Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Konstitucinio Teismo įgaliojimų peržiūrėti savo nutarimą ir nutraukti pradėtą teiseną, taip pat dėl teismų finansavimo peržiūrėjimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas

DĖL KONSTITUCINIO TEISMO ĮGALIOJIMŲ PERŽIŪRĖTI SAVO NUTARIMĄ IR NUTRAUKTI PRADĖTĄ TEISENĄ, TAIP PAT DĖL TEISMŲ FINANSAVIMO PERŽIŪRĖJIMO

Santrauka

Bylą inicijavo Vilniaus apygardos administracinis teismas. Jis prašė ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 6, 30, 109, 110 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir ar Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, nustatytos galimybės mažinti teisėjo darbo užmokestį ir kitas socialines garantijas, neprieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad, pareiškėjo nuomone, Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata, leidžianti Konstituciniam Teismui nutraukti bylą tais atvejais, kai panaikinamas ginčijamas aktas, neleidžia teismui vykdyti teisingumo netaikant Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo, užkerta kelią teismui ir bylose dalyvaujantiems asmenims pasinaudoti Konstitucijoje numatyta galimybe pašalinti abejones dėl teisės akto konstitucingumo, trukdo asmeniui, kurio konstitucinės teisės ir laisvės buvo pažeistos, pasinaudoti teise kreiptis į teismą, ginti savo teises remiantis Konstitucija. Pasak pareiškėjo, Teismų įstatymo nuostatų, leidžiančių mažinti teisėjo darbo užmokestį, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, konstitucingumas taip pat kelia abejonių, nes jomis įtvirtintas teisinis reguliavimas yra nekonkretus, kadangi valdžios institucijoms leidžiama bet kokį būtinumą mokėti tam tikras biudžeto lėšas interpretuoti kaip valstybės finansinės būklės pablogėjimą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 6 straipsnio 2 dalį ir 30 straipsnio 1 dalį Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, 110 straipsnio bei konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, pažymėjo, kad kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija bei asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto, kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitiktį Konstitucijai tirti yra priskirta Konstitucinio Teismo jurisdikcijai, atitiktimi Konstitucijai, turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamą teisės aktą ir spręsti dėl jo konstitucingumo. Teismo kreipimasis, palyginti su kurio nors kito Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyto subjekto kreipimusi, yra ypatingi, inter alia dėl to, kad teismai ne tik gali, bet ir privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą; Konstitucija draudžia Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ginčijamas teisės aktas nebegalioja, tačiau turėtų būti taikomas teismo nagrinėjamoje byloje, Konstitucinis Teismas galėtų būtent dėl to, kad teisės aktas nebegalioja, atsisakyti pagal pareiškėjo prašymą tirti ir spręsti tokio akto atitikties Konstitucijai klausimą. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijama Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijai, nes pagal šią nuostatą pradėtą teiseną byloje galima nutraukti tik tais atvejais, kai panaikinamas teisės aktas, dėl kurio į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, ir tik atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Tirdamas teisės aktų atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sampratą, atskleidžia naujus, atitinkamai konstitucinės justicijos bylai tirti būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus; taigi oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“. Dėl to apskritai nėra neįmanoma, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje tam tikru metu būtų ir tokių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų (doktrinos fragmentų arba užuomazgų), kurios sugretintos, bet vertinamos atsietos nuo viso oficialaus konstitucinio doktrininio konteksto ir (arba) bendrųjų teisės principų gali būti traktuojamos kaip konkuruojančios. Jeigu Konstitucijos tekstas nepakinta, lieka stabilus, minėta tikra ar tariama šių oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų konkurencija yra pašalinama toliau aiškinant ir plėtojant Konstitucijos nuostatų sampratą, šių nuostatų pagrindu jau suformuluotas oficialias konstitucines doktrinines nuostatas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad oficialių doktrininių nuostatų tolesnis aiškinimas ir plėtojimas naujose konstitucinės justicijos bylose priimtuose Konstitucinio Teismo aktuose tam tikromis aplinkybėmis gali suponuoti ne tik naujų konstitucinio teisinio reguliavimo aspektų atskleidimą ir ankstesniuose Konstitucinio Teismo aktuose pateiktos Konstitucijos nuostatų sampratos papildymą, bet ir anksčiau suformuluotų oficialių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimą, kai oficiali konstitucinė doktrina yra pakoreguojama. Kiekvienas konstitucinės doktrinos reinterpretavimo atvejis turi būti deramai argumentuojamas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad joks oficialios konstitucinės doktrinos plėtojimas (tiek Konstitucijos nuostatų sampratos plėtojimas, tiek ankstesnių konstitucinių doktrininių nuostatų reinterpretavimas) pagal Konstituciją nėra ir negali būti pagrindas peržiūrėti ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose priimtus nutarimus, išvadas, sprendimus ar jų argumentavimą.

Konstitucinis Teismas gali peržiūrėti savo nutarimus, išvadas, sprendimus, jei tam yra konstitucinis pagrindas. Vienas iš tokių pagrindų yra tas, kad „pasikeitė Konstitucijos norma, kurios pagrindu nutarimas buvo priimtas“ (Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tačiau Konstitucinis Teismas konstatavo, kad jo priimti nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami, kad dėl Konstitucijos pakeitimų ir papildymų, padarytų po to, kai Konstitucinis Teismas, remdamasis ankstesnėmis Konstitucijos nuostatomis, pripažino tam tikrą teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, tas teisės aktas savaime nėra grąžinamas į Lietuvos teisės sistemą. Konstitucinio Teismo įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata be konstitucinio pagrindo buvo išplėsti pagal Konstituciją Konstituciniam Teismui priklausantys įgaliojimai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Esant tokioms aplinkybėms paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas. Todėl įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Jeigu būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nebūtų galima mažinti tik teismų finansavimo, mažinti tik teisėjų atlyginimų, tai reikštų, kad teismai yra nepagrįstai išskiriami iš kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų, o teisėjai – iš kitų asmenų, dalyvaujančių vykdant atitinkamų valstybės valdžios institucijų įgaliojimus.