Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Vyriausybės atstovų atleidimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas

DĖL VYRIAUSYBĖS ATSTOVŲ ATLEIDIMO

Santrauka

Bylą inicijavo Seimo narių grupė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Seimo narių grupė prašė ištirti, ar kai kurios Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Vilniaus apygardos administracinis teismas prašė ištirti, ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1525 „Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai atleidimo“, Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1526 „Dėl Vyriausybės atstovo Panevėžio apskričiai atleidimo“, Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1527 „Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai atleidimo“, Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1528 „Dėl Vyriausybės atstovo Telšių apskričiai atleidimo“, Vyriausybės 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas Nr. 1529 „Dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskričiai atleidimo“, Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. 1578 „Dėl Vyriausybės atstovo Šiaulių apskričiai“ neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos principams.

Seimo narių grupei kilo abejonių, ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, pagal kurią Vyriausybės atstovas negali dalyvauti politinių partijų ir politinių organizacijų veikloje, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje yra įtvirtinta visų asmenų lygybė įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams, Konstitucijos 35 straipsniui, laiduojančiam piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šie tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams (nes tuo metu, kai Vyriausybės atstovai buvo paskirti, dalyvauti politinių partijų veikloje jiems nebuvo draudžiama). Seimo narių grupės nuomone, Vyriausybės atstovo kompetencija Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi buvo nepagrįstai susiaurinta, nes iš jo buvo atimta teisė nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų skundus, nagrinėtinus administracinių bylų teisenos tvarka. Seimo narių grupės teigimu, Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktu (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), pagal kurį Vyriausybės atstovo kadencijos pradžia – Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo data, buvo nustatytas įstatymo taikymas atgaline data: 2002 m. gruodžio 10 d. buvo nustatyta, kad Vyriausybės atstovų kadencijos pradžia – 1999 m. liepos 30 d., tuo tarpu teisinėje valstybėje veikia principas lex retro non agit.

Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas buvo grindžiamas tuo, kad pagal Seimo 2002 m. gruodžio 10 d. priimto Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu nustatytas Vyriausybės atstovo skyrimo į pareigas terminas taikomas ir iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtiems Vyriausybės atstovams, t. y. buvo nustatytas įstatymo taikymas atgaline data. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai pasibaigia Vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) kadencija, kurios pradžia – Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo data; taigi 2002 m. gruodžio 10 d. buvo nustatyta, kad Vyriausybės atstovų kadencijos pradžia – 1999 m. liepos 30 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme nurodoma, kad Vyriausybės atstovai buvo paskirti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1335 „Dėl Vyriausybės atstovų paskyrimo“, vadovaujantis tuo metu galiojusiais Valstybės tarnybos įstatymu (1999 m. liepos 8 d. redakcija) ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymu (1998 m. gegužės 14 d. redakcija), nenustačiusiais termino, kuriam jie buvo paskirti ar galėjo būti paskirti į šias pareigas. Taigi asmenys galėjo tikėtis, kad į minėtas pareigas jie yra paskirti neterminuotai ir gali būti atleisti iš šių pareigų tik bendrais pagrindais, o ne pasibaigus kokiam nors terminui. Tačiau ginčijamais Vyriausybės nutarimais Vyriausybės atstovai Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Telšių apskrityse buvo atleisti iš atitinkamų pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija).

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad sprendžiant, ar Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad nei Konstitucijoje expressis verbis yra nustatytas, nei iš jos nuostatų gali būti kildinamas draudimas politinių partijų ar politinių organizacijų nariais būti ir (arba) jų veikloje dalyvauti Vyriausybės atstovams. Tokio draudimo negalima nustatyti įstatymu arba kitu teisės aktu. Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas užtikrinti, kad Vyriausybės atstovų veikla būtų siekiama ne tenkinti partinius interesus, kad šių pareigų teikiamomis galimybėmis nebūtų piktnaudžiaujama. Įstatymu reguliuojant atitinkamus santykius turi būti paisoma Konstitucijos. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 35 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, jog tai, kad pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų, nagrinėtinų administracinių bylų teisenos tvarka, nereiškia, kad yra ribojamos Vyriausybės atstovo galimybės gauti iš fizinių ar juridinių asmenų jo konstitucinėms funkcijoms vykdyti (prižiūrėti, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus) reikalingą informaciją arba galimybės minėtiems fiziniams ar juridiniams asmenims ginti savo pažeistas teises. Taigi toks teisinis reguliavimas anaiptol nereiškia, jog yra nukrypstama nuo Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies reikalavimo, kad valdžios įstaigos tarnautų žmonėms, taip pat jog yra nepaisoma Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 4 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 123 straipsnio 2 daliai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės atstovai – ir tie, kurie buvo paskirti į šias pareigas iki Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimto Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo dienos, tą dieną ėjo šias pareigas ir kurių tarnybos trukmė, kaip minėta, buvo susieta su juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų trukme, ir tie, kurie turėjo būti paskirti į šias pareigas jau įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, iš šių pareigų galėjo būti atleisti inter alia kaip praradę Vyriausybės pasitikėjimą. Taigi tokie Vyriausybės atstovai turėjo iš Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) kylantį lūkestį, kad jie nebus atleisti iš šių pareigų iki Vyriausybės įgaliojimų pabaigos, nebent būtų atleisti iš pareigų kaip praradę Vyriausybės pasitikėjimą ar kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Vyriausybės atstovai, kurie buvo paskirti į šias pareigas įsigaliojus Seimo 1999 m. liepos 8 d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymui, bet dar neįsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymui (t. y. iki 2000 m. rugsėjo 7 d.), ir toliau liko politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojais, kurie turėjo iš Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) kylantį lūkestį, kad jie nebus atleisti iš šių pareigų iki Vyriausybės įgaliojimų pabaigos, nebent būtų atleisti iš pareigų kaip praradę Vyriausybės pasitikėjimą ar kitais įstatyme nustatytais pagrindais. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją netoleruotina tokia teisinė ir faktinė situacija, kai asmenys, kuriuos Vyriausybės atstovais buvo paskyrusi ta Vyriausybė, kuri įgaliojimus veikti gavo 1999 m. lapkričio 11 d. ir kuri 2000 m. lapkričio 9 d. neteko įgaliojimų, nebuvo atleisti iš pareigų (tai Vyriausybei netekus įgaliojimų) pagal Valstybės tarnybos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 14 punktą (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), jie šias pareigas ėjo ir toliau, nors dirbo jau kita Vyriausybė, kuri įgaliojimus veikti gavo 2000 m. lapkričio 9 d. Taigi minėtiems asmenims, ėjusiems Vyriausybės atstovų pareigas, nors jie nebuvo į jas paskirti įstatymų nustatyta tvarka (konkurso būdu), neatsirado jokio teisės ginamo lūkesčio, kad jų įgaliojimų trukmė bus ilgesnė negu juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų trukmė.

Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalyje (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija) buvo įtvirtintas inter alia toks teisinis reguliavimas, kad šioje dalyje nurodyti politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai tampa karjeros valstybės tarnautojais ne konkurso būdu, o ex lege. Tai reiškia, kad buvo sudarytos teisinės prielaidos tam tikriems asmenims būti išskirtiems iš visų asmenų, siekiančių stoti į valstybinę tarnybą. Toks teisinis reguliavimas buvo nesuderinamas su Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią piliečiai turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, su Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalyje (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija) įtvirtinta taisyklė, jog politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas gali tapti karjeros valstybės tarnautoju ne bendrais pagrindais, taikomais asmenims, siekiantiems stoti į valstybinę tarnybą, o ex lege, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas kartu pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 12 dalyje (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas asmenims, Vyriausybės atstovais paskirtiems Vyriausybės, kuri neteko įgaliojimų 2000 m. lapkričio 9 d., negalėjo sukurti ir nesukūrė jokio teisės ginamo lūkesčio, kad jų įgaliojimų trukmė bus ilgesnė negu juos paskyrusios Vyriausybės įgaliojimų (kurie, kaip minėta, buvo pasibaigę) trukmė. Todėl Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijami Vyriausybės nutarimai neprieštarauja Konstitucijai.