Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas.

Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Pilietybės įstatymo 18 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 29, 12 straipsniams.

Seimo narių grupė prašymą grindė tuo, kad pagal Pilietybės įstatymo 18 straipsnį kiekvienas lietuvis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, galės turėti kartu ir Lietuvos Respublikos pilietybę, o lenkams, rusams, žydams ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams galimybė turėti dvigubą pilietybę nesuteikta. Pareiškėjo nuomone, pilietybės netekimo siejimas su asmens tautybe prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Pareiškėjo manymu, ginčijama Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostata, visiems lietuvių kilmės asmenims suteikianti teisę į dvigubą pilietybę, neatitinka ir Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies.

Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti, ar Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse, ir Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1, 2 dalims, 12 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad ginčijamose įstatymų nuostatose pateiktas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas yra ginčytinas, o asmens teisinio statuso (pilietybės pripažinimas ar teisės į pilietybę išsaugojimas) nustatymas, siejant tai su asmens etnine kilme ar tautybe, pažeidžia asmenų lygybę, yra diskriminuojantis. Pilietybės įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytas repatrijavimo sąvokos apibrėžimas neatitinka visuotinai pripažinto šios sąvokos apibrėžimo, kadangi paprastai aiškinant šią sąvoką yra nurodomas asmens teisinis ryšys su tam tikra valstybe, o ne su jo etnine kilme.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė – konstitucinis institutas. Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos.

Lietuvos valstybė kūrėsi etninės tautos – lietuvių tautos pagrindu, tai atsispindi Konstitucijos preambulėje ir kitose Konstitucijos nuostatose. Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis. Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.

Konstitucijoje vartojamų sąvokų „lietuvių tauta“ ir „Tauta“ negalima priešpriešinti. Lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos – valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida. Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms. Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi asmenų lygiateisiškumo principo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu.

Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, kad pilietybės teisiniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymu.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais; tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.

Įstatyminis reguliavimas, kai didžiulė dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat metu gali būti ir kitų valstybių piliečiais, pagal Konstituciją nepateisinamas.

Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinis reguliavimas turi būti stabilus. Tai ypač pasakytina apie įstatymines nuostatas, apibrėžiančias Lietuvos Respublikos piliečių korpusą.

Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikai 2004 m. gegužės 1 d. tapus Europos Sąjungos valstybe nare, o Lietuvos Respublikos piliečiams tapus ir Europos Sąjungos piliečiais, Europos Sąjungos pilietybė nepakeitė Lietuvos Respublikos (kaip ir visų kitų Europos Sąjungos valstybių narių) pilietybės instituto turinio. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę, ir kad Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės ribojimas Europos Sąjungos, kurios valstybė narė yra Lietuvos Respublika, pilietybei netaikytinas.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Konstitucijai prieštaravo (prieštarauja) ginčytos ir su jomis neatsiejamai susijusios teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatos.