Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdo

Nuasmeninta

Byla Nr. 2-A/2021

 

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

NUTARIMAS

dĖL Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 8 dalies atitikties LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

 

2021 m. rugsėjo 28 d. Nr. KT158-A-N12/2021

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Vytauto Mizaro, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2021 m. rugsėjo 22 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 2-A/2021 pagal pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-189/2020 ištirti, ar Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 8 dalis neprieštarauja konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Prašymo aplinkybės ir pareiškėjos argumentai

1. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu patenkino ieškovų civilinėje byloje ieškinį ir ieškovams perkėlė pareiškėjos, kaip pirkėjos, teises ir pareigas pagal dviejų žemės ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo‒pardavimo sutartį. Panevėžio apygardos teismas minėtoje civilinėje byloje, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėja įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypus neturėdama pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba) neteisėtai išdavė pažymas savininkams parduoti žemės sklypus jų pasirinktiems asmenims. Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje pažymėjo, kad neigiamas teisines pasekmes ieškovams sukėlė pirkimo‒pardavimo sutarties sudarymas pasinaudojant minėtomis pažymomis, tačiau šių pažymų ginčijimas esminės įtakos nebeturėtų, todėl ieškovai turi teisę rinktis specialų jų pažeistų teisių gynybos būdą – ginčyti sudaryto sandorio pasekmes ir reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjos civilinėje byloje apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. balandžio 15 d., 2020 m. gegužės 14 d. ir 2020 m. birželio 12 d. nutartimis atsisakė priimti pareiškėjos kasacinius skundus.

2. Pareiškėja šioje konstitucinės justicijos byloje, remdamasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, savo poziciją dėl Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 8 dalies atitikties konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams grindžia šiais argumentais.

2.1. Pareiškėjos teigimu, pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pranešimą (registruotu laišku) apie ketinamą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą pirmumo teisę turinčiam asmeniui turėdavo išsiųsti pats žemės sklypo savininkas ir jokia įgaliota valstybės institucija šios procedūros nevykdė. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimams, į žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procesą įtraukta valstybės institucija – Nacionalinė žemės tarnyba. Sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, ši tarnyba pagal Įstatymo 5 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą patikrina, ar yra asmenų, turinčių pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ir išduoda atitinkamą pažymą žemės sklypo pardavėjui. Pareiškėja pažymi ir tai, kad notaras gali patvirtinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį tik gavęs atitinkamus Nacionalinės žemės tarnybos išduotus dokumentus.

2.2. Pareiškėjos manymu, valstybės institucija, išduodama visus sandoriui sudaryti reikiamus leidimus, turi pareigą užtikrinti tinkamą pirmumo teisės įgyvendinimą, todėl atsakomybė už klaidas, padarytas leidžiant sudaryti tokį sandorį, turi tekti išimtinai tai valstybės institucijai. Be to, pareiškėja nurodo, jog tai, kad sudarant sandorį privalo dalyvauti valstybės institucija ir notaras, sandorio šalims leidžia pagrįstai tikėtis, kad jis sudaromas pagal šiam procesui privalomus teisinius imperatyvus. Kaip teigia pareiškėja, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą pirkėjo teisės ir pareigos perkeliamos net ir tuo atveju, kai asmens pirmumo teisė įsigyti žemės sklypą buvo pažeista dėl valstybės institucijos kaltės. Tuo atveju, kai asmens pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę buvo pažeista dėl valstybės institucijos kaltės, pareiškėjos teigimu, remiantis konstituciniu atsakingo valdymo principu, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiais teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvais, pažeista teisė turėtų būti ginama ne pirmumo teisę turinčiam asmeniui perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, bet atlyginant žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taip apsaugant jau susiklosčiusių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo‒pardavimo teisinių santykių stabilumą.

II

Suinteresuoto asmens atstovų argumentai

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų Seimo nario Jono Gudausko, Seimo kanceliarijos Kaimo reikalų komiteto biuro patarėjos Gintarės Remeikienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad pareiškėjos ginčijama nuostata buvo įtvirtinta dar Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme (2004 m. liepos 15 d. redakcija). Jie teigia, kad Lietuvoje yra susiformavusi ir egzistuoja gana nepalanki ūkių struktūra, vyrauja nedideli ūkiai, todėl, siekiant užtikrinti efektyvų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, svarbu ir sudaryti sąlygas didinti žemės ūkio valdas. Pastebėta, kad didesniems ūkiams lengviau įsigyti gamybos priemonių ir realizuoti pagamintą produkciją, jiems yra palankesnės sąlygos specializuoti gamybą, jų investicijos produkcijos vienetui mažesnės, o gamybos efektyvumas dėl racionalaus technikos ir darbo jėgos panaudojimo didesnis. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuomone, teigia, kad nedideli žemės sklypai būtų naudojami daug racionaliau, taip pat jų vertė būtų didesnė, jeigu jie būtų sujungti ar naudojami kartu su besiribojančiais žemės sklypais, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, tikslinga nustatyti tokį reglamentavimą, kuris skatintų racionaliai tvarkomų žemės valdų formavimą ir žemės konsolidaciją.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovai lygina ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią, jeigu bendrąja nuosavybe esanti dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per 3 mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, ir teigia, kad ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, atsižvelgiant į Įstatymo visumą ir aiškinant minėtą CK normą plečiamai, jų manymu, pagrįstai nustatyta teisė reikalauti pirkėjo teises ir pareigas perkelti visiems asmenims, pagal Įstatymą turintiems pirmenybės teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, tai, kad valstybės institucijoms priėmus neteisėtus sprendimus žemės ūkio paskirties žemės sklypas gali būti parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, jokiu būdu nereiškia, kad Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, jeigu pareiškėja mano, kad dėl valstybės institucijos padarytos klaidos jai yra padaryta materialinė ar moralinė žala, ji turi teisę bendrąja tvarka kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo.

III

Byloje gauta medžiaga

4. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauta Žemės ūkio ministerijos kanclerio Valdo Aleknavičiaus rašytinė nuomonė.

Nuomonėje nurodoma, kad Įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos racionaliai tvarkyti žemės valdas, jas konsoliduoti, užkertamas kelias žemės spekuliacijai. Įstatymų leidėjas, siekdamas šių tikslų, įtvirtino tam tikrų asmenų pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę ir Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtino galimybę šią teisę ginti teismo tvarka. Toks teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti pirmumo teisę turinčių asmenų, t. y. asmenų, kurie su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu susiję labiau nei kiti tretieji asmenys ir kurių interesams šio turto pardavimas gali turėti tiesioginę įtaką, teisių apsaugą. Jo nenustačius, Įstatyme įtvirtintas pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę teisinis reguliavimas netektų prasmės.

Nuomonėje pažymima, kad pareiškėjai civilinėje byloje teismo sprendimu buvo atlygintos visos tiesiogiai patirtos išlaidos (priteista grąžinti sumokėta sandorio kaina), be to, ji turi galimybę ginti pažeistas teises pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, pagal kurią valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

Ginčijamas ir su juo susijęs teisinis reguliavimas

5. Seimas 2003 m. sausio 28 d. priėmė Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinąjį įstatymą. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, inter alia Seimo 2014 m. balandžio 24 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymu, kuriuo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, inter alia pakeičiant jo pavadinimą, – jis pavadintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymu.

Seimo 2017 m. lapkričio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu (su tam tikra išimtimi) 2018 m. sausio 1 d., Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas (2014 m. balandžio 24 d. redakcija) išdėstytas nauja redakcija.

6. Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juo siekiama užkirsti kelią žemės ūkio paskirties žemės spekuliacijai ir išsaugoti tradicines ūkininkavimo formas, sudaryti sąlygas racionaliai tvarkomoms žemės valdoms suformuoti ir žemės konsolidacijai, skatinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą.

Taigi Įstatymu reglamentuojant žemės ūkio paskirties žemės įsigijimą siekiama tam tikrų jame nustatytų žemės ūkio politikos tikslų, inter alia skatinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą ir sudaryti sąlygas žemės konsolidacijai.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios Įstatymo 5 straipsnio „Pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę“, kurio 8 dalį ginčija pareiškėja, nuostatos dėl pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę eilės nustatymo ir pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūros.

7.1. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ji parduodama iš viešųjų varžytynių, šia eilės tvarka turi:

1) žemės sklypo bendraturčiai – Civilinio kodekso 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka;

2) parduodamo žemės sklypo naudotojas, naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip vienus metus pagal Nekilnojamojo turto registre šiam laikotarpiui įregistruotą sutartį (sutartis), išskyrus neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartį, šios išimties netaikant Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje nustatytiems artimiesiems giminaičiams (tėvams ir vaikams, seneliams ir vaikaičiams, broliams ir seserims), taip pat sutuoktiniams, įtėviams, įvaikiams, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu ar kita organizacija (toliau – juridinis asmuo), pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;

3) asmuo, nuosavybės teise turintis žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu, pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų;

4) fizinis asmuo, deklaravęs gyvenamąją vietą, arba juridinis asmuo, įregistravęs juridinio asmens buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kurioje yra parduodamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, ar besiribojančių savivaldybių teritorijoje, – jeigu jis, būdamas fizinis asmuo, Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba jo, būnant juridiniu asmeniu, pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų.“

Taigi Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas, be kita ko, siekdamas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų žemės ūkio politikos tikslų, inter alia skatinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą ir sudaryti sąlygas žemės konsolidacijai, nustatė asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę (už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ji parduodama iš viešųjų varžytynių), taip pat eilės tvarką, kuria šie asmenys gali įgyvendinti jiems nustatytą pirmumo teisę.

Pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę (tam tikromis sąlygomis) turi žemės sklypo bendraturčiai (1 punktas), taip pat fiziniai asmenys, įregistravę ūkininko ūkį, ar juridiniai asmenys, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų: parduodamo žemės sklypo naudotojai (2 punktas), asmenys, nuosavybės teise turintys žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu (3 punktas), fiziniai asmenys, deklaravę gyvenamąją vietą, arba juridiniai asmenys, įregistravę juridinio asmens buveinę tos savivaldybės teritorijoje, kurioje yra parduodamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas, ar besiribojančių savivaldybių teritorijoje (4 punktas).

Taigi, kaip matyti iš Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, joje nurodytų asmenų, išskyrus žemės sklypo bendraturčius, pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę yra susieta su jų vykdoma žemės ūkio veikla.

7.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog pirmumo teisę (išskyrus atvejus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka) įsigyti privačios žemės ūkio paskirties žemės, kurią pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemės, reikalingos valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis turi valstybė.

7.3. Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse yra įtvirtinta pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūra:

žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša Nacionalinei žemės tarnybai (arba pasirinktam notarui, kuris per nustatytą terminą pranešimą perduoda Nacionalinei žemės tarnybai), išskyrus atvejį, kai parduodant bendrosios nuosavybės teise valdomą žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teise pirkti žemės sklypą pasinaudoja žemės sklypo bendraturtis (3 dalis);

Nacionalinė žemės tarnyba apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kurioms esant asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, per nustatytą terminą raštu praneša, be kita ko, parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, taip pat paskelbia Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje; asmenys savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinei žemės tarnybai ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo arba pranešimo paskelbimo Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje dienos (4 dalis);

Nacionalinė žemės tarnyba, gavusi asmens, pageidaujančio pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, rašytinį sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir nustačiusi jo atitiktį šio straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatytiems reikalavimams, per nustatytą terminą išduoda pažymą žemės sklypo pardavėjui, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui, arba, kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, Nacionalinė žemės tarnyba per nustatytą terminą išduoda pažymą, kad siūlomo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo nepageidavo pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti pagal šio straipsnio nuostatas, ir žemės sklypo savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims (5, 6 dalys).

Taigi Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse yra įtvirtinta pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūra, kurios nesilaikant gali atsirasti prielaidų parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant šiame straipsnyje įtvirtintą pirmumo teisę jį įsigyti.

8. Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, kuri ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „Jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie tai dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.“

Taigi pareiškėjos ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtintas pažeistos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdas – teisė teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, taip pat nustatytas terminas, per kurį pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę turintis asmuo turi teisę nuspręsti, ar kreiptis į teismą ir reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

Įstatymo 5 straipsnio 8 dalį aiškinant kartu su šio straipsnio 1 dalies nuostatomis pažymėtina, kad jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę turintis asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie tai dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą, turi teisę pasinaudoti ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdu – kreiptis į teismą ir reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, t. y. kad jis būtų pripažintas žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėju šio žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoryje nustatytomis sąlygomis.

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad toks pirmumo teisės gynimo būdas – teisė teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas yra įtvirtintas ir kituose teisės aktuose: CK 4.79 straipsnio „Pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe“ 3 dalyje nustatyta, kad jeigu bendrąja nuosavybe esanti dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per 3 mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos; pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 41 straipsnio „Pirmumo teisė įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę“ (su 2019 m. rugpjūčio 22 d. pakeitimu) 7 dalį, jeigu žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, suinteresuotas asmuo per 3 mėnesius nuo sužinojimo apie miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai galėjo apie tai sužinoti, turi teisę per teismą reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

II

Konstitucijos nuostatos ir oficialioji konstitucinė doktrina

10. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas pažeistos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdas – teisė teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, neprieštarauja konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams.

11. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat kad šio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; jo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai).

11.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2021 m. liepos 16 d. nutarimai). Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinį atsakingo valdymo principą įtvirtinančioje Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia 2019 m. balandžio 16 d., 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

12. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Įstatymo nuostata, susijusi su žemės ūkio paskirties žemės įsigijimu privačion nuosavybėn.

12.1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

Nuosavybė neliečiama.

Nuosavybės teises saugo įstatymai.

Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, sudarydamos visumą, atskleidžia nuosavybės teisių gynimo esmę (inter alia 2002 m. gegužės 27 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti nuosavybės teisės įgijimo būdus ir pagrindus (2008 m. spalio 30 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, padarytų teisei priešingų veikų; ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: jos gali būti ribojamos tik remiantis įstatymu; apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2016 m. birželio 7 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas (inter alia 1997 m. balandžio 8 d., 2011 m. sausio 31 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai). Savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (inter alia 2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai).

12.2. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, o pagal šio straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga, ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, be kita ko, aiškindamas iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų, inter alia paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).

12.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad žemė – ypatingas nuosavybės teisės objektas (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai). Žemės sklypų turėjimas nuosavybės teise gali būti viena iš esminių sąlygų verslui pradėti ir jam plėtoti, viena iš būtinų ūkinės veiklos vykdymo prielaidų (2006 m. kovo 30 d. nutarimas). Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai). Valstybės pareiga užtikrinti, kad žemė būtų naudojama racionaliai, kad ji būtų saugoma, kyla inter alia iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama inter alia niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis, skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis), iš konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, kitų Konstitucijos nuostatų (2006 m. kovo 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos; iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu bei valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių; minėta iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja inter alia tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu; su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos; žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei; diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus; minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (2006 m. kovo 30 d. nutarimas).

12.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principo (2000 m. spalio 18 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai), taip pat ir Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų (2000 m. spalio 18 d. nutarimas).

13. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamoje Įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas Įstatyme nustatytos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas (inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. liepos 2 d., 2021 m. kovo 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (inter alia 2000 m. gegužės 8 d., 2006 m. kovo 28 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas; įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia susijusius su jiems padarytos žalos, kitų praradimų atlyginimu (kompensavimu) (2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

14. Pareiškėjos prašymo kontekste paminėtinos ir šios oficialiosios konstitucinės žalos atlyginimo doktrinos nuostatos dėl valstybės teisinės atsakomybės už jos institucijų, pareigūnų veiksmais padarytą žalą: iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies kyla asmens teisė reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą; neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas – vienas pagrindinių pažeistų teisių ir laisvių gynimo būdų; remiantis Konstitucijos 5 straipsnio nuostatomis, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, konstituciniu žmogaus teisių ir laisvių apsaugos principu, kitais teisinės valstybės principais, darytina išvada, kad įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį įstatymas turi nustatyti valstybės pareigą atlyginti jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą (inter alia 2018 m. kovo 8 d., 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarimai).

III

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija)

5 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai vertinimas

15. Minėta, kad pareiškėja prašo ištirti, ar konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams neprieštarauja Įstatymo 5 straipsnio 8 dalis.

16. Pareiškėjos teigimu, tuo atveju, kai asmens pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę buvo pažeista dėl valstybės institucijos kaltės, pažeista teisė turėtų būti ginama ne pirmumo teisę turinčiam asmeniui perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, bet atlyginant žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taip apsaugant jau susiklosčiusių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo‒pardavimo teisinių santykių stabilumą.

17. Kaip minėta, ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtintas pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdas – teisė teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas: pagal Įstatymo 5 straipsnio 8 dalį, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, pirmumo teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypą turintis asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, t. y. kad jis būtų pripažintas žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkėju šio žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoryje nustatytomis sąlygomis. Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtino 3 mėnesių laikotarpį, per kurį pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę turintis asmuo nuo sužinojimo apie žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimą dienos arba nuo momento, kai akivaizdžiai galėjo sužinoti apie tokį pardavimą, turi teisę nuspręsti, ar teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos.

Taip pat minėta, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas, siekdamas šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytų žemės ūkio politikos tikslų, inter alia skatinti racionalų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą ir sudaryti sąlygas žemės konsolidacijai, nustatė asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, taip pat eilės tvarką, kuria šie asmenys gali įgyvendinti jiems nustatytą pirmumo teisę.

18. Sprendžiant, ar Įstatymo 5 straipsnio 8 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pažymėtina, kad, kaip minėta:

­– konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais;

Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus;

Konstitucijos 23 straipsnis įtvirtina konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą; žemė – ypatingas nuosavybės teisės objektas, Konstitucijos ginama ir saugoma vertybė (ir viena iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos; su žemės nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos; žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei; diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus; minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti; pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės;

nuosavybės teisių gynimo specifiką lemia ir nuosavybės objektas; įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų specifiką, įtvirtinti įvairius šių objektų savininkų pažeistų teisių gynimo būdus;

iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies kyla asmens teisė reikalauti atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą; įgyvendinant Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį įstatymu turi būti nustatyta valstybės pareiga atlyginti ir jos institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytą materialinę ir moralinę žalą.

18.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją reguliuoti ūkinę veiklą, atsižvelgdamas, be kita ko, į pagal Konstituciją saugomos žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimtį ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifiką, taip pat į konstitucinį reikalavimą užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – žemės ūkio veiklos vykdymo prielaidų), racionalų naudojimą, kuris yra viešasis interesas ir kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė, Įstatymo 5 straipsnio nuostatomis įtvirtino pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę: nustatė asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, eilės tvarką, kuria šie asmenys gali įgyvendinti jiems nustatytą pirmumo teisę (1 dalis), šios teisės įgyvendinimo procedūrą (3–6 dalys), o ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtino pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdą – teisę teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti.

Pažymėtina ir tai, kad, kadangi pagal Konstituciją žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei, o nuosavybės objektas lemia nuosavybės teisių gynimo specifiką, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylantį reikalavimą užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės racionalų naudojimą, įstatymu gali įtvirtinti įvairius Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdus, inter alia tokį, koks yra įtvirtintas ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, t. y. teisę teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, inter alia dėl Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse įtvirtintos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūros nesilaikymo.

Taigi, atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią valstybės priedermę saugoti ir racionaliai naudoti žemės ūkio paskirties žemę, kaip ypatingą nuosavybės teisės objektą, taip pat į minėtą įstatymų leidėjo diskreciją įstatymu įtvirtinti įvairius pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdus, nėra konstitucinio pagrindo teigti, kad pažeista asmens pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę pagal Konstituciją negali būti ginama įstatymų leidėjo pasirinktu ir Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu būdu, o turi būti ginama kitais nei minėtasis įstatymų leidėjo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdais, kaip antai asmeniui, kurio pirmumo teisė pažeista, atlyginant žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

18.2. Kartu pažymėtina, jog Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinus tokį pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdą, kad pirmumo teisę įsigyti tokią žemę turinčiam asmeniui suteikiama teisė teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, inter alia dėl Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse įtvirtintos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūros nesilaikymo, asmuo, dėl kokių nors priežasčių, inter alia dėl valstybės institucijų veiksmų, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant įstatyme nustatytą pirmumo teisę jį pirkti, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad ši jo teisė į įsigytą turtą bet kuriuo atveju galės būti išlaikyta.

18.3. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatytas trumpas 3 mėnesių laikotarpis, per kurį galima teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, siekiama užtikrinti asmens, kuris dėl kokių nors priežasčių įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, ir asmens, kurio pirmumo teisė buvo pažeista, interesų pusiausvyrą, apsaugoti susiklosčiusių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo‒pardavimo teisinių santykių stabilumą.

18.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padaryta materialinė ar moralinė žala, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti tokios žalos atlyginimo.

18.5. Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip atitinkantis konstitucinį atsakingo valdymo principą, nepaneigiantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvų.

19. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 5 straipsnio 8 dalis neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija, TAR, 2017-12-07, Nr. 19742) 5 straipsnio 8 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai           Elvyra Baltutytė

                                                                   Gintaras Goda

                                                                   Danutė Jočienė

                                                                   Giedrė Lastauskienė

                                                                   Vytautas Mizaras

                                                                   Algis Norkūnas

                                                                   Daiva Petrylaitė

                                                                   Janina Stripeikienė