Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl valstybės tarnautojų, įtariamų ar kaltinamų padarius tam tikras nusikalstamas veikas, nušalinimo nuo pareigų

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas

DĖL VALSTYBĖS TARNAUTOJŲ, ĮTARIAMŲ AR KALTINAMŲ PADARIUS TAM TIKRAS NUSIKALSTAMAS VEIKAS, NUŠALINIMO NUO PAREIGŲ

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal individualų konstitucinį skundą, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kad Įstatymo 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstituciniam Teismui pateiktame individualiame konstituciniame skunde, pagal kurį nagrinėta ši byla, pareiškėja teigė, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį nenustatyta galimybė nenušalinti nuo pareigų valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo tam tikrų nusikalstamų veikų padarymu, neatitinka Konstitucijos. Pareiškėjos teigimu, Konstituciją pažeidžia ir tai, kad nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui nušalinimo laikotarpiu nemokamas darbo užmokestis.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, gali nustatyti su šių asmenų reputacija susijusį reikalavimą nebūti įtariamiems ar kaltinamiems padarius tam tikras nusikalstamas veikas ir numatyti laikiną tokio reikalavimo neatitinkančių asmenų nušalinimą nuo pareigų; nustatant tokį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, be kita ko, turi būti sudarytos prielaidos taikyti šią priemonę kiek įmanoma įvertinus individualią kiekvieno valstybės tarnautojo situaciją ir atsižvelgus į visas svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę, galimybę jį perkelti į kitas pareigas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nuo pareigų laikinai nušalintiems valstybės tarnautojams nušalinimo laikotarpiu tam tikrą protingą laiką atlyginimas nebūtų mokamas, kita vertus, valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tam tikrą nusikalstamą veiką, laikinas nušalinimas nuo pareigų neturi virsti bausme už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis yra įtariamas ar kaltinamas.

Taigi įstatymų leidėjas, nustatęs su einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų reputacija susijusį reikalavimą nebūti įtariamiems ar kaltinamiems padarius tam tikras nusikalstamas veikas ir numatęs laikiną tokio reikalavimo neatitinkančių asmenų nušalinimą nuo pareigų, pagal Konstituciją, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“, konstitucinius teisingumo, proporcingumo principus, atsižvelgdamas į nušalintų nuo pareigų valstybės tarnautojų teisinio statuso, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, be kita ko, teisės dirbti kitą darbą ir gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, įgyvendinimo ypatumus, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgam laikui nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas, taip jam neužtikrinant net jo minimalių socialiai priimtinų poreikių. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas atlyginimo dydį tokiems asmenims, turi atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad jie nušalinimo laikotarpiu nevykdo valstybės tarnautojo pareigų, taip pat įvertinti jiems taikomų teisės dirbti kitą darbą ar užsiimti kita veikla ribojimų apimtį.

Spręsdamas dėl Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą valstybės tarnautojas privalo būti nušalinamas nuo pareigų visais atvejais, kai gaunama informacijos, kad jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, be to, valstybės tarnautojas visais atvejais privalo būti nušalintas nuo pareigų iki pat baudžiamojo proceso pabaigos.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčytu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, t. y. užtikrinti, kad pareigų valstybės tarnyboje laikinai neitų asmenys, įtariami ar kaltinami padarę tam tikras nusikalstamas veikas, nes dėl jų patikimumo, be kita ko, dėl to, ar jie savo pareigas vykdo laikydamiesi Konstitucijos ir įstatymų, valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos principų – atsakomybės, lojalumo valstybei, nesavanaudiškumo, sąžiningumo ir nešališkumo, padorumo, pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, viešumo ir skaidrumo ir kt., iškilo pagrįstų abejonių.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad, siekiant šio konstituciškai pagrįsto tikslo, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu asmenims, priimantiems sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, nesudaryta jokių galimybių, atsižvelgiant į įvairias svarbias aplinkybes, be kita ko, į valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamo ar kaltinamo padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, einamų pareigų valstybės tarnyboje svarbą, jo vykdomų funkcijų ypatumus, jam tenkančią atsakomybę, galimybę jį perkelti į kitas pareigas ir pan., spręsti, ar valstybės tarnautojo nušalinimas nuo pareigų konkrečiu atveju yra būtinas. Be to, tokiu teisiniu reguliavimu taip pat nesuteikta teisė nustatyti kitokį laikotarpį, kuriam valstybės tarnautojas privalo būti nušalinamas nuo pareigų, t. y. valstybės tarnautojas visais atvejais privalo būti nušalinamas nuo pareigų iki pat baudžiamojo proceso, kuris gali trukti neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką, pabaigos, taip sudarant prielaidas nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų neapibrėžtam, taigi ir ilgam, laikui. Be to, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nenumatyta jokių galimybių panaikinti valstybės tarnautojo nušalinimą nuo pareigų nepasibaigus baudžiamajam procesui, kai ši priemonė, pavyzdžiui, galėtų būti vertinama kaip nebereikalinga, kaip antai pirmosios instancijos teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį.

Taigi įstatymų leidėjas, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu nušalinimo nuo pareigų teisiniu reguliavimu siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, apsaugoti institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, nesudarė prielaidų įvertinti individualią kiekvieno valstybės tarnautojo, apie kurį gauta informacijos, kad jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, situaciją atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, kurios sudarytų sąlygas atitinkamai individualizuoti konkrečią situaciją, ir nustatyti minėtam asmeniui konkrečiu atveju taikytinas (būtinas) jo teises ribojančias priemones, jų taikymo trukmę, ir taip nesilaikė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.

Toks teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo manymu, taip pat vertintinas kaip neatitinkantis iš konstitucinio teisingumo principo kylančio reikalavimo įstatymų leidėjui, reguliuojant nušalinimo nuo pareigų teisinius santykius, užtikrinti tam tikrą interesų, t. y. intereso apsaugoti nušalinamo nuo pareigų valstybės tarnautojo teises ir laisves ir viešojo intereso užtikrinti einančių pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą, apsaugoti institucijų, kuriose jie dirba, ir visos valstybės tarnybos autoritetą, visuomenės, piliečių pasitikėjimą valstybės tarnybos sistema, pusiausvyrą.

Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatęs ginčytą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, nesilaikydamas iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo, kad įstatyme numatytos priemonės turi būti būtinos teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, neproporcingai apribojo piliečio konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, įtvirtintą Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje, taigi ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą.

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas vertino ir Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui už nušalinimo laikotarpį darbo užmokestis nemokamas, tačiau jeigu jis nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, jis grąžinamas į eitas pareigas ir jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat gali būti mokami delspinigiai. Konstitucinio Teismo vertinimu, Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, aiškinamu kartu su įtvirtintuoju Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, sudarytos prielaidos nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui nemokėti darbo užmokesčio neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio, kuris paprastai yra pagrindinis tokio asmens pajamų šaltinis, neatsižvelgė į, be kita ko, valstybės tarnautojams taikomus teisės dirbti kitą darbą ir užsiimti bet kokia kita veikla apribojimus, taip pat į tai, kad nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas išlaiko valstybės tarnautojo statusą, taigi negali pasinaudoti įstatymų nustatyta tvarka valstybės suteikiama socialine apsauga nedarbo atveju. Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas atsirasti situacijai, kai nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui ilgą laiką neužtikrinami net jo minimalūs socialiai priimtini poreikiai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad toks ginčytu teisiniu reguliavimu nustatytas darbo užmokesčio nemokėjimas, kai darbo užmokestis nemokamas neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką, t. y. net ir praėjus tam tikram protingam laikui nuo valstybės tarnautojo, įtariamo ar kaltinamo padarius tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamo ar kaltinamo padarius nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, nušalinimo nuo pareigų, savo esme gali būti prilyginamas tokio valstybės tarnautojo baudimui už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis yra įtariamas ar kaltinamas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas nesilaikė iš Konstitucijos, be kita ko, jos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju“, konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų, kylančio reikalavimo, atsižvelgiant į nušalintų nuo pareigų valstybės tarnautojų teisinio statuso, be kita ko, teisių ir laisvių, kurias jie turi pagal Konstituciją ir įstatymus, be kita ko, teisės dirbti kitą darbą ir gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, įgyvendinimo ypatumus, nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgam laikui nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas ginčytą Įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įvertino kaip neatitinkantį konstitucinių teisingumo, proporcingumo principų reikalavimų, taigi ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių imperatyvų, taip pat kaip pažeidžiantį Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.