LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl kompensacijos už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais servitutais apskaičiavimo

 

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. liepos 8 d. nutarimas

DĖL KOMPENSACIJOS UŽ NAUDOJIMĄSI ĮSTATYMU TINKLŲ OPERATORIŲ NAUDAI NUSTATYTAIS SERVITUTAIS APSKAIČIAVIMO

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo prašymą, pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai kai kurias Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 patvirtintos Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodikos (toliau – Metodika) nuostatas, būtent, kad:

– Metodikos (2018 m. liepos 25 d., 2020 m. sausio 22 d. redakcija) 16 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo prieš tai, kai joje buvo nutiesti elektros energijos perdavimo, skirstomieji tinklai ir (arba) buvo pastatyti kiti elektros energetikos objektai ir įrenginiai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 23, 29 straipsniams;

– Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytu kito nekilnojamojo daikto servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai jame buvo pastatyti elektros energetikos objektai ir (ar) įrenginiai, prieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams.

Šiame nutarime konstatuota ir tai, kad Metodika (2018 m. liepos 25 d., 2020 m. sausio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo ir nėra nustatyta vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, prieštaravo (prieštarauja) Elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 16, 18, 31, 34, 39, 40, 41, 43, 44, 49, 51, 52, 58, 67, 70, 71, 72, 74, 75 straipsnių ir priedo pakeitimo ir įstatymo papildymo 391 straipsniu įstatymo (toliau – EEĮ pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 4 daliai.

Pareiškėjo nuomone, Metodikos 16 punkte įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmenims, kurių žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, mokama penkis arba dešimt kartų mažesnė maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi minėtu servitutu nei asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatomas sutartimi, asmenys, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas įstatymu, buvo diskriminuojami tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatomas sutartimi, atžvilgiu, taip pat pažeidžiamos pirmajai minėtai grupei priskiriamų asmenų nuosavybės teisės.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybei reguliuojant ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, siekiant konstituciškai svarbaus tikslo užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, įstatymu gali būti nustatyti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės apribojimai, būtini energetikos infrastruktūros įrengimui ir eksploatavimui, kad būtų teikiama viešąjį interesą atitinkanti paslauga – saugus ir patikimas elektros energijos tiekimas visiems vartotojams. Pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, konstitucinius teisingumo, protingumo, proporcingumo principus, nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas turi užtikrinti Konstitucijos ginamų ir saugomų žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų savininkų teisių ir interesų ir elektros energijos vartotojų teisių ir interesų pusiausvyrą. Todėl, paisant iš Konstitucijos, be kita ko, jos 46 straipsnio 5 dalies, kylančio veiksmingos vartotojų teisių apsaugos užtikrinimo imperatyvo, suponuojančio elektros energijos kainų ribų nustatymą kaip vieną iš būdų ginti elektros energijos vartotojų interesus, gali būti nustatomas maksimalus praradimų, patiriamų dėl nuosavybės teisės apribojimų, būtinų energetikos infrastruktūros įrengimui ir eksploatavimui, atlyginimo dydis.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas šiai bylai aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad Elektros energetikos įstatymu (toliau – EEĮ) buvo įtvirtinti du skirtingi tinklų operatoriams nepriklausančios žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutų nustatymo tinklų operatorių naudai teisiniai pagrindai: elektros tinklų ir (arba) kitų įrenginių, įrengtų iki EEĮ įsigaliojimo dienos (2004 m. liepos 10 d.), naudojimui žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai nustatyti įstatymu, o naujų elektros tinklų tiesimui ir (arba) kitų įrenginių statymui (t. y. tų, kurie tiesiami ir statomi 2004 m. liepos 10 d. ir vėliau) žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai nustatomi tinklų operatorių ir naudojamos žemės ar kito nekilnojamojo daikto savininko sutartimi. Pagal EEĮ įstatymu žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai tinklų operatorių naudai iki 2004 m. liepos 10 d. buvusių elektros tinklų ir (arba) kitų įrenginių naudojimui nustatyti dviem grupėms asmenų: 1) asmenims, kurie nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo (be kita ko, jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą) po to, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo su atitinkamais žemės ar kito nekilnojamojo daikto naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą; 2) asmenims, kurie nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo (be kita ko, jiems atkuriant nuosavybės teises į faktiškai valstybės valdytą žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą) prieš tai, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) pastatyti kiti įrenginiai, taigi nuosavybės teises įgijo be atitinkamų žemės ar kito nekilnojamojo daikto naudojimo apribojimų. Šiuo įstatymu taip pat buvo nustatyta, kad asmenims, kurių žemėje tinklų operatorių naudai įstatymu ar sutartimi nustatyti servitutai, turi būti mokamos vienkartinės kompensacijos. Vyriausybei buvo pavesta nustatyti vienkartinių kompensacijų, mokamų už naudojimąsi tiek įstatymu, tiek sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytais servitutais, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Tokia tvarka, įgyvendinant įstatymų leidėjo pavedimą, nustatyta Metodikoje.

Ginčytame Metodikos 16 punkte buvo nustatyta, kaip apskaičiuojama maksimali vienkartinė kompensacija, mokama asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą turėjo būti apskaičiuojama ir mokama tokio paties dydžio kompensacija (lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės servitutas, nurodytos rinkos vertės) tiek tiems asmenims, kurie nuosavybės teises į žemę įgijo su atitinkamais žemės naudojimo apribojimais, atsiradusiais prieš šiems asmenims įgyjant nuosavybės teises į žemę, tiek tiems, kurie nuosavybės teises į žemę įgijo be atitinkamų žemės naudojimo apribojimų. Tuo tarpu pagal Metodikos 25 punktą asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas sutartimi, mokama kitokia, didesnė kompensacija – ji lygi pusei žemės sklypo dalies nurodytos rinkos vertės arba visai tokios dalies nurodytai rinkos vertei, priklausomai nuo to, ar tos žemės sklypo dalies pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį negalima naudoti iš dalies, ar iš viso.

Vertindamas Metodikos 16 punkto konstitucingumą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu ir kurie nuosavybės teisę į žemę įgijo su atitinkamais joje jau buvusiais žemės naudojimo apribojimais, teisinė padėtis iš esmės yra kitokia nei tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, kai norima tiesti naujus elektros tinklus ir (arba) statyti kitus įrenginius: asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu ir kurie nuosavybės teises į tą žemę įgijo jau po to, kai joje buvo nutiesti elektros tinklai ir (ar) pastatyti kiti įrenginiai, galimybė naudotis įgyta nuosavybe ir šios nuosavybės vertė dėl joje esančių elektros tinklų ir kitų įrenginių nepakito, o asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatomas sutartimi, žemės vertė ir galimybė naudotis turima nuosavybe dėl naujų elektros tinklų nutiesimo ir (ar) kitų įrenginių pastatymo jiems priklausančioje žemėje po nuosavybės teisių į žemę įgijimo pakinta, nes toje žemėje atsiranda žemės naudojimo apribojimai, kurių nebuvo žemės įgijimo metu. Vadinasi, pagal Konstituciją šioms asmenų grupėms galėjo būti taikomas diferencijuotas Metodikoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, t. y. galėjo būti apskaičiuojamos ir mokamos skirtingos maksimalios vienkartinės kompensacijos.

Kitaip Konstitucinis Teismas įvertino ginčytame Metodikos 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, lygi dešimtadaliui žemės sklypo dalies nurodytos rinkos vertės, apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę įgijo be atitinkamų žemės naudojimo apribojimų ir joje elektros tinklai buvo nutiesti ir (arba) kiti įrenginiai pastatyti jau įgijus nuosavybės teises į žemę. Tarp šių asmenų ir tų asmenų, kuriems priklausančioje žemėje nauji elektros tinklai tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai statomi 2004 m. liepos 10 d. ir vėliau, o servitutas nustatomas sutartimi, ir kuriems mokama kompensacija, lygi pusei žemės sklypo dalies nurodytos rinkos vertės arba visai tokios dalies nurodytai rinkos vertei, nėra tokio pobūdžio teisinės padėties skirtumų, kurie pateisintų šioms asmenų grupėms taikomą Metodikoje nustatytą skirtingą maksimalių vienkartinių kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo teisinį reguliavimą. Šioms grupėms priklausančių asmenų teisinė padėtis yra lygiavertė tuo aspektu, kad naudojimasis jiems nuosavybės teise priklausančia žeme iki elektros tinklų nutiesimo ar kitų įrenginių pastatymo nebuvo apribotas, nepriklausomai nuo to, ar elektros tinklai buvo tiesiami ir (arba) kiti įrenginiai statomi iki 2004 m. liepos 10 d., ar vėliau. Todėl Metodikos 16 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į žemę ar kitą nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai ten buvo nutiesti elektros tinklai ir (arba) buvo pastatyti kiti energetikos įrenginiai, buvo (ir tebėra, Metodiką išdėsčius nauja redakcija) nustatyta mažesnė maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu elektros tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu nei asmenims, kurių atžvilgiu toks servitutas nustatytas sutartimi, pažeistas iš Konstitucijos 23, 29 straipsnių kylantis reikalavimas įstatymu ribojant nuosavybės teisę paisyti konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad jis, nustatęs, jog Konstitucijai prieštarauja pareiškėjo neginčijamos nuostatos, įtvirtintos tame pačiame teisės akte, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija (įskaitant jį pakeitusio teisės akto nuostatas), privalo tai konstatuoti.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32, 35 punktuose reguliuojami iš esmės analogiški teisiniai santykiai, kaip ir Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 16, 25 punktuose (t. y. pagal juos apskaičiuojamos ir mokamos skirtingos kompensacijos asmenims priklausomai nuo to, ar nekilnojamojo daikto servitutas tinklų operatorių naudai nustatytas sutartimi, ar įstatymu). Todėl, remdamasis tais pačiais argumentais, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad Konstitucijos 23, 29 straipsniams prieštarauja ir Metodikos (2020 m. sausio 22 d. redakcija) 32 punktas tiek, kiek pagal jį maksimali vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu kito nekilnojamojo daikto servitutu apskaičiuojama ir mokama asmenims, kurie iki 2004 m. liepos 10 d. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą įgijo prieš tai, kai jame buvo pastatyti elektros energetikos objektai ir (ar) įrenginiai.

Pareiškėjas ginčijo ne tik Vyriausybės nutarimu patvirtintoje Metodikoje nustatytą teisinį reguliavimą, bet ir tai, kad joje nėra nustatyta to, kad vienkartinės kompensacijos už naudojimąsi įstatymu nustatytais žemės servitutais turi būti mokamos ne tik nuostoliams dėl prarastos galimybės servitutu užimtą žemę naudoti pagal paskirtį, bet ir nuostoliams dėl iškirsto miško atlyginti, nes tokia kompensacija pagal Metodiką mokama asmenims, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas sutartimi.

Pagal EEĮ ir EEĮ pakeitimo įstatymą tiek asmenims, kurių atžvilgiu žemės servitutas nustatytas įstatymų, tiek asmenims, kurių atžvilgiu žemės servitutas nustatomas sutartimi, mokamos vienkartinės kompensacijos galėjo būti sudarytos iš keturių dalių: atlyginti nuostoliams už sunaikintus sodinius, už sunaikintus pasėlius, už iškirstą mišką ir nuostoliams, patirtiems dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar nekilnojamąjį daiktą (ar jų dalį) pagal paskirtį. Tačiau pagal Metodikos 15 punktą už įstatymu nustatytą žemės servitutą galėjo būti mokama vienos rūšies vienkartinė kompensacija – už nuostolius, atsiradusius dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, kuri apskaičiuojama pagal Metodikos 16 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, o specialaus teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų apskaičiuojama vienkartinė kompensacija už naudojimąsi įstatymu nustatytu servitutu kitiems nuostoliams, be kita ko, sunaikinus sodinius, pasėlius, iškirtus mišką, atlyginti, Metodikoje nustatyta nebuvo.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje įtvirtinus asmenų, kuriems priklausančioje žemėje servitutas nustatytas įstatymu, teisę gauti vienkartinę kompensaciją už naudojimąsi tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamą nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, tačiau šių kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos nenustačius Metodikoje, nėra užtikrinamas realus minėtos teisės įgyvendinimas. Taigi Vyriausybė, nors ir patvirtino Metodiką, neįgyvendino EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje nustatyto įstatymų leidėjo pavedimo patvirtinti vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką. Vyriausybė šios kompensacijų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos nenustatė ir 2020 m. sausio 22 d. redakcija išdėstytoje Metodikoje. Todėl Konstitucinis Teismas nusprendė, kad ir ankstesne, ir nauja redakcija išdėstyta Metodika tiek, kiek joje nenustatyta vienkartinių kompensacijų už naudojimąsi įstatymu tinklų operatorių naudai nustatytais žemės servitutais, mokamų nuostoliams, patirtiems dėl sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško, atlyginti, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, prieštarauja EEĮ pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 4 daliai.