Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl studijuojančiųjų aukštojoje mokykloje teisės į socialinę paramą nedarbo atveju

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarimas

DĖL STUDIJUOJANČIŲJŲ AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE TEISĖS Į SOCIALINĘ PARAMĄ NEDARBO ATVEJU

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsnio nuostatai „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti <...> socialinę paramą nedarbo <...> atvejais“, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo (prieštarauja) Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija; 2017 m. gruodžio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbiu laikomas asmuo, kuris nestudijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas, taip pat šioms Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui prieštarauja Užimtumo įstatymo 24 straipsnio 4 dalies 4 punktas (2017 m. birželio 6 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad bedarbio statusas panaikinamas, kai bedarbis pradeda studijuoti aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės formos studijų programas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs nagrinėjamą administracinę bylą, kurioje ginčijamas teritorinės darbo biržos sprendimas panaikinti asmeniui suteiktą bedarbio statusą šiam pradėjus studijuoti keliose aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės formos studijų programas. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamas teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, nepagrįstai neriboja asmens teisės į nedarbo draudimo išmoką ir asmens teisės į aukštąjį mokslą; ar asmenys, studijuojantys pagal nuolatinės formos studijų programas, palyginti su asmenimis, kurie studijuoja pagal kitokios formos (ištęstinės) studijų programas, nėra diskriminuojami; ar asmeniui, mokėjusiam socialinio draudimo įmokas, nėra neproporcingai pasunkinamas jo teisės gauti socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinimas, pažeidžiant jo teisėtą lūkestį netekus darbo tokią paramą gauti.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnio nuostatą, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti ir įstatymuose nustatyti šios socialinės paramos modelį, inter alia jos teikimo pagrindus ir sąlygas. Pasirinkęs socialinės paramos nedarbo atveju teikimo modelį, grindžiamą nedarbo socialiniu draudimu, įstatymų leidėjas privalo užtikrinti, kad konstitucinė teisė į socialinę paramą nedarbo atveju, įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje ir 52 straipsnyje, būtų veiksmingai užtikrinta prisidėjusiems įstatymo nustatytu mastu prie šio socialinio draudimo asmenims, kai jie netenka darbo, bet aktyviai jo ieško ir dėl objektyvių priežasčių negali rasti.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui sureguliuoti socialinės paramos nedarbo atveju teikimą tokiu būdu, kad netekęs darbo asmuo negalėtų kliautis tik valstybės laiduojama socialine parama, bet būtų sudarytos prielaidos ir paskatos jam aktyviai ieškoti darbo, kartu valstybei prisidedant prie žmogaus orumą atitinkančių jo ir jo šeimos gyvenimo sąlygų užtikrinimo.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymu reguliuojant socialinės paramos nedarbo atveju teikimą turi būti paisoma inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų reikalavimų. Tai, be kita ko, reiškia, kad įstatymu reguliuojant tokios socialinės paramos teikimą negalima nustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti, kurios sudarytų prielaidas atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

Kaip pažymėjo Konstitucinis Teismas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste konstituciškai nepagrįsta būtų tokia sąlyga, kai netekęs darbo asmuo, įgyvendindamas konstitucinę teisę į aukštąjį mokslą ir kartu siekdamas pasinaudoti konstitucine teise į socialinę paramą nedarbo atveju, būtų priverstas rinktis tam tikrą studijų aukštojoje mokykloje formą, nors pasirinkęs ir kitą studijų formą jis galėtų suderinti studijas su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte, Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas asmenims, studijuojantiems pagal nuolatinės formos studijų programas, ir asmenims, studijuojantiems pagal ištęstinės formos studijų programas, kiek tai susiję su bedarbio statuso įgijimu bei jo išlaikymu ir teise į nedarbo draudimo išmoką.

Nutarime pažymėta, kad pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas (inter alia yra darbingo amžiaus, galintis dirbti asmuo, aktyviai ieškantis darbo), negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmokos arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą. Tokios pasekmės netekusiam darbo asmeniui atsiranda vien dėl nuolatinės studijų formos pasirinkimo, nepaisant to, kad inter alia asmuo savarankiškai ir naudodamasis teritorinės darbo biržos teikiamomis darbo rinkos paslaugomis ieško darbo, kaip reikalaujama pagal Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 6 punktą, kad įgytų bedarbio statusą, taip pat nepaisant to, kad asmeniui nepasiūlytas tinkamas darbas ar aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, kaip reikalaujama, kad atsirastų teisė į nedarbo draudimo išmoką pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir kad toks asmuo atitinka Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą teisės į nedarbo draudimo išmoką sąlygą turėti ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą per paskutinius 30 mėnesių.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnį studijos aukštosiose mokyklose gali būti dviejų formų (nuolatinės ir ištęstinės), tačiau baigus skirtingų formų studijas įgytas išsilavinimas yra lygiavertis; pagal Mokslo ir studijų įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisė studijuoti pagal individualų studijų planą suteikiama visiems studentams, t. y. nepaisant to, kokią studijų formą jie pasirinko. Taigi, nors įstatyme nustatytos skirtingos studijų formos, nėra pagrindo teigti, kadteisinis reguliavimas nesudaro prielaidų derinti bet kurios formos studijų su profesiniu ir (ar) kitu užimtumu.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Užimtumo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 24 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vien nuolatinės studijų aukštojoje mokykloje formos pasirinkimas lemia tai, kad darbo netekęs asmuo, atitinkantis kitas įstatyme nustatytas sąlygas, negali įgyti bedarbio statuso ir teisės gauti nedarbo draudimo išmoką arba tokį statusą turi prarasti, kartu nutraukiant jam paskirtos ir (ar) mokamos nedarbo draudimo išmokos mokėjimą, sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo, įstatymo nustatytu mastu prisidėjęs prie socialinio draudimo, negauna atitinkamos socialinės paramos.

Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, jog šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad kiekvienas asmuo turi teisę gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, 52 straipsnio nuostatos, kad valstybė laiduoja asmenų teisę gauti socialinę paramą nedarbo atveju, taip pat iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti konstituciškai nepagrįstų sąlygų konstitucinei teisei į socialinę paramą nedarbo atveju įgyvendinti, kurios sudarytų prielaidas atsirasti situacijai, kai netekęs darbo, bet aktyviai jo ieškantis ir dėl objektyvių priežasčių negalintis rasti asmuo negautų atitinkamos socialinės paramos.

Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netyrė, ar ginčijamos Užimtumo įstatymo nuostatos tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 41 straipsnio 3 dalies nuostatai „Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus“.