarimo kreipėsi Respublikos Prezidentas, ir (arba) jo atstovo paaiškinimus ir juos įvertinti, nes šios institucijos patarimas atleisti teisėją iš pareigų gali sukelti neigiamus teisinius padarinius teisėjui, dėl kurio atleidimo patariama: Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti).

29. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama pareiškėjų ginčijamų Respublikos Prezidento ir Seimo teisės aktų, susijusių su Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjų atleidimu, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitiktis inter alia Konstitucijos 74, 116 straipsniams.

30. Pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka (2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ne kiekvienas Konstitucijos pažeidimas savaime yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas; Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta ir tai, kad priesaikos sulaužymas kartu yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, o šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas (inter alia 2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d. išvados).

30.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis apkaltos institutas yra viena iš viešos demokratinės kontrolės formų (inter alia 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada); apkaltos proceso tikslas – išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą; dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tai, kad valdžios galias riboja Konstitucija ir kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, suponuoja, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, turi veikti vadovaudamiesi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais; Tauta, bendrų reikalų tvarkymą, taip pat atstovavimą Tautai ir valstybei patikėjusi asmenims, dėl savo pareigų ar įgyto mandato priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, turi būti apsaugota nuo valstybės pareigūnų savivalės, nuo jų veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti (2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

30.2. Konstitucijoje įtvirtintas apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros – institutas, konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš pareigų – taikymas inter alia Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams yra viena iš valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonių, toks jos gynimosi nuo minėtų aukščiausių valstybės valdžios pareigūnų, nepaisančių Konstitucijos ir teisės, būdas, kai jiems nebeleidžiama eiti tam tikrų pareigų, nes jie nevykdo savo įsipareigojimo besąlygiškai vadovautis Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, savo veiksmais yra diskreditavę valstybės valdžią (2004 m. gegužės 25 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); konstitucinė apkaltos paskirtis yra vieša demokratinė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų veiklos kontrolė sudarant prielaidas taikyti jiems konstitucinę atsakomybę – pašalinti iš pareigų tuos pareigūnus, kurie savo veiksmais diskredituoja valstybės valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą (2017 m. vasario 24 d. nutarimas).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad konstitucinis apkaltos instituto ir jo taikymo inter alia Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkams ir teisėjams tikslas yra apsaugoti Tautą nuo Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų aukštesnės grandies teismų teisėjų veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo arba kitų asmenų naudai gauti, nepaisant Konstitucijos ir teisės, kai jiems nebeleidžiama eiti pareigų, nes jie savo veiksmais ne tik pažemino teisėjo vardą, bet ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – ir sulaužė priesaiką); taigi konstitucinė apkaltos proceso paskirtis nėra apsaugoti inter alia Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjus, kurie savo veiksmais diskredituoja teisminę valdžią ir dėl to praranda piliečių pasitikėjimą, nuo atsakomybės jiems taikymo.

30.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją įgaliojimus apkaltos procese turi tik dvi valstybės valdžios institucijos: Seimas ir Konstitucinis Teismas; jokioms kitoms valstybės valdžios institucijoms Konstitucijoje nėra numatyti įgaliojimai dalyvauti vykdant apkaltą (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas).

30.3.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad apkalta gali būti inicijuojama tik Seime; apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių (2004 m. balandžio 15 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai); atsižvelgiant į konstitucinio apkaltos instituto, kaip pilietinės Tautos savisaugos priemonės, kurią taiko Seimas, svarbą, taip pat į tai, kad apkalta gali būti taikoma aukščiausiesiems valstybės pareigūnams, teisę inicijuoti apkaltos procesą Seime gali turėti tik pakankamai didelė Seimo narių grupė (2004 m. balandžio 15 d. nutarimas).

30.3.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas (inter alia 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

30.4. Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog apkaltos – ypatingos parlamentinės procedūros instituto taikymas nereiškia, kad už veiksmus, kurie yra apkaltos pagrindas, asmuo negali būti traukiamas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn; asmens patraukimas kitų rūšių teisinėn atsakomybėn negali būti kliūtimi tokiam asmeniui taikyti apkaltą (2010 m. spalio 27 d. išvada).

31. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijoje yra įtvirtinti atskiri teisėjo, inter alia Aukščiausiojo Teismo teisėjo, atleidimo iš pareigų pagrindai, t. y. teisėjo atleidimas iš pareigų, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą (115 straipsnio 5 punktas), ir specialus Aukščiausiojo Teismo teisėjo pašalinimo iš pareigų pagrindas – jo pašalinimas iš pareigų apkaltos proceso tvarka šiurkščiai pažeidus Konstituciją arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas (116 straipsnis) (2020 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. KT48-S44/2020).

31.1. Taigi pažymėtina, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, kuriems esant atitinkamus įgaliojimus turinčios institucijos gali inicijuoti šių teismų teisėjų atleidimo (pašalinimo) iš pareigų skirtingas procedūras: pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą, taikyti griežčiausią drausminės atsakomybės priemonę – atleidimą iš pareigų, o pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius apkaltos proceso tvarka Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjui, šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją arba sulaužiusiam priesaiką arba paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, taikyti konstitucinę atsakomybę, kurią pritaikius jis gali būti pašalinamas iš pareigų.

31.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas, kuris pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą turi įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, pagal Konstituciją neturi įgaliojimų apkaltos procese, inter alia negali inicijuoti apkaltos proceso, nes, kaip minėta, apkaltos iniciatyva gali kilti tik iš Seimo narių. Tad Konstituciją aiškinant taip, esą už veiksmus, kurie gali būti vertinami kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai gali būti pašalinti iš pareigų tik apkaltos proceso tvarka, minėti Respublikos Prezidento konstituciniai įgaliojimai formuoti teisminę valdžią būtų apriboti, t. y. jo konstitucinė kompetencija būtų pakeista taip, kad kai kuriais atvejais jo įgaliojimai dalyvauti formuojant Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo sudėtį būtų nepagrįstai suvaržyti.

31.3. Kaip minėta, teisę inicijuoti apkaltos procesą Seime gali turėti tik pakankamai didelė Seimo narių grupė. Taigi pažymėtina, kad jeigu Konstitucija būtų aiškinama taip, kad Respublikos Prezidentas esą negali inicijuoti Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nes šis teisėjas esą turėtų būti pašalinamas iš pareigų tik taikant pašalinimo iš pareigų pagrindą, nustatytą Konstitucijos 74, 116 straipsniuose, inicijavus apkaltos procesą Seime, būtų sudarytos prielaidos susiklostyti tokiai situacijai, kai, Seimo nariams neinicijavus apkaltos proceso Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą ir kartu šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, sulaužiusiam duotą priesaiką (arba apkaltai įvykus, bet Seimui apkaltos proceso tvarka nepašalinus teisėjo iš pareigų), jis apskritai nebūtų atleistas iš pareigų ir toliau vykdytų teisingumą.

Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisėjams keliami itin dideli etinio ir moralinio pobūdžio reikalavimai: jų reputacija turi būti nepriekaištinga (inter alia 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas, 2014 m. kovo 10 d. sprendimas); jie turi saugoti savo profesijos garbę ir prestižą (1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

31.4. Kartu pažymėtina, kad ne kiekvienas teisėjo poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, savaime yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas; ne kiekvienu teisėjo poelgiu, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, savaime sulaužoma teisėjo priesaika. Kadangi pagal Konstituciją tik už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio teismo pirmininkas ir teisėjai gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, Konstituciją aiškinant taip, kad Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas netaikytinas, susiklostytų tokia situacija, kai tokie teisėjai iš viso negalėtų būti atleisti iš pareigų už tokį poelgį, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas, tačiau kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija ir sulaužyta priesaika, nors už tokį pat poelgį žemesnių grandžių teismų arba pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų teisėjai galėtų būti atleisti iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą.

31.4.1. Šiame kontekste pažymėtina, jog, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, vienas iš svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai, vykdydami teisingumą, turi vienodą teisinį statusą tuo atžvilgiu, kad negali būti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumą (sprendžiant bylas), savarankiškumo garantijos (inter alia 2006 m. gegužės 9 d., 2007 m. spalio 22 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

31.4.2. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, iš kurio kyla teisėjų vienodo teisinio statuso jiems taikomų garantijų, vykdant teisingumą, atžvilgiu imperatyvas, draudžiama tokia situacija, kai už tokį pat poelgį, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, vienas teisėjas būtų atleistas iš pareigų, kai Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, remdamasis Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktu, kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo, o kitas, aukštesnės grandies teismo teisėjas, kuriam pagal Konstitucijos 116 straipsnį esą galėtų būti taikoma tik apkalta, už tokį pat poelgį nebūtų atleistas iš pareigų dėl to, kad Seime nebūtų inicijuotas apkaltos procesas arba toks poelgis nebūtų pripažintas šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu, priesaikos sulaužymu, arba Seimas, galutinai spręsdamas nurodytą klausimą remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, nuspręstų nepašalinti teisėjo iš pareigų.

31.5. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjo veiksmai gali būti vertinami ir kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis, ir kaip galimas šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, priesaikos sulaužymas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, šių teisėjų įgaliojimai gali būti nutraukiami arba Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, arba Konstitucijos 116 straipsnyje nurodytu pagrindu dėl to, kad teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką. Taigi Respublikos Prezidentas Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu turi įgaliojimus kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją patarimo dėl teisėjo atleidimo (dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, kreipimosi į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą) ir, gavęs tokį patarimą, priimti atitinkamą Respublikos Prezidento dekretą, o Seimas turi įgaliojimus inicijuoti apkaltos procesą pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, priesaikos sulaužymo, kad pašalintų tokį teisėją iš pareigų apkaltos proceso tvarka.

Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų dalyvauti formuojant teisminę valdžią, inter alia spręsti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, nepaneigia ir nevaržo Seimo konstituciniai įgaliojimai spręsti, ar pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjui už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą inicijuoti apkaltos procesą. Ir atvirkščiai, Respublikos Prezidento teikimas Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją arba pritarti Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą neužkerta kelio Seimui inicijuoti apkaltos procesą pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius ir pašalinti šį teisėją iš pareigų apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą ar paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas.

Taigi net ir tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimą, kreipiasi į Seimą su teikimu pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (arba kreipiasi į Seimą dėl pritarimo atleisti iš pareigų Apeliacinio teismo teisėją, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą), Seimas, turėdamas pagrindo manyti, kad tokiu teisėjo poelgiu galėjo būti ne tik pažemintas teisėjo vardas, bet ir šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, turi įgaliojimus inicijuoti apkaltos procesą.

Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, Respublikos Prezidentas ir Seimas turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus inter alia atleidžiant iš pareigų Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjus. Taigi iš minėtų Konstitucijos nuostatų kylanti pareiga tinkamai įgyvendinti Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus formuojant teisminę valdžią taikytina tiek Respublikos Prezidentui atleidžiant teisėjus iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – teikiant jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – prašant Seimo pritarimo jį atleisti), tiek Seimui sprendžiant dėl teisėjo atleidimo gavus Respublikos Prezidento teikimą ar prašymą arba sprendžiant, ar Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėją už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius.

31.6. Pažymėtina ir tai, kad tokiu Konstitucijos nuostatų aiškinimu, pagal kurį Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjas, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, gali būti atleistas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą arba pašalintas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, t. y. esant Konstitucijoje nustatytiems atitinkamiems pagrindams jo įgaliojimų nutrūkimą inicijuojant arba Respublikos Prezidentui, arba Seimo nariams, sudaromos prielaidos užtikrinti aukštesnį šių teismų teisėjų, kuriems, be kita ko, keliami ir itin dideli etinio ir moralinio pobūdžio reikalavimai, atsakomybės standartą, taip pat didesnę Tautos apsaugą nuo aukštesnių grandžių teismų teisėjų veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo arba kitų asmenų naudai gauti, nes jeigu Respublikos Prezidentas neinicijuotų teisėjo, savo poelgiu pažeminusio teisėjo vardą, atleidimo procedūros, tai galėtų padaryti Seimo nariai, inicijuodami teisėjo pašalinimą iš pareigų apkaltos proceso tvarka, ir atvirkščiai.

V

Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitikties Konstitucijai vertinimas

32. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, be kita ko, Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitiktis konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

33. Respublikos Prezidentas 2019 m. rugpjūčio 16 d. priėmė dekretą Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“.

Šio dekreto 1 straipsnyje nustatyta:

„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio antrąja ir penktąja dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 3 ir 7 dalimis, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimą,

t e i k i u Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų LAUŽIKĄ iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.“

Taigi Respublikos Prezidentas 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsniu kreipėsi į Seimą teikdamas atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

33.1. Pagal Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnį teikti Seimui atleisti nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nuspręsta vadovaujantis, be kita ko, Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, pagal kurį, kaip minėta, Respublikos Prezidentas įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus, 112 straipsnio 2 dalimi, kurioje inter alia nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, 112 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią inter alia dėl teisėjų atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, 115 straipsnio 5 punktu, pagal kurį teisėjas atleidžiamas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą.

Pagal šio dekreto 1 straipsnį teikimas Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, priimtas vadovaujantis ir Teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, 3 dalimi, pagal kurią Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, ir 7 dalimi, pagal kurią dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba (išskyrus numatytus atvejus).

Pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas, kurio 1 straipsnyje išdėstytas teikimas Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, priimtas atsižvelgus į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime išdėstytą patarimą.

33.2. Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnį aiškinant jame nurodytų Konstitucijos nuostatų, taip pat jas nurodytų Teismų įstatymo nuostatų kontekste, pažymėtina, kad juo įgyvendinti Respublikos Prezidento konstituciniai (įtvirtinti Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte, 112 straipsnio 2 dalyje) įgaliojimai, detalizuoti atitinkamose Teismų įstatymo nuostatose, atsižvelgiant į specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos – Teisėjų tarybos patarimą teikti Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų.

Pažymėtina ir tai, kad priimant šį dekretą atsižvelgta į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime išdėstytą patarimą Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

34. Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. priėmė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą nutarimą Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“. Šiame nutarime nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio antrąja dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“, n u t a r i a:

1 straipsnis.

Atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.“

Taigi Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436 atleido šiame straipsnyje nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

34.1. Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 preambulėje nurodyta, kad minėtą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų nutarta atleisti vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalimi, kurioje, kaip minėta, inter alia nustatyta, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjus skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu, ir 115 straipsnio 5 punktu, pagal kurį teisėjas atleidžiamas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą.

Iš Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 preambulės matyti ir tai, kad šis nutarimas priimtas atsižvelgus į šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, kuriame suformuluotas teikimas Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą. Kaip minėta, šis Respublikos Prezidento dekretas priimtas gavus Teisėjų tarybos patarimą teikti Seimui atleisti nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

34.2. Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 1 straipsnį aiškinant jame nurodytų Konstitucijos nuostatų kontekste, pažymėtina, kad Seimas, priimdamas šį nutarimą, įgyvendino savo konstitucinius (įtvirtintus Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalyje) įgaliojimus Respublikos Prezidento teikimu atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų.

35. Pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo nuomone, Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436, susiję su juose nurodyto teisėjo atleidimu iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, priimti nesilaikant konstitucinių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, be kita ko, dėl to, kad Teisėjų taryba drausminės atsakomybės procedūrą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo elgesio pradėjo remdamasi ne savo pačios priimtu teisės aktu, o Generalinės prokuratūros raštu. Be to, pasak pareiškėjo, Teisėjų taryba apribojo Aukščiausiojo Teismo teisėjo, kurio elgesys buvo vertinamas, teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos, duomenimis, nenurodė jam suformuluotų atleidimo iš teisėjo pareigų priežasčių, taip pažeisdama jo teisę į teisingą procesą. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad Teisėjų tarybos nariai, kurie buvo susiję su ikiteisminiu tyrimu, atliekamu E. Laužiko atžvilgiu, ir dėl to turėję, pareiškėjo manymu, nusišalinti sprendžiant dėl patarimo Respublikos Prezidentui dėl šio teisėjo atleidimo, to nepadarė.

Todėl, pareiškėjo teigimu, tokio Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo pagrindu negalėjo būti priimti ginčijami Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436, kurių pagrindu juose nurodytas Aukščiausiojo Teismo teisėjas atleistas iš pareigų.

36. Vertinant Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitiktį Konstitucijai, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. sprendime pažymėjo, jog tai, ar atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų buvo laikomasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų, yra fakto klausimas; faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra individualių poįstatyminių teisės aktų pagrindas, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai (2007 m. rugpjūčio 13 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai, 2019 m. sausio 23 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad Teisėjų tarybos aktų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas (2020 m. rugsėjo 18 d. sprendimas).

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis, pagal Konstituciją nagrinėdamas konstitucinės justicijos bylą, turi įgaliojimus prireikus tirti bylos sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes (2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. sausio 17 d. sprendimai, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas); jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose yra numatyti atitinkami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi (kurie turi būti įvykdyti) leidžiant atitinkamą Respublikos Prezidento aktą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar Respublikos Prezidento aktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, turi tirti ir tai, ar tokių reikalavimų buvo laikomasi (ar jie buvo įvykdyti), nes nenustačius šių faktinių aplinkybių būtų neįmanoma ištirti ir Respublikos Prezidento akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos vertinti Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo (t. y. nustatyti, ar tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, ir vertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą), jis, pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą tirdamas, ar Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnis ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 neprieštarauja Konstitucijai, šių teisės aktų konstitucingumą tirs ir vertins pareiškėjo nurodytais aspektais, t. y. ar priimant ginčijamus teisės aktus buvo laikomasi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų (ar jie buvo įvykdyti), inter alia Respublikos Prezidentui įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją atitinkamo patarimo dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, taip pat dėl kreipimosi į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų ir tokio patarimo davimui keliamų konstitucinių reikalavimų.

37. Vertinant Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio ir Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitiktį konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– konstitucinis teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios bei kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei; Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus; pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus, Respublikos Prezidentas ir Seimas turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus, be kita ko, skiriant į pareigas ir atleidžiant iš jų Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjus; įgyvendindami šiuos įgaliojimus, Respublikos Prezidentas ir Seimas privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus; tai yra viena esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo garantijų;

– Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė inter alia teikti Seimui atleisti teisėjus yra Respublikos Prezidento prerogatyva; dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija; pagal Konstituciją į jos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią teisėjų instituciją kreiptis patarimo gali tik Respublikos Prezidentas, prieš kreipdamasis minėto patarimo jis turi, pasinaudojęs įstatymų nustatytomis galimybėmis (inter alia pareikalavęs iš atitinkamų valstybės institucijų (pareigūnų) informacijos), išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes;

– nei Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytos specialios teisėjų institucijos patarimą atleisti teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – patarimą teikti Seimui jį atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – patarimą prašyti Seimo pritarimo jį atleisti), nei Seimas, gavęs Respublikos Prezidento teikimą dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, neturi įgaliojimų vertinti minėtos specialios teisėjų institucijos patarimo pagrįstumo ir teisėtumo; kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su konstituciniu teisėjo ir teismų nepriklausomumo principu, su Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta valstybės valdžių pusiausvyra, konstituciniais valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principais.

Taip pat minėta, kad Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta įstatymo numatyta speciali teisėjų institucija yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą; jei nėra šios specialios teisėjų institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl inter alia teisėjo atleidimo iš pareigų; iš Konstitucijos kylantis negalimumas atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – negalimumas teikti jo Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – negalimumas prašyti Seimo pritarti jo atleidimui) be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija; Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kuri, pagal Konstituciją spręsdama dėl patarimo Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, privalo ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą, patarimą Respublikos Prezidentui inter alia dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, kreipimosi į Seimą pritarimo dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų turi duoti griežtai laikydamasi iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, inter alia:

– prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų minėta speciali teisėjų institucija turi pareigą išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes; išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes šios specialios teisėjų institucijos nariai gali tik tuomet, kai jie iš anksto gauna visą atitinkamam klausimui svarstyti būtiną informaciją, turi galimybę ją atidžiai išnagrinėti, prireikus pareikalauti papildomos informacijos;

– dėl kiekvieno patarimo Respublikos Prezidentui turi būti balsuojama posėdyje, kad pasibaigus balsavimui kiekvienas šios specialios teisėjų institucijos narys žinotų, kaip balsavo kiekvienas kitas šios specialios teisėjų institucijos narys, kad balsavimo rezultatai nekeltų jokių abejonių dėl jų tikrumo;

– patarimai Respublikos Prezidentui turi būti racionaliai argumentuoti, motyvai, dėl kurių patariama tam tikrą asmenį atleisti iš teisėjo pareigų (o jeigu yra atleidžiamas iš pareigų Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjas – patariama teikti jo kandidatūrą Seimui), turi būti aiškiai išdėstyti; jokie minėtos specialios teisėjų institucijos patarimai (ar kiti sprendimai) negali būti grindžiami prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis, juos būtina pagrįsti vien nustatytais (išsiaiškintais) faktais;

– prieš patardama Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, pagal Konstituciją privalėdama išsiaiškinti ir įvertinti visas turinčias reikšmės aplinkybes, minėta speciali teisėjų institucija inter alia turi pareigą išklausyti teisėjo, dėl kurio atleidimo iš pareigų patarimo kreipėsi Respublikos Prezidentas, ir (arba) jo atstovo paaiškinimus ir juos įvertinti.

38. Šioje konstitucinės justicijos byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės:

– Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu į Teisėjų tarybą patarimo dėl teikimo Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi gavęs generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. rašte Nr. 17.2-3480 išdėstytą informaciją apie ikiteisminį tyrimą, jį atliekant nustatytas aplinkybes, taip pat Respublikos Prezidento atstovėms generalinio prokuroro leidimu susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga;

– Teisėjų tarybai buvo pateiktas minėtas generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštas Nr. 17.2-3480; Teisėjų tarybos nariai 2019 m. rugpjūčio 9 d. susipažino su tam tikrais ikiteisminio tyrimo duomenimis, be kita ko, susijusiais su E. Laužiko tam tikrais poelgiais;

– 2019 m. rugpjūčio 9 d. įvyko Teisėjų tarybos posėdis, kuriame dalyvavo E. Laužikas ir jo atstovas; posėdžio metu E. Laužikas ir jo atstovas susipažino su minėtu generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3480, išdėstė savo poziciją dėl nagrinėjamo klausimo esmės, atsakė į kai kuriuos Teisėjų tarybos narių klausimus;

– Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 9 d. priėmė nutarimą, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti E. Laužiką iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą; šiame nutarime, be kita ko, nustatyti nurodyti E. Laužiko veiksmai – neformalus bendravimas su minėtame nutarime nurodytais asmenimis teismuose nagrinėjamų konkrečių bylų klausimais, kuriuos Teisėjų taryba įvertino kaip nesuderinamus su teisėjo garbe, neatitinkančius Teisėjų etikos kodekso reikalavimų, pažeminusius teisėjo vardą bei pakenkusius teismo ir teismų sistemos autoritetui;

– iš Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. neviešo neeilinio posėdžio protokolo matyti, kad, pasak pareiškėjo, privalėjusių nusišalinti, tačiau to nepadariusių Teisėjų tarybos narių dalyvavimas balsavime priimant minėtą sprendimą esminės įtakos balsavimo rezultatams neturėjo ir jiems nusišalinus balsavimo rezultatas nebūtų buvęs kitoks;

– Respublikos Prezidentas, atsižvelgdamas, be kita ko, į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime išdėstytą patarimą, 2019 m. rugpjūčio 16 d. priėmė šioje byloje ginčijamą dekretą, kuriuo pateikė Seimui atleisti jame nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą;

– Seimo neeilinės sesijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. posėdyje E. Laužiko atstovas pristatė Seimo nariams E. Laužiko poziciją dėl atitinkamo Seimo nutarimo projekto; E. Laužikas su advokatu taip pat dalyvavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto 2019 m. rugsėjo 12 d. posėdyje; Seimo 2019 m. rugsėjo 19 d. posėdyje perskaitytas E. Laužiko advokato prašymas vadovautis ankstesniame posėdyje ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete išdėstyta pozicija; Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. posėdyje priimtas ginčijamas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436, kuriuo E. Laužikas atleistas iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

39. Sprendžiant dėl Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnio, kuriame išdėstytas teikimas Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitikties konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams, pažymėtina, kad teisės aktai, priimti atleidžiant Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, yra neatsiejamai susiję ir negali būti vertinami atsietai vienas nuo kito, nes, kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendime Nr. KT13-S13/2021, pagal Konstituciją Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūra yra vientisa, joje dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai, veikiantys pagal jiems Konstitucijoje nustatytą kompetenciją – Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, ir nedalyvaujant kuriai nors iš šių institucijų Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų.

39.1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta, kad Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi gavęs tam tikrą informaciją iš generalinio prokuroro, taip pat generalinio prokuroro leidimu susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Šioje konstitucinės justicijos byloje nenustatyta, kad generalinis prokuroras ar jo atstovai savo iniciatyva būtų kreipęsi į Teisėjų tarybą.

Taigi konstatuotina, kad ginčijamuose teisės aktuose nurodyto Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą inicijuota Respublikos Prezidento dekretu, Respublikos Prezidentui įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, be kita ko, kreiptis patarimo dėl teisėjo atleidimo iš pareigų į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją – Teisėjų tarybą, o ne, kaip teigia pareiškėjas, Generalinės prokuratūros raštu.

Konstatuotina ir tai, kad, kaip nustatyta šioje konstitucinės justicijos byloje, Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtintus savo įgaliojimus įstatymo numatytais atvejais teikti Seimui atleisti teisėjus, į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją 2019 m. liepos 30 d. dekretu patarimo dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi prieš tai išsiaiškinęs ir įvertinęs visas turinčias reikšmės aplinkybes, inter alia iš Generalinės prokuratūros gavęs atitinkamą informaciją.

39.2. Taip pat pažymėtina, kad Teisėjų taryba, pagal Konstituciją įgyvendindama savo konstitucinius įgaliojimus patarti Respublikos Prezidentui dėl teisėjo atleidimo, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, priėmė visiems posėdyje dalyvaujantiems Teisėjų tarybos nariams išsiaiškinus ir įvertinus visas turinčias reikšmės aplinkybes, išnagrinėjus visą turimą informaciją, inter alia visiems posėdyje dalyvaujantiems Teisėjų tarybos nariams susipažinus su atitinkama ikiteisminio tyrimo medžiagos dalimi, susijusia su teisėju, kurio atleidimo iš pareigų klausimas buvo sprendžiamas.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje nustatyta, kad Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas priimtas prieš tai sudarius galimybę pateikti paaiškinimus posėdyje dalyvavusiam Aukščiausiojo Teismo teisėjui, kurio atleidimo iš pareigų klausimas buvo sprendžiamas, ir jo atstovui ir kad jie buvo supažindinti su Respublikos Prezidentui ir Teisėjų tarybai pateiktu generalinio prokuroro raštu, kuriame, kaip minėta, buvo nurodytos aplinkybės, paskatinusios Respublikos Prezidentą 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreiptis į Teisėjų tarybą patarimo; Aukščiausiojo Teismo teisėjas, kurio atleidimo iš pareigų klausimas buvo sprendžiamas, ir jo atstovas Teisėjų tarybos posėdyje galėjo išdėstyti savo poziciją dėl nagrinėjamo klausimo esmės, inter alia dėl minėto teisėjo neformalaus bendravimo su Teisėjų tarybos nutarime nurodytais asmenimis teismuose nagrinėjamų konkrečių bylų klausimais.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog nėra prielaidų teigti, kad Respublikos Prezidentui Teisėjų tarybos patarimas dėl teikimo Seimui atleisti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo teisėją, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kurį gavus priimtas ginčijamas Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas, buvo duotas nesilaikant iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, kurių nepaisymas reikštų konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimą. Taip pat nėra ir pagrindo teigti, kad minėtas Teisėjų tarybos patarimas grindžiamas ne ištyrus visas aplinkybes priimtu sprendimu, o prielaidomis, subjektyviomis minėtos specialios teisėjų institucijos narių nuostatomis ar nuomonėmis. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją Teisėjų taryba, nustačiusi, kad teisėjas, dėl kurio atleidimo Respublikos Prezidentas prašė patarimo, savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, privalėjo patarti (negalėjo nepatarti) Respublikos Prezidentui teikti Seimui jį atleisti.

39.3. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, iš Teisėjų tarybos elektroninės posėdžių organizavimo ir balsavimo sistemos išrašo matyti, kad balsavimo dėl Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimo priėmimo rezultatas nebūtų buvęs kitoks, jei per balsavimą būtų nusišalinę Teisėjų tarybos nariai, kurie, pasak pareiškėjo, turėjo nedalyvauti balsavime.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Teisėjų tarybos balsavimo rezultatai priimant 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimą, kurį gavus priimtas ginčijamas Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretas, kelia abejonių dėl jų tikrumo.

39.4. Pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas tik gavęs Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime išdėstytą patarimą atleisti nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagal Konstituciją turėjo įgaliojimus teikti Seimui atleisti tokį teisėją.

Pažymėtina ir tai, kad Respublikos Prezidentas 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, kuriame išdėstytas teikimas Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, priėmė atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos, kuri yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą, 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime išdėstytą patarimą, kurio Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus konstitucinius teisėjo ir teismų nepriklausomumo, valstybės valdžių pusiausvyros, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principus, negali vertinti ar pakeisti.

39.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsniu, kuriame išdėstytas teikimas Seimui atleisti šiame dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo nepaisoma konstitucinių teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principų.

40. Sprendžiant dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2436 atitikties konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams, konstatuotina, kad, kaip minėta, Seimas ginčijamą 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436 priėmė atsižvelgęs į Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, kuriame išdėstytas teikimas Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

40.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad nėra pagrindo teigti, jog Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsniu, į kurį atsižvelgė Seimas priimdamas ginčijamą 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436, buvo nepaisoma konstitucinių teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principų.

Pažymėtina, kad tik gavęs šį Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekrete išdėstytą teikimą, priimtą atsižvelgus į atitinkamą Teisėjų tarybos patarimą, kurio pagal Konstituciją, inter alia joje įtvirtintus konstitucinius teisėjo ir teismų nepriklausomumo, valstybės valdžių pusiausvyros, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo principus, Seimas negali vertinti ar pakeisti, jis galėjo priimti ginčijamą Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2436.

40.2. Taip pat pažymėtina, kad, kaip matyti iš Seimo 2019 m. rugpjūčio 20 d., rugpjūčio 22 d., rugsėjo 19 d. posėdžių stenogramų, Seimo posėdžiuose, taip pat Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje buvo išklausytas Aukščiausiojo Teismo teisėjas, dėl kurio atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo sprendžiama, taip pat jo atstovas. Vadinasi, Seime, atsižvelgus į Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnyje išdėstytą teikimą sprendžiant dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, buvo užtikrinta Aukščiausiojo Teismo teisėjo, kurio atleidimo iš pareigų klausimas buvo sprendžiamas, teisė būti išklausytam ne tik, kaip minėta, Teisėjų tarybai priimant nutarimą dėl patarimo Respublikos Prezidentui, bet ir Seime sprendžiant dėl jo atleidimo.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436 atleidžiant šiame nutarime nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą pradėtas jo atleidimo iš pareigų procesas kaip visuma neatitiko konstitucinių tinkamo proceso reikalavimų.

40.3. Konstatuotina, kad Seimas ginčijamu 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2436, kuriuo nutarta atleisti šiame nutarime nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, priimtu atsižvelgus į Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, tinkamai vykdė jam Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus dalyvauti Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo procedūroje ir paisė konstitucinių teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principų.

41. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad Teisėjų tarybos aktų teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas nėra Konstitucinio Teismo kompetencijos dalykas.

Pagal Teismų įstatymo 90 straipsnio 9 dalį (2013 m. spalio 8 d. redakcija) teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę per vieną mėnesį nuo atleidimo dienos kreiptis į Vilniaus apygardos teismą. Taigi Teisėjų tarybos aktų turinio teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas yra bylą dėl teisėjo atleidimo nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas.

42. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad:

– Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto 1 straipsnis neprieštarauja konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams;

– Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 neprieštarauja konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, atsakingo valdymo, valdžių padalijimo principams.

VI

Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitikties Konstitucijai vertinimas

43. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitiktis Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

44. Pareiškėjo Lietuvos apeliacinio teismo nuomone, Konstitucijos 116 straipsnyje nustatytas specialus Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjų pašalinimo iš pareigų pagrindas ir juo įtvirtintas ypatingas šių teisėjų įgaliojimų apsaugos standartas, taip pat šių teismų teisėjų veiksmų, dėl kurių jie atleisti iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, pobūdis kelia abejonių, ar ginčijami Respublikos Prezidento dekretai ir Seimo nutarimas, kurie sudarė prielaidas atleisti nurodytus Aukščiausiojo Teismo teisėją ir Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Pareiškėjo teigimu, teisėjo poelgis, kuriuo jis pažemino teisėjo vardą, gali būti vertinamas ir kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, teisėjo priesaikos sulaužymas, už kuriuos Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų gali pašalinti tik Seimas ir tik apkaltos proceso tvarka.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog toks Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto, 116 straipsnio nuostatų aiškinimas, kad tik konstitucinius įgaliojimus inicijuoti šias procedūras turintys subjektai (Respublikos Prezidentas ir Seimas) sprendžia, kuris iš minėtų dviejų Konstitucijoje nustatytų Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo (pašalinimo) iš pareigų alternatyvių pagrindų taikytinas konkrečioje situacijoje, suponuoja pernelyg plačią šių teisėjų atleidimo (pašalinimo) iš pareigų iniciatyvos teisę turinčių subjektų diskreciją.

45. Kaip minėta, Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. priėmė dekretą Nr. 1K-25 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“, kuriame nustatyta:

„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio penktąja dalimi, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 7 ir 8 dalimis, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 1K-1553 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“, susipažinęs su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2019 m. vasario 15 d. raštu Nr. 17.2-752 „Dėl teisėjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn“ ir 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3480 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko“ pateikta informacija,

p r a š a u Teisėjų tarybą patarti dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų LAUŽIKĄ iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.“

Taigi Respublikos Prezidentas 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipėsi į Teisėjų tarybą prašydamas patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu galimai pažeminus teisėjo vardą.

45.1. Šio dekreto preambulėje nurodyta, kad, kreipdamasis į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl dekrete nurodyto Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Respublikos Prezidentas vadovavosi Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalimi, 115 straipsnio 5 punktu, taip pat šias Konstitucijos nuostatas detalizuojančiomis Teismų įstatymo nuostatomis – 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, 7 dalimi, pagal kurią dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba (išskyrus numatytus atvejus), 8 dalimi, pagal kurią, Respublikos Prezidentui kreipusis į Teisėjų tarybą patarimo dėl teisėjo atleidimo, sustabdomi šio teisėjo įgaliojimai, iki bus priimtas sprendimas dėl teisėjo atleidimo iš pareigų.

Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto preambulėje taip pat nurodyta, kad šis dekretas priimtas atsižvelgus į Respublikos Prezidento 2019 m. vasario 19 d. dekretą Nr. 1K-1553 „Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Egidijaus Laužiko įgaliojimų sustabdymo ir sutikimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn“ ir susipažinus su generalinio prokuroro 2019 m. vasario 15 d. raštu bei 2019 m. liepos 24 d. raštu 17.2-3480, kuriuose, kaip minėta, pateikta informacija apie ikiteisminį tyrimą, atliekamą inter alia nurodyto Aukščiausiojo Teismo teisėjo atžvilgiu, jį atliekant nustatytas aplinkybes.

45.2. Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto nuostatas aiškinant šio dekreto preambulėje nurodytų Konstitucijos nuostatų kontekste, konstatuotina, kad šiuo dekretu Respublikos Prezidentas, kreipdamasis į Teisėjų tarybą patarimo dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, įgyvendino savo konstitucinius (inter alia įtvirtintus Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalyje) įgaliojimus, detalizuotus atitinkamose Teismų įstatymo nuostatose, kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią Teismų įstatymo numatytą teisėjų instituciją Teisėjų tarybą patarimo dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, esant pagrindo manyti, kad šis teisėjas savo poelgiu galimai pažemino teisėjo vardą.

45.3. Kaip minėta, gavusi ginčijamame Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekrete išdėstytą prašymą, Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 9 d. priėmė nutarimą, kuriuo patarė Respublikos Prezidentui teikti Seimui atleisti minėtame dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą; minėta ir tai, kad Respublikos Prezidentas, gavęs Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime išdėstytą patarimą, priėmė 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, kuriuo pateikė Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, o Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-2436, kuriuo nutarė atleisti šiame nutarime nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų.

46. Sprendžiant, ar Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. dėl to, kad juo Respublikos Prezidentas kreipėsi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją – Teisėjų tarybą patarimo dėl teikimo Seimui Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, kai poelgis, kuriuo Aukščiausiojo Teismo teisėjas pažemino teisėjo vardą, gali būti vertinamas ir kaip, pasak pareiškėjo, šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, teisėjo priesaikos sulaužymas, už kuriuos Aukščiausiojo Teismo teisėjas iš pareigų gali būti pašalintas pagal Konstitucijos 116 straipsnį, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus; Respublikos Prezidentas ir Seimas turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas ir atleidžiant iš jų Aukščiausiojo Teismo teisėjus; įgyvendindami šiuos įgaliojimus, Respublikos Prezidentas ir Seimas privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus; tai yra viena esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo garantijų; teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo turi būti paisoma ir įstatymais nustatant inter alia teisėjų atleidimo iš pareigų tvarką, reguliuojant kitus santykius, susijusius su teisėjų paskyrimu, paaukštinimu, perkėlimu ar atleidimu iš pareigų; teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūra neturi pažeisti teisminės valdžios nepriklausomumo, Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytos valstybės valdžių pusiausvyros;

– Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu procedūroje pagal Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktą, 112 straipsnio 2, 5 dalis dalyvauja trys konstitucinius įgaliojimus turintys subjektai: Respublikos Prezidentas, Seimas ir Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, kurie priima atitinkamus teisės aktus; ši procedūra yra vientisa – nedalyvaujant kuriai nors iš šių institucijų, Aukščiausiojo Teismo teisėjas negali būti atleidžiamas iš pareigų;

– Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte įtvirtinta Respublikos Prezidento teisė inter alia teikti Seimui atleisti teisėjus yra Respublikos Prezidento prerogatyva; tačiau iš Konstitucijos kylantis negalimumas atleisti teisėją iš pareigų be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iš priemonių, padedančių visų be išimties teismų teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą; speciali teisėjų institucija yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą; konstitucinis valdžių padalijimo principas neleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinės paskirties ir funkcijų aiškinti taip, kad būtų paneigiamas arba ignoruojamas jos, kaip atsvaros Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, vaidmuo;

– Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, kuriems esant atitinkamus įgaliojimus turinčios institucijos gali inicijuoti šių teismų teisėjų atleidimo (pašalinimo) iš pareigų skirtingas procedūras; tais atvejais, kai Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjo veiksmai gali būti vertinami ir kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis, ir kaip galimas šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, priesaikos sulaužymas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, šių teisėjų įgaliojimai gali būti nutraukiami arba Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, arba Konstitucijos 116 straipsnio pagrindu dėl to, kad teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką; Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų dalyvauti formuojant teisminę valdžią, inter alia spręsti dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, nepaneigia ir nevaržo Seimo konstituciniai įgaliojimai spręsti, ar pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjui už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą inicijuoti apkaltos procesą, ir atvirkščiai;

– jeigu Konstitucija būtų aiškinama taip, kad Respublikos Prezidentas esą negali inicijuoti Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą, teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nes šis teisėjas turėtų būti pašalinamas iš pareigų tik pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius inicijavus apkaltos procesą Seime, būtų sudarytos prielaidos susiklostyti tokiai situacijai, kai, Seimo nariams neinicijavus apkaltos proceso Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjui, savo poelgiu pažeminusiam teisėjo vardą ir kartu šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, sulaužiusiam priesaiką (arba apkaltai įvykus, bet Seimui apkaltos proceso tvarka nepašalinus teisėjo iš pareigų), jis apskritai nebūtų atleistas iš pareigų ir toliau vykdytų teisingumą;

– pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, iš kurio kyla teisėjų vienodo teisinio statuso jiems taikomų garantijų atžvilgiu imperatyvas, draudžiama tokia situacija, kai už tokį pat poelgį, kuriuo buvo pažemintas teisėjo vardas, vienas teisėjas būtų atleistas iš pareigų, kai Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, remdamasis Konstitucijos 115 punktu, kreipiasi į specialią Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje numatytą teisėjų instituciją patarimo, o kitas, aukštesnės grandies teismo teisėjas, kuriam pagal Konstitucijos 116 straipsnį gali būti taikoma apkalta, už tokį pat poelgį nebūtų atleistas iš pareigų dėl to, kad Seime nebūtų inicijuotas apkaltos procesas arba toks poelgis nebūtų pripažintas šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu ir priesaikos sulaužymu, arba Seimas, galutinai spręsdamas nurodytą klausimą remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, nuspręstų nepašalinti teisėjo iš pareigų;

– net ir tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimą, kreipiasi į Seimą su teikimu Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Seimas, turėdamas pagrindo manyti, kad tokiu teisėjo poelgiu galėjo būti ne tik pažemintas teisėjo vardas, bet ir šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, turi įgaliojimus inicijuoti apkaltos procesą.

46.1. Kaip minėta, iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad Respublikos Prezidentas prieš 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipdamasis patarimo į Teisėjų tarybą dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu galimai pažeminus teisėjo vardą, kreipėsi į generalinį prokurorą prašydamas pateikti informaciją, galinčią turėti reikšmės sprendžiant dėl minėto teisėjo elgesio suderinamumo su teisėjui keliamais reikalavimais; minėta ir tai, kad generalinis prokuroras 2019 m. liepos 24 d. raštu 17.2-3480 pateikė atitinkamą informaciją, o Respublikos Prezidento atstovės susipažino su atitinkama ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Vadinasi, Respublikos Prezidentas prieš kreipdamasis į Teisėjų tarybą ginčijamu 2019 m. liepos 30 d. dekretu, pasinaudojęs įstatymų nustatytomis galimybėmis (inter alia pareikalavęs iš generalinio prokuroro informacijos), išsiaiškino ir įvertino visas turinčias reikšmės aplinkybes, lėmusias, Respublikos Prezidento vertinimu, būtinybę, vykdant jam priskirtus jo konstitucinius įgaliojimus, kreiptis į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu galimai pažeminus teisėjo vardą.

Taigi Respublikos Prezidentas, ginčijamu 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipdamasis į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu galimai pažeminus teisėjo vardą, vadovavosi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, inter alia užtikrinti visuomenės pasitikėjimą teismais, jų priimamais sprendimais, ir taip įgyvendino iš Konstitucijos, inter alia jos 84 straipsnio 11 punkto, kylančius konstitucinius įgaliojimus formuoti teisminę valdžią, o tai darant – kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją Teisėjų tarybą.

46.2. Respublikos Prezidentui ginčijamu 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipusis į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Teisėjų taryba, būdama atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą, privalėjo, kaip minėta, atitinkamą patarimą Respublikos Prezidentui duoti griežtai laikydamasi tinkamo teisinio proceso reikalavimų, ne tik įsitikinusi, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinusi, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą.

Vadinasi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Respublikos Prezidentui 2019 m. liepos 30 d. dekretu įgyvendinus iš Konstitucijos, inter alia jos 84 straipsnio 11 punkto, 115 straipsnio 5 punkto, kylančius konstitucinius įgaliojimus ir kreipusis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, teisėjo ir teismų nepriklausomumo principai, nes tik gavęs iš teisėjų sudarytos specialios institucijos, užtikrinančios teisminės valdžios ir tam tikrų teisminę valdžią vykdančių teisėjų korpuso narių dalyvavimą priimant sprendimus dėl teisėjų, patarimą dėl teisėjo atleidimo Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus kreiptis į Seimą su teikimu atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei nurodo pareiškėjas, pagal Konstituciją nėra pagrindo teigti, kad tik apkaltos proceso tvarka pašalinant Aukščiausiojo Teismo teisėjus iš pareigų jiems užtikrinamos didesnės nepriklausomumo ir tinkamo teisinio proceso garantijos. Kaip minėta, iš Konstitucijos kylantis negalimumas atleisti teisėją iš pareigų be Teisėjų tarybos, kuri yra atsvara Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios subjektui formuojant teisėjų korpusą, patarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iš priemonių, padedančių visų be išimties teismų teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų kišimosi į teisėjo ar teismų veiklą. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, konstitucinė apkaltos instituto paskirtis nėra apsaugoti inter alia Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėjus nuo atsakomybės jiems taikymo.

46.3. Minėta, kad Respublikos Prezidentas, atsižvelgęs į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarime išdėstytą patarimą, duotą Respublikos Prezidentui ginčijamu 2019 m. liepos 30 d. dekretu kreipusis į Teisėjų tarybą, priėmė 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekretą, kuriuo pateikė Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Pažymėtina, kad, gavęs Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekrete išdėstytą teikimą atleisti nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Seimas, turėdamas pagrindo manyti, kad tokiu teisėjo poelgiu galėjo būti ne tik pažemintas teisėjo vardas, bet ir šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, galėjo ne svarstyti ir priimti Seimo nutarimą dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, o nuspręsti inicijuoti apkaltos procesą, kurio metu būtų sprendžiama, ar Aukščiausiojo Teismo teisėjas savo poelgiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo užregistruotas Seimo nutarimo dėl teikimo pradėti apkaltos procesą projektas. Taigi ginčijamu Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretu, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo apriboti Seimo įgaliojimai minėto teisėjo atžvilgiu inicijuoti apkaltos procesą ir šį teisėją iš pareigų pašalinti apkaltos proceso tvarka.

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretu buvo pažeistos Konstitucijos 74, 116 straipsnių nuostatos, konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo principai.

46.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad ginčijamas Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas, kuriuo Respublikos Prezidentas kreipėsi į Teisėjų tarybą prašydamas patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu galimai pažeminus teisėjo vardą, neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

47. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat ginčijama Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto atitiktis Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

48. Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. priėmė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą nutarimą Nr. XIII-2437 „Dėl pritarimo atleisti Valdimarą Bavėjaną iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“. Šiame nutarime nustatyta:

„Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 straipsnio trečiąja dalimi, 115 straipsnio 5 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 3 d. dekretą Nr. 1K-59 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui pritarti Valdimaro Bavėjano atleidimui iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“, nutaria:

 1 straipsnis.

Pritarti Valdimaro Bavėjano atleidimui iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.“

Taigi Seimas 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 1 straipsniu pritarė šiame straipsnyje nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

48.1. Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 preambulėje nurodyta, kad pritarti nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų nutarta vadovaujantis Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią, kaip minėta, Apeliacinio teismo teisėjai atleidžiami tokia pat tvarka, kaip ir skiriami, t. y. juos atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu, ir 115 straipsnio 5 punktu, pagal kurį teisėjas atleidžiamas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą.

Iš Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 preambulės matyti ir tai, kad šis nutarimas priimtas atsižvelgus į Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 3 d. dekretą, kuris, kaip minėta, priimtas gavus Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstytą patarimą teikti Seimui pritarti nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

48.2. Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 1 straipsnį aiškinant jame nurodytų Konstitucijos nuostatų kontekste, pažymėtina, kad Seimas, priimdamas šį nutarimą, įgyvendino savo konstitucinius (įtvirtintus Konstitucijos 112 straipsnio 3 dalyje) įgaliojimus pritarti Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų.

49. Respublikos Prezidentas 2019 m. rugsėjo 30 d. priėmė dekretą Nr. 1K-75 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimo“, kurio 1 straipsnyje nustatyta:

„Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio trečiąja ir penktąja dalimis, 115 straipsnio 5 punktu, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 4 ir 7 dalimis, atsižvelgdamas į Teisėjų tarybos patarimą, Lietuvos Respublikos Seimo pritarimu,

a t l e i d ž i u Valdimarą BAVĖJANĄ iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.“

Taigi Respublikos Prezidentas 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretu atleido šiame straipsnyje nurodytą Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

49.1. Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto 1 straipsnyje nurodyta, kad minėtą Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų nuspręsta atleisti vadovaujantis inter alia Konstitucijos 84 straipsnio 11 punktu, 112 straipsnio 3 dalimi, kuriuose, kaip minėta, įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai atleisti Apeliacinio teismo teisėjus, jeigu tam pritaria Seimas, ir 115 straipsnio 5 punktu, pagal kurį teisėjas atleidžiamas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka, kai jis savo poelgiu pažemina teisėjo vardą.

Šio dekreto preambulėje taip pat nurodyta, kad sprendimas atleisti dekrete minimą Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų priimtas vadovaujantis minėtas Konstitucijos nuostatas detalizuojančiomis Teismų įstatymo nuostatomis – 90 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagal kurį teisėjas atleidžiamas iš pareigų, kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą, 4 dalimi, pagal kurią
Apeliacinio teismo teisėją Seimo pritarimu iš pareigų atleidžia Respublikos Prezidentas, ir 7 dalimi, pagal kurią dėl teisėjo atleidimo iš pareigų Respublikos Prezidentui pataria Teisėjų taryba (išskyrus numatytus atvejus).

Iš Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto 1 straipsnio nuostatų matyti ir tai, kad jis priimtas atsižvelgus į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstytą patarimą ir šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamame Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarime Nr. XIII-2437 išdėstytą pritarimą atleisti nurodytą Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

49.2. Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretą aiškinant nurodytų Konstitucijos nuostatų kontekste kartu su jame minimais Seimo nutarimu ir Teisėjų tarybos patarimu, pažymėtina, kad Respublikos Prezidentas, priimdamas šį dekretą, įgyvendino savo konstitucinius (įtvirtintus Konstitucijos 84 straipsnio 11 punkte, 112 straipsnio 3 dalyje) įgaliojimus Seimo pritarimu atleisti iš pareigų Apeliacinio teismo teisėjus.

50. Pažymėtina, kad pareiškėjas Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 ir Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekreto, kurių pagrindu juose nurodytas Apeliacinio teismo teisėjas atleistas iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, atitiktį Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams ginčija tuo pačiu aspektu ir remdamasis tais pačiais argumentais, kaip ir Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekreto, kuriuo Respublikos Prezidentas kreipėsi į Teisėjų tarybą prašydamas patarimo dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjo atleidimo, atitiktį toms pačioms Konstitucijos nuostatoms, t. y. dėl to, kad šiais ginčijamais teisės aktais juose nurodytas Apeliacinio teismo teisėjas atleistas iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, kai poelgis, kuriuo minėtas Apeliacinio teismo teisėjas pažemino teisėjo vardą, gali būti vertinamas ir kaip, pasak pareiškėjo, šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, teisėjo priesaikos sulaužymas, už kuriuos Apeliacinio teismo teisėjas iš pareigų gali būti pašalintas pagal Konstitucijos 116 straipsnį.

51. Sprendžiant dėl Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. XIII-2437 atitikties Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. dėl to, kad juo Seimas pritarė nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, kai poelgis, kuriuo Apeliacinio teismo teisėjas pažemino teisėjo vardą, gali būti vertinamas ir kaip, pasak pareiškėjo, šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, teisėjo priesaikos sulaužymas, už kurį toks teisėjas iš pareigų gali būti pašalintas pagal Konstitucijos 116 straipsnį, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– pagal Konstituciją, inter alia konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, Respublikos Prezidentas ir Seimas turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas ir atleidžiant iš jų Aukščiausiojo Teismo teisėjus; įgyvendindami šiuos įgaliojimus, Respublikos Prezidentas ir Seimas privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus; tai yra viena esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo garantijų; teisėjų skyrimo ir atleidimo procedūra neturi pažeisti teisminės valdžios nepriklausomumo, Konstitucijos 5 straipsnyje nustatytos valstybės valdžių pusiausvyros;

– iš Konstitucijos kylantis negalimumas atleisti teisėją iš pareigų be Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo yra labai svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija, viena iš priemonių, padedančių visų be išimties teismų teisėjams apsisaugoti nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų kišimosi į teisėjo ar teismo veiklą; konstitucinis valdžių padalijimo principas neleidžia minėtos specialios teisėjų institucijos konstitucinės paskirties ir funkcijų aiškinti taip, kad būtų paneigiamas arba ignoruojamas jos, kaip atsvaros Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, vaidmuo;

– Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, kuriems esant atitinkamus įgaliojimus turinčios institucijos gali inicijuoti šių teismų teisėjų atleidimo (pašalinimo) iš pareigų skirtingas procedūras; tais atvejais, kai Aukščiausiojo Teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo veiksmai gali būti vertinami ir kaip teisėjo vardą žeminantis poelgis, ir kaip galimas šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, priesaikos sulaužymas, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, šių teisėjų įgaliojimai gali būti nutraukiami arba Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu dėl to, kad teisėjas savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, arba Konstitucijos 116 straipsnio pagrindu dėl to, kad teisėjas šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką; Respublikos Prezidento ir Seimo įgaliojimų dalyvauti formuojant teisminę valdžią, inter alia spręsti dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte nustatytu pagrindu, nepaneigia ir nevaržo Seimo konstituciniai įgaliojimai spręsti, ar pagal Konstitucijos 74, 116 straipsnius Apeliacinio teismo teisėjui už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą inicijuoti apkaltos procesą, ir atvirkščiai;

– net ir tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas, gavęs Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimą, kreipiasi į Seimą su prašymu pritarti Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu atleisti Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, Seimas, turėdamas pagrindo manyti, kad tokiu teisėjo poelgiu galėjo būti ne tik pažemintas teisėjo vardas, bet ir šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, turi įgaliojimus inicijuoti apkaltos procesą.

51.1. Kaip minėta, Seimas, priimdamas ginčijamą 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2437, atsižvelgė į Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 3 d. dekretą, priimtą gavus Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstytą patarimą teikti Seimui pritarti nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Taigi Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2437, kuriuo pritarta jame nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo sudaryta prielaidų pažeisti konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą, nes atleidžiant minėtą teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, buvo atsižvelgta į patarimą Teisėjų tarybos, kuri, kaip Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija, turinti pareigą, laikydamasi tinkamo proceso reikalavimų, ne tik įsitikinti, kad tam tikras Apeliacinio teismo teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą, yra svarbi teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantija. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Teisėjų taryba 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstytą patarimą priėmė susipažinusi su generalinio prokuroro 2019 m. liepos 24 d. raštu Nr. 17.2-3479, taip pat su tam tikrais ikiteisminio tyrimo duomenimis, be kita ko, susijusiais su nurodyto teisėjo veiksmais.

Pažymėtina ir tai, kad Seimas, priimdamas ginčijamą 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. XIII-2437, negalėjo vertinti Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstyto patarimo dėl nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, pagrįstumo ir teisėtumo, ir iš naujo spręsti, ar tam tikru teisėjo poelgiu buvo pažemintas teisėjo vardas. Seimas ginčijamu 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2437 išreiškė savo valią – pritarimą nutarime nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

51.2. Minėta ir tai, kad Seimo kanceliarijos teisės aktų informacinėje sistemoje 2019 m. rugpjūčio 13 d. buvo užregistruotas Seimo nutarimo dėl teikimo pradėti apkaltos procesą projektas.

Vadinasi, net ir tuo atveju, kai Respublikos Prezidentas 2019 m. rugsėjo 3 d. dekretu kreipėsi į Seimą dėl pritarimo dekrete nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo apriboti Seimo įgaliojimai inicijuoti apkaltos procesą, kurio metu būtų sprendžiama, ar nurodytas Apeliacinio teismo teisėjas savo poelgiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką. Kitaip tariant, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte ir jos 74, 116 straipsniuose yra įtvirtinti atskiri, t. y. savarankiški, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio teismo teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai, Seimas turėjo diskreciją pasirinkti, ar priimti Seimo nutarimą dėl pritarimo Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui pagal Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 3 d. dekretą, ar šio teisėjo atžvilgiu pradėti apkaltos procesą.

Taigi konstatuotina, kad ginčijamu Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2437, kuriuo pritarta jame nurodyto Apeliacinio teismo teisėjo atleidimui iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo apriboti Seimo įgaliojimai minėto teisėjo atžvilgiu inicijuoti apkaltos procesą.

51.3. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčijamu Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. XIII-2437 nebuvo pažeistos Konstitucijos 74, 116 straipsnių nuostatos, pagal kurias Apeliacinio teismo teisėjas, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją ir sulaužęs priesaiką, pašalinamas iš pareigų apkaltos proceso tvarka, Seimas šiuo nutarimu nepažeidė konstitucinių teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principų.

52. Sprendžiant, ar Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas, kuriuo Respublikos Prezidentas atleido šiame dekrete nurodytą Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, neprieštarauja Konstitucijai pareiškėjo nurodytu aspektu, pažymėtina, kad juo Respublikos Prezidentas įgyvendino savo konstitucinius įgaliojimus dalyvauti formuojant teisminę valdžią, kaip ir Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretu, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Taigi tuo aspektu, kad Apeliacinio teismo teisėjas, savo poelgiu pažeminęs teisėjo vardą, buvo atleistas iš pareigų Respublikos Prezidentui inicijavus šio teisėjo atleidimą Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkto pagrindu, o ne Seimui pradėjus apkaltos procesą dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, priesaikos sulaužymo, kaip tai numatyta Konstitucijos 116 straipsnyje, Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekrete dėl Apeliacinio teismo teisėjo atleidimo ir Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekrete dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą patarimo dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją yra įtvirtintas panašus teisinis reguliavimas, susijęs atitinkamai su iš Konstitucijos, inter alia jos 84 straipsnio 11 punkto, kylančiais Respublikos Prezidento įgaliojimais dalyvauti atleidžiant Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, kaip tai numatyta Konstitucijos 115 straipsnio 5 punkte.

52.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad, Respublikos Prezidentui 2019 m. liepos 30 d. dekretu įgyvendinus iš Konstitucijos, inter alia jos 84 straipsnio 11 punkto, kylančius konstitucinius įgaliojimus kreiptis patarimo į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo pažeisti konstituciniai teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principai, nes tik gavęs iš Teisėjų tarybos, užtikrinančios teisminės valdžios ir tam tikrų teisminę valdžią vykdančių teisėjų korpuso narių dalyvavimą priimant sprendimus dėl teisėjų, patarimą dėl teisėjo atleidimo Respublikos Prezidentas turi įgaliojimus kreiptis į Seimą su teikimu atleisti Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą.

Konstatuota ir tai, kad Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretu, kuriuo kreiptasi į Teisėjų tarybą su prašymu patarti dėl teikimo Seimui atleisti dekrete nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą, nebuvo apriboti Seimo įgaliojimai minėto teisėjo atžvilgiu inicijuoti apkaltos procesą, taigi nebuvo pažeistos Konstitucijos 74, 116 straipsnių nuostatos, konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo principai, nes Seimas, gavęs Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekrete išdėstytą teikimą atleisti nurodytą Aukščiausiojo Teismo teisėją iš pareigų, savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą (priimtą Teisėjų tarybai davus atitinkamą patarimą Respublikos Prezidentui kreipusis 2019 m. liepos 30 d. dekretu), turėdamas pagrindo manyti, kad tokiu teisėjo poelgiu galėjo būti ne tik pažemintas teisėjo vardas, bet ir šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, turėjo įgaliojimus inicijuoti apkaltos procesą, kurio metu būtų sprendžiama, ar Aukščiausiojo Teismo teisėjas savo poelgiu šiurkščiai pažeidė Konstituciją.

52.2. Atsižvelgiant į tai, remiantis tais pačiais argumentais, konstatuotina, kad, atsižvelgus inter alia į Teisėjų tarybos 2019 m. rugpjūčio 30 d. nutarime išdėstytą patarimą priimtu Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretu, kuriuo įgyvendinti konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimai Seimo pritarimu atleisti Apeliacinio teismo teisėją iš pareigų, nebuvo sudaryta prielaidų pažeisti konstitucinius teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės principus, nepažeistos Konstitucijos 74, 116 straipsnių nuostatos, konstitucinis valdžių padalijimo principas.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad:

– Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams;

– Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437 neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams;

– Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas neprieštarauja Konstitucijos 74, 116 straipsniams, konstituciniams teisėjo ir teismų nepriklausomumo, teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. liepos 30 d. dekretas Nr. 1K-25 „Dėl kreipimosi į Teisėjų tarybą“ (TAR, 2019-07-30, Nr. 12558) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 16 d. dekreto Nr. 1K-45 „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui atleisti Egidijų Laužiką iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (TAR, 2019-08-16, Nr. 13173) 1 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2436 „Dėl Egidijaus Laužiko atleidimo iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų“ (TAR, 2019-09-26, Nr. 15137) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. XIII-2437 „Dėl pritarimo atleisti Valdimarą Bavėjaną iš Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo pareigų“ (TAR, 2019-09-26, Nr. 15138) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugsėjo 30 d. dekretas Nr. 1K-75 „Dėl Lietuvos apeliacinio teismo teisėjo atleidimo“ (TAR, 2019-09-30, Nr. 15485) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
                                                         Gintaras Goda
                                                         Vytautas Greičius
                                                         Danutė Jočienė
                                                         Giedrė Lastauskienė
                                                         Vytautas Mizaras
                                                         Daiva Petrylaitė
                                                         Janina Stripeikienė