Nuasmeninta
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PRAŠYMO NR. 1A-13/2021 DALIES PRIĖMIMO IR JO DALIES GRĄŽINIMO
2021 m. gegužės 27 d. Nr. KT82-A-S75/2021
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Giedrės Lastauskienės, Algio Norkūno, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Vaivai Matuizaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-13/2021.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Iš pareiškėjos prašymo visumos matyti, kad ji prašo ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) (toliau – Valstybės tarnybos įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams;
– Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, neprieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams.
2. Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti [duomenys neskelbiami] direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą, kuriuo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 3 dalį, 41 straipsnio 2, 3 dalis pareiškėja nušalinta nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, nušalinimo laikotarpiu nemokant darbo užmokesčio. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galutine ir neskundžiama 2020 m. spalio 7 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
3. Pareiškėjos prašymas Konstituciniam Teismui pateiktas 2021 m. sausio 28 d.
4. Pradėjus išankstinį tyrimą dėl pareiškėjos prašymo buvo nustatyta, kad jos prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 671 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 1 dalies 10 punkte, 2 dalyje nustatytų reikalavimų.
Atsižvelgiant į tai, Konstitucinio Teismo pirmininko 2021 m. kovo 1 d. potvarkiu Nr. 2A-38 „Dėl prašymo trūkumų pašalinimo“ buvo nustatytas terminas pareiškėjos prašymo trūkumams pašalinti, kaip nurodyta Konstitucinio Teismo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje (2019 m. liepos 16 d. redakcija).
Pareiškėja, siekdama pašalinti nurodytus prašymo trūkumus, Konstituciniam Teismui pateikė papildomą informaciją.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
5. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį (2019 m. kovo 21 d. redakcija) kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konstitucijos 105 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų aktų, jeigu jų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir šis asmuo išnaudojo visas teisinės gynybos priemones; šios teisės įgyvendinimo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas.
5.1. Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę paduoti Konstituciniam Teismui prašymą ištirti įstatymų ar kitų Seimo priimtų aktų, Respublikos Prezidento aktų, Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai arba įstatymams, jeigu: 1) tų aktų pagrindu priimtas sprendimas pažeidė šio asmens konstitucines teises ar laisves ir 2) šis asmuo pasinaudojo visomis įstatymuose nustatytomis savo konstitucinių teisių ar laisvių gynybos priemonėmis, įskaitant teisę kreiptis į teismą, ir, išnaudojus visas įstatymuose numatytas teismo sprendimo apskundimo galimybes, yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, ir 3) nuo šios dalies 2 punkte nurodyto teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip keturi mėnesiai.
5.2. Konstitucinio Teismo įstatymo 671 straipsnyje (2019 m. liepos 16 d. redakcija) yra nustatyti Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens prašymo turinio reikalavimai, be kita ko, prašyme nurodyti prašymą teikiančio asmens pozicijos dėl ginčijamo teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisinius argumentus, įskaitant pagrindžiančius, kaip buvo pažeistos šio asmens konstitucinės teisės ar laisvės (671 straipsnio 1 dalies 10 punktas), šio straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją prašyme suformuluoti aiškiai, tiksliai ir suprantamai (671 straipsnio 2 dalis).
II
6. Kaip minėta, iš pareiškėjos prašymo visumos matyti, kad ji prašo ištirti, ar Konstitucijos inter alia 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pagal kurį valstybės tarnautojas nuo pareigų privalo būti nušalintas, jeigu jį į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo gauna informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams; šiuo atveju valstybės tarnautojas nušalinamas iki baudžiamojo proceso pabaigos.
Pareiškėja taip pat prašo ištirti, ar Konstitucijos inter alia 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas.
6.1. Ginčydama Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, pareiškėja pažymi, kad valstybės tarnautojai, nušalinami nuo pareigų pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, atsiduria blogesnėje padėtyje dėl šios priemonės taikymo pagrindo, trukmės, panaikinimo galimybių, palyginti su valstybės tarnautojais, kurie dėl įtarimo padarius tą pačią nusikalstamą veiką, kaip ir nurodyta ginčijamame Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, yra nušalinami nuo pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 157 straipsniu ,,Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ (su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu). Pareiškėjos teigimu, BPK 157 straipsnį (su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) taikant kartu su kitomis BPK nuostatomis, priešingai nei taikant ginčijamą Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, vertinama individuali kiekvieno asmens situacija (be kita ko, sprendžiant dėl nušalinimo nuo pareigų skyrimo, jo taikymo pratęsimo ar panaikinimo, kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas šios priemonės reikalingumas ir tikslingumas).
6.2. Ginčydama Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams, pareiškėja pažymi, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo įpareigotas nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų visais atvejais, kai gaunama informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, šią priemonę taikant iki baudžiamojo proceso pabaigos ir jos taikymo laikotarpiu nemokant valstybės tarnautojui darbo užmokesčio. Pareiškėjos nuomone, toks teisinis reguliavimas, pagal kurį nenustatyta galimybė valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui ar jo įgaliotam asmeniui, atsižvelgiant į individualią kiekvieno valstybės tarnautojo situaciją, vertinti, ar su valstybės tarnautojo traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu tyrimu susijusios aplinkybės kelia tokių abejonių dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, kad tolesnis jo darbas valstybės tarnyboje galėtų kelti grėsmę konstituciškai svarbiems tikslams, neatitinka iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių ribojimus, inter alia nušalinimo nuo pareigų taikymo trukmę, ir yra neproporcingas konstitucinės piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kiekvieno asmens teisės laisvai pasirinkti darbą varžymas.
6.3. Ginčydama Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams, pareiškėja nurodo, kad nušalintas nuo pareigų valstybės tarnautojas neapibrėžtą laiką negauna jokių pajamų, jam netaikomos jokios socialinės garantijos, be kita ko, jis nedraudžiamas socialiniu draudimu, neturi teisės gauti ligos išmokos, darbo paieškos išmokos. Taip, pasak pareiškėjos, valstybės tarnautojo atžvilgiu sukuriamas konstituciškai nepagrįstas, neproporcingas teisinis bei socialinis netikrumas ir nesaugumas, kartu pažeidžiama konstitucinė asmens teisė gauti socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.
7. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas (inter alia 2010 m. gruodžio 22 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai); vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų taip pat yra konstitucinis proporcingumo principas (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai). Taigi pareiškėjos prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.
8. Konstatuotina, kad pareiškėjos prašyme yra pateikti teisiniai argumentai, pagrindžiantys jos abejones dėl Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadinasi, ši pareiškėjos prašymo dalis atitinka Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodyto asmens prašymui Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl yra priimtina nagrinėti Konstituciniame Teisme.
III
9. Pareiškėja prašo ištirti inter alia Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.
9.1. Ginčydama Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, pareiškėja apsiriboja vien bendro pobūdžio teiginiu, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nušalinimo laikotarpiu yra žeminamas valstybės tarnautojo orumas, tačiau toks teiginys savaime teisiškai nepagrindžia pareiškėjos abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties nurodytai Konstitucijos nuostatai.
9.2. Pareiškėja, grįsdama savo poziciją dėl Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai, teigia, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar jo įgaliotas asmuo privalo nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų vien gautos informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, pagrindu ir taikyti, pasak pareiškėjos, neproporcingą poveikio priemonę, prilygstančią bausmei už nusikalstamos veikos padarymą, nors kaltinimai nėra patvirtinti įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu.
Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikia teisinių argumentų, pagrindžiančių, kodėl laikinas nušalinimas nuo pareigų, esant ginčijamame Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytam pagrindui – pareikštiems įtarimams ar kaltinimams padarius jame nurodytas nusikalstamas veikas, savaime laikytinas pažeidžiančiu asmens konstitucinę teisę į nekaltumo prezumpciją. Šiame kontekste paminėtina, kad įstatymas, kuriame nebuvo numatyta galimybė taikyti nušalinimo nuo pareigų dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos priemonę, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimas).
9.3. Pareiškėjos abejonės dėl Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai iš esmės grindžiamos tuo, kad, pareiškėjos nuomone, valstybės tarnautojai, kurie nušalinami nuo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepagrįstai atsiduria blogesnėje padėtyje, palyginti su asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartį, kurie nušalinami nuo darbo dėl galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjos teigimu, nušalintiems nuo pareigų darbuotojams pagal Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalį, priešingai nei nušalintiems nuo pareigų valstybės tarnautojams pagal ginčijamą Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, už šį laikotarpį mokamas vidutinis darbo užmokestis.
Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikia jokių konstitucinių argumentų, kuriais būtų paaiškinta, kodėl, jos nuomone, nušalinami nuo pareigų valstybės tarnautojai, kuriems pareikšti įtarimai ar kaltinimai padarius Valstybės tarnybos įstatyme nurodytas nusikalstamas veikas, turėtų būti prilyginami nušalinamiems nuo pareigų darbuotojams, dėl kurių darbdavys tiria galimą padarytą darbo pareigų pažeidimą pagal Darbo kodekso 49 straipsnio 3 dalį, t. y. esant skirtingo pobūdžio nušalinimo pagrindams.
9.4. Pareiškėjos prašymo kontekste paminėtina, kad pareiškėja Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai abejoja ir tiek, kiek juo, pasak pareiškėjos, valstybės tarnautojai, kurie nušalinami nuo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepagrįstai atsiduria blogesnėje padėtyje, palyginti su asmenimis, dirbančiais pagal darbo sutartį ar besiverčiančiais kita veikla, kurie nušalinami nuo pareigų dėl vykdomo baudžiamojo persekiojimo BPK 157 straipsnyje (su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu) nustatyta tvarka, tačiau pareiškėja teisiškai nepagrindžia, kodėl nurodyti valstybės tarnautojai ir asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį ar besiverčiantys kita veikla, laikytini esančiais vienodoje padėtyje. Kaip minėta, pareiškėjos prašymas ištirti Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai yra pagrįstas teisiniais argumentais tik tuo aspektu, kad valstybės tarnautojai, nušalinami nuo pareigų pagal šį ginčijamą teisinį reguliavimą, atsiduria blogesnėje padėtyje, palyginti su valstybės tarnautojais, kurie dėl įtarimo padarius tą pačią nusikalstamą veiką, kaip ir nurodyta ginčijamame Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, yra nušalinami nuo pareigų vadovaujantis BPK 157 straipsniu (su 2010 m. rugsėjo 21 d. pakeitimu).
10. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja nepagrindė savo pozicijos dėl Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, taigi nepašalino šios prašymo dalies trūkumų.
11. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies (2019 m. liepos 16 d. redakcija) 3 punktą, jeigu Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodytas asmuo nepašalino prašymo (jo dalies) trūkumų šio įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatytu atveju ir terminais, toks prašymas (jo dalis) grąžinamas pareiškėjui.
Vadinasi, yra pagrindas grąžinti šią pareiškėjos prašymo dalį.
12. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnio 2 dalį prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, prašymo grąžinimas prašymo trūkumų per nustatytą terminą nepašalinusiam Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje nurodytam asmeniui nesuteikia teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, jeigu šis asmuo nebegali įgyvendinti šios savo teisės pateikdamas naują prašymą Konstituciniam Teismui Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytomis sąlygomis, inter alia per šiame įstatyme nustatytą keturių mėnesių nuo galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą (inter alia 2020 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. KT6-A-S6/2020, 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. KT155-A-S142/2020, 2021 m. vasario 4 d. sprendimas Nr. KT25-A-S25/2021).
Atsižvelgiant į tai, kad dėl pareiškėjos priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nuo kurios įsiteisėjimo dienos skaičiuojamas kreipimosi į Konstitucinį Teismą terminas, įsiteisėjo 2020 m. spalio 7 d., pareiškėja nebegali įgyvendinti teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą pateikdama naują prašymą ištirti Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 1 daliai, taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai per Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytą keturių mėnesių terminą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 1 dalimi, 28 straipsniu, 671 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 2 dalimi, 70 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
1. Priimti nagrinėti pareiškėjos [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-13/2021 ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;
– Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Grąžinti pareiškėjai [duomenys neskelbiami] prašymą Nr. 1A-13/2021 ištirti, ar:
– Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 31 straipsnio 1 daliai;
– Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už nušalinimo laikotarpį valstybės tarnautojui darbo užmokestis nemokamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Giedrė Lastauskienė
Algis Norkūnas
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Dainius Žalimas
