Dėl atsisakymo aiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimą ir 2009 m. gegužės 15 d. sprendimą
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL ATSISAKYMO PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO PRAŠYMĄ AIŠKINTI LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO 2006 M. GEGUŽĖS 9 D. NUTARIMO IR 2009 M. GEGUŽĖS 15 D. SPRENDIMO NUOSTATAS
2019 m. rugsėjo 5 d. Nr. KT24-S14/2019
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Lietuvos Respublikos Prezidento 2019 m. rugpjūčio 7 d. dekrete Nr. 1K-41 „Dėl prašymo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatas“ išdėstytą prašymą Nr. 1B-15/2019.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Pareiškėjas prašo „išaiškinti: ar
Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 15.3.1.1 papunkčio 1 pastraipos nuostatos „Akivaizdu, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, <...> minėta speciali teisėjų institucija privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodyti objektyvaus pobūdžio faktai, ir, jeigu jie yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija nustato, jog minėti objektyvaus pobūdžio faktai iš tikrųjų yra, ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, privalo atleisti atitinkamą teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – privalo teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – privalo prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Konstatuotina, kad tokiais atvejais pagal Konstituciją tą teisėją atleisti yra privaloma“, taip pat Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 papunkčio 3 pastraipos nuostatos „Aiškinant Konstitucijos formuluotę „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“ pažymėtina, jog ji reiškia, kad įvykus juridiniam faktui – pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui Konstitucijos 112 straipsnyje (ir atitinkamai kituose Konstitucijos straipsniuose) numatytai institucijai – Respublikos Prezidentui ar Respublikos Prezidentui ir Seimui kyla pareiga įsitikinti, kad toks juridinis faktas įvyko, ir jį konstatavus įstatymo nustatyta tvarka priimti atitinkamą sprendimą (individualų teisės taikymo aktą), kuriuo teisėjas ar teismo pirmininkas, kurio įgaliojimų laikas pasibaigė, būtų atleidžiamas iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų“
inter alia reiškia, kad Respublikos Prezidentas, pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui ar teisėjui sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją dėl teisėjo atleidimo pagal Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktą, nors šio teisėjo atžvilgiu yra pradėta atleidimo iš pareigų procedūra kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais arba jo pašalinimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 116 straipsnį, o Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta įstatyme numatyta speciali teisėjų institucija atitinkamai privalo patarti dėl tokio teisėjo atleidimo, pasibaigus jo įgaliojimų laikui ar sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, nors jo atžvilgiu yra pradėta atleidimo iš pareigų procedūra kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais arba jo pašalinimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 116 straipsnį“.
2. Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 13/04-21/04-43/04 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006-05-11, Nr. 51-1894; toliau – Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas), kuriuo inter alia pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 57 straipsnio 3 dalis (2003 m. sausio 28 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, šio įstatymo 79 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 84 straipsnio 11 punktui, 112 straipsnio 5 daliai, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės principams, o Teismų įstatymo 73 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija) Konstitucijai neprieštarauja.
Konstitucinis Teismas 2009 m. gegužės 15 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 3 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 4, 5, 6 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 57 straipsnio 3 dalies (2003 m. sausio 28 d. redakcija), 63 straipsnio 4 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 70 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 71 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 72 straipsnio 2, 3 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 73 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 74 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 75 straipsnio 1 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 76 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 77 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 78 straipsnio 2 dalies (2003 m. sausio 21 d. redakcija), 79 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 81 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 90 straipsnio 3, 7 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 119 straipsnio 2, 5 dalių (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 120 straipsnio 3, 4 punktų (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 128 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), Lietuvos Respublikos įstatymo „Lietuvos Aukščiausiojo Teismo statutas“ 11 straipsnio 3 dalies 13 punkto (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 17 straipsnio 1, 3 dalių (1995 m. balandžio 18 d. redakcija), 4 dalies (1996 m. liepos 4 d. redakcija), 18 straipsnio 3 dalies (1995 m. balandžio 18 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. vasario 10 d. dekreto Nr. 2048 „Dėl apygardos teismo teisėjo atleidimo“ 1 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio ir 22 punkto nuostatų išaiškinimo“ (Žin., 2009-05-19, Nr. 58-2251; toliau – Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas), kuriame išaiškino kai kurias Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo nuostatas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį (2019 m. liepos 16 d. redakcija) Konstitucinio Teismo nutarimą, išvadą ir sprendimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų šio įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų ar asmenų prašymą, taip pat savo iniciatyva.
Konstitucinio Teismo įstatymo 60 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, išvada ir sprendimas ne vėliau kaip per 2 dienas nuo jų priėmimo dienos išsiunčiami inter alia: dalyvavusiems byloje asmenims (1 punktas), Respublikos Prezidentui (2 punktas).
4. Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatas pateikė Respublikos Prezidentas.
Konstitucinės justicijos byloje Nr. 13/04-21/04-43/04, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas, Respublikos Prezidentas buvo suinteresuotas asmuo. Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas, kuriame išaiškintos tam tikros Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo nuostatos, priimtas pagal Respublikos Prezidento prašymą.
Taigi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį (2019 m. liepos 16 d. redakcija), aiškinamą kartu su šio įstatymo 60 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 1 dalies 1, 2 punktais, Respublikos Prezidentas turi teisę prašyti oficialiai išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatas.
5. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo visumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo); tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia 2006 m. kovo 14 d., 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).
5.1. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, išvadą ir sprendimą nekeisdamas jų turinio. Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos (inter alia 2011 m. rugsėjo 5 d., 2017 m. spalio 20 d., 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimai). Aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje (inter alia 2013 m. kovo 13 d., 2017 m. spalio 20 d. sprendimai).
5.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje (2017 m. spalio 20 d., 2019 m. gegužės 28 d. sprendimai). Be to, Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 2 d. sprendime yra pažymėjęs, kad neaiškina, kaip turėtų būti taikomos Konstitucinio Teismo baigiamojo akto nuostatos.
5.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu (2017 m. lapkričio 8 d. sprendimas).
5.4. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas teisinių konsultacijų nei dalyvavusiems byloje asmenims, nei kitiems asmenims neteikia (2004 m. balandžio 6 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2016 m. sausio 13 d. sprendimai).
6. Pareiškėjas Respublikos Prezidentas prašo išaiškinti:
– Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio pirmos pastraipos nuostatą:
„Akivaizdu, kad tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, <...> minėta speciali teisėjų institucija privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų yra nurodyti objektyvaus pobūdžio faktai, ir, jeigu jie yra, privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėją iš pareigų. Pabrėžtina, kad jeigu Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija nustato, jog minėti objektyvaus pobūdžio faktai iš tikrųjų yra, ji pagal Konstituciją negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, privalo atleisti atitinkamą teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – privalo teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – privalo prašyti Seimo pritarimo jį atleisti). Konstatuotina, kad tokiais atvejais pagal Konstituciją tą teisėją atleisti yra privaloma“;
– Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 papunkčio trečios pastraipos nuostatą:
„Aiškinant Konstitucijos formuluotę „teisėjai atleidžiami iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka“ pažymėtina, jog ji reiškia, kad įvykus juridiniam faktui – pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui Konstitucijos 112 straipsnyje (ir atitinkamai kituose Konstitucijos straipsniuose) numatytai institucijai – Respublikos Prezidentui ar Respublikos Prezidentui ir Seimui kyla pareiga įsitikinti, kad toks juridinis faktas įvyko, ir jį konstatavus įstatymo nustatyta tvarka priimti atitinkamą sprendimą (individualų teisės taikymo aktą), kuriuo teisėjas ar teismo pirmininkas, kurio įgaliojimų laikas pasibaigė, būtų atleidžiamas iš teisėjo ar teismo pirmininko pareigų“.
Pareiškėjas Respublikos Prezidentas Konstitucinio Teismo prašo išaiškinti, ar šios Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatos inter alia reiškia, kad Respublikos Prezidentas, pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui ar teisėjui sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą instituciją dėl teisėjo atleidimo pagal Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktą, nors šio teisėjo atžvilgiu yra pradėta atleidimo iš pareigų procedūra kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais arba jo pašalinimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 116 straipsnį, o Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta įstatymo numatyta speciali teisėjų institucija atitinkamai privalo patarti dėl tokio teisėjo atleidimo pasibaigus jo įgaliojimų laikui ar sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, nors jo atžvilgiu yra pradėta atleidimo iš pareigų procedūra kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais arba jo pašalinimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 116 straipsnį.
7. Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriuje, kuriame, kaip minėta, yra pareiškėjo prašomos išaiškinti 15.3.1.1 papunkčio pirmos pastraipos nuostatos, Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad:
– „<...> Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimo Respublikos Prezidentui teisiniai padariniai priklauso nuo to, ar į šią specialią teisėjų instituciją kreipiamasi dėl teisėjo paskyrimo, ar dėl jo paaukštinimo, ar dėl jo perkėlimo, ar dėl jo atleidimo iš pareigų“ (15 punktas);
– „Aiškinant Konstitucijos 115 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jame yra nustatyti teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindai <...> Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyti teisėjų atleidimo iš pareigų atvejai ir pagrindai skiriasi inter alia tuo, kad vieni iš jų <...> yra susiję vien su objektyvaus pobūdžio fakto nustatymu (konstatavimu), o kiti <...> suponuoja ne tik atitinkamų faktų nustatymą (konstatavimą), bet ir jų vertinimą“ (15.3.1 papunktis);
– „<...> tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją, kad ši patartų dėl teisėjo atleidimo iš pareigų, nes yra vienas (ar keli) iš Konstitucijos 115 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktuose numatytų pagrindų, minėta speciali teisėjų institucija privalo (atitinkamai) ne tik įsitikinti, kad teisėjas prašo būti atleistas iš pareigų, bet ir įvertinti, ar jis tai daro savo valia, niekieno neverčiamas (Konstitucijos 115 straipsnio 1 punktas), ne tik įsitikinti, kad teisėjas turi sveikatos problemų, bet ir įstatymų nustatyta tvarka įvertinti, ar jo sveikatos būklė tikrai yra tokia, kad jis negali eiti teisėjo pareigų (Konstitucijos 115 straipsnio 3 punktas), ne tik įsitikinti, ar teisėjas yra išrinktas į kitas pareigas ar perkeltas į kitą darbą, bet ir įvertinti, ar jis į tas pareigas išrinktas ar į tą kitą darbą perkeltas jo sutikimu (Konstitucijos 115 straipsnio 4 punktas), ne tik įsitikinti, kad tam tikras teisėjo poelgis (veika) buvo, bet ir įvertinti, ar jis šiuo poelgiu (veika) tikrai pažemino teisėjo vardą (Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktas). Jeigu (atitinkamai) teisėjas tikrai savo valia prašo būti atleistas iš pareigų, jo sveikatos būklė tikrai yra tokia, kad jis negali eiti teisėjo pareigų, jis tikrai į kitas pareigas yra išrinktas ar į kitą darbą perkeltas jo sutikimu, jis tikrai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą, Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui atleisti tą teisėją iš pareigų. <...> tokiais atvejais minėta speciali teisėjų institucija negali nepatarti Respublikos Prezidentui atleisti to teisėjo iš pareigų, o Respublikos Prezidentas, gavęs tokį patarimą, turi įgaliojimus atleisti teisėją iš pareigų (jeigu atleidžiamas Aukščiausiojo Teismo teisėjas – turi įgaliojimus teikti jį Seimui atleisti, o jeigu atleidžiamas Apeliacinio teismo teisėjas – turi įgaliojimus prašyti Seimo pritarimo jį atleisti); tai turi būti padaroma nedelsiant“ (15.3.1.2 papunktis);
– „<...> Konstitucija iš esmės neužkerta kelio tokiam įstatymu nustatomam teisiniam reguliavimui, kai teisėjas, nors pasibaigė jo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, dar kurį laiką gali eiti šias pareigas tol, kol bus baigtos nagrinėti tam tikros bylos (jose bus priimti baigiamieji sprendimai), kurios nebuvo baigtos nagrinėti tuo metu (tą dieną), kai pasibaigė to teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus. Toks išimtinis teisinis reguliavimas būtų konstituciškai pateisinamas dėl to, kad priešingu atveju, t. y. nenustačius tokio teisinio reguliavimo, sulėtėtų atitinkamų bylų sprendimas – teisingumo vykdymas ir taip galėtų būti sudarytos prielaidos pakenkti asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, pažeistos tam tikros konstitucinės vertybės. <...> kiekvienu atveju dėl tokio tik išimtiniais atvejais leistino teisėjo įgaliojimų pratęsimo turi būti išleistas atitinkamas teisės aktas – Respublikos Prezidento dekretas arba (jeigu pratęsiami Aukščiausiojo Teismo teisėjo įgaliojimai) Seimo nutarimas. Kiekvienu tokiu atveju būtinas Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos patarimas dėl įgaliojimų pratęsimo (o jeigu pratęsiami Apeliacinio teismo teisėjo įgaliojimai – ir Seimo pritarimas)“ (15.3.1.1 papunkčio antra pastraipa).
7.1. Aiškindamas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus, inter alia šio skyriaus 15.3.1.1 papunkčio pirmos pastraipos, kurią nagrinėjamuoju atveju prašo išaiškinti pareiškėjas, nuostatas, Konstitucinis Teismas 2009 m. gegužės 15 d. sprendime konstatavo: „<...> pagal Konstituciją Seimui įgyvendinant konstitucinius įgaliojimus, susijusius su Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) atleidimu pasibaigus įstatymu nustatytam jo įgaliojimų laikui (kadencijai), ir tuo klausimu Seimo posėdyje priimant atitinkamą individualų teisės taikymo aktą Seimo nariams kyla priedermė veikti taip, kad Seimas galėtų įgyvendinti iš Konstitucijos kylantį reikalavimą atleisti Aukščiausiojo Teismo pirmininką (ar šio teismo skyriaus pirmininką) pasibaigus įstatymo nustatytam jo įgaliojimų laikui; priešingu atveju būtų nukrypta nuo iš Konstitucijos 112 straipsnio 2 dalies, 115 straipsnio 2 punkto kylančių imperatyvų, konstitucinio teisinės valstybės principo, o Seimo nario mandatas būtų naudojamas nepaisant iš Konstitucijos ir Seimo nario priesaikos kylančių reikalavimų. Tais atvejais, kai yra nustatytas objektyvaus pobūdžio faktas, kad įstatymu nustatytas Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) įgaliojimų laikas yra pasibaigęs, nėra jokių konstituciškai pateisinamų aplinkybių, dėl kurių Aukščiausiojo Teismo pirmininko (ar šio teismo skyriaus pirmininko) neatleidimas iš pareigų pasibaigus įstatymo nustatytam jo įgaliojimų laikui būtų suderinamas su Konstitucija.“
7.2. Taigi Konstitucinis Teismas 2006 m. gegužės 9 d. nutarime plėtojo, o 2009 m. gegužės 15 d. sprendime nuodugniau išaiškino oficialiąją konstitucinę doktriną, susijusią su Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos konstituciniu statusu ir įgaliojimais Respublikos Prezidentui formuojant teisėjų korpusą, taip pat vertino minėtos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos ir Respublikos Prezidento įgaliojimų santykį vykdant minėtus įgaliojimus, inter alia atleidžiant teisėjus iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnyje nustatytais atvejais ir pagrindais. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas minėtuose nutarime ir sprendime netyrė ir išsamiau nevertino kiekvieno Konstitucijos 115 straipsnyje nustatyto teisėjų atleidimo atvejo ir pagrindo, taip pat netyrė ir nevertino Konstitucijos 116 straipsnyje, pagal kurį Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas, Seimas gali pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, įtvirtinto teisėjų atleidimo iš pareigų pagrindo.
7.3. Pareiškėjo prašymo kontekste pabrėžtina, kad konstitucinės justicijos bylos, kurioje priimti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas, tyrimo dalykas buvo Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytos specialios įstatymo numatytos teisėjų institucijos ir Respublikos Prezidento įgaliojimų santykio atleidžiant teisėjus iš pareigų būtent Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu – pasibaigus teisėjo įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus klausimas. Todėl Konstitucinis Teismas nei 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, nei 2009 m. gegužės 15 d. sprendime netyrė ir neaiškino kitų Konstitucijos 115, 116 straipsniuose nustatytų teisėjo atleidimo pagrindų, jų santykio, taip pat netyrė situacijos, kai Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkte numatytas teisėjo atleidimo iš pareigų pagrindas atsiranda vėliau nei Respublikos Prezidentas kreipiasi į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą specialią įstatymo numatytą teisėjų instituciją dėl to paties teisėjo atleidimo kokiu nors kitu Konstitucijos 115 straipsnyje numatytu pagrindu (inter alia pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą – teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą) arba vėliau nei to teisėjo atžvilgiu yra pradėta jo pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka procedūra pagal Konstitucijos 116 straipsnį.
8. Pažymėtina, kad pareiškėjas Respublikos Prezidentas prašyme, kuriuo kreipėsi į Konstitucinį Teismą, nurodo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ir jo prašomos išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų nuostatos suponuoja tai, kad teisėjas, kurio įgaliojimų laikas pasibaigė arba kuris sulaukė įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, turi būti atleistas iš pareigų pagal Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktą; tai, be kita ko, reiškia, kad Respublikos Prezidentas privalo kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą įstatymo numatytą specialią teisėjų instituciją dėl patarimo, susijusio su tokio teisėjo atleidimu iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui arba jam sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, o minėta įstatymo numatyta speciali teisėjų institucija privalo patarti Respublikos Prezidentui dėl tokio teisėjo atleidimo. Todėl, pareiškėjo teigimu, gali susiklostyti tokia teisinė situacija, kai teisėjo įgaliojimų laikas pasibaigia arba įstatyme nustatytas pensinis amžius jam sueina po to, kai šio teisėjo atžvilgiu jau yra pradėta atleidimo iš pareigų kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais arba jo pašalinimo iš pareigų Konstitucijos 116 straipsnyje nustatyta tvarka procedūra. Taigi, pareiškėjo manymu, yra prielaidų teigti, kad tokiu atveju Respublikos Prezidentas negalėtų kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą įstatymo numatytą specialią teisėjų instituciją dėl patarimo, susijusio su tokio teisėjo atleidimu iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, o minėta speciali teisėjų institucija atitinkamai negalėtų jam patarti dėl tokio teisėjo atleidimo tol, kol nepasibaigtų tokio teisėjo atžvilgiu pradėta jo atleidimo kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais arba jo pašalinimo iš pareigų pagal Konstitucijos 116 straipsnį procedūra. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme pažymima, kad priešingu atveju, t. y. Respublikos Prezidentui turint pareigą kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą įstatymo numatytą specialią teisėjų instituciją dėl patarimo, susijusio su teisėjo atleidimu iš pareigų pasibaigus jo įgaliojimų laikui arba sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus, nepaisant to, kad tokio teisėjo atžvilgiu būtų pradėta atleidimo procedūra kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais arba jo pašalinimo iš pareigų procedūra pagal Konstitucijos 116 straipsnį, be kita ko, galėtų susidaryti tokia situacija, kai, galimai esant kitiems Konstitucijos 115 straipsnyje numatytiems pagrindams atleisti konkretų teisėją iš pareigų (inter alia pagal Konstitucijos 115 straipsnio 5 punktą – teisėjui savo poelgiu pažeminus teisėjo vardą) arba galimai esant pagrindams jį pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka, būtų sudarytos prielaidos tokį teisėją iš pareigų atleisti būtent Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu, t. y. pasibaigus jo įgaliojimų laikui arba jam sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus.
Tokia situacija, pasak pareiškėjo, galėtų sudaryti prielaidas mažėti žmonių pasitikėjimui teise, valstybės teisine sistema, kilti abejonėms dėl teisėjų korpuso formavimo skaidrumo.
9. Taigi iš šių pareiškėjo prašyme pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas Respublikos Prezidentas Konstitucinio Teismo prašo išaiškinti, ar atitinkamo teisėjo atžvilgiu pradėjus atleidimo iš pareigų kitais Konstitucijos 115 straipsnyje numatytais pagrindais (ne pagal Konstitucijos 115 straipsnio 2 punktą, t. y. pasibaigus to teisėjo įgaliojimų laikui arba jam sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus) arba Konstitucijos 116 straipsnyje numatytą jo pašalinimo iš pareigų apkaltos proceso tvarka procedūrą ir minėtoms procedūroms nepasibaigus, Respublikos Prezidentas turi pareigą kreiptis į Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodytą įstatymo numatytą specialią teisėjų instituciją dėl patarimo, susijusio su tokio teisėjo atleidimu iš pareigų Konstitucijos 115 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.
Kitaip tariant, pareiškėjas Konstitucinio Teismo prašo paaiškinti, kaip konkrečiai jo prašyme nurodytu atveju turėtų būti taikomos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio pirmos pastraipos ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 papunkčio trečios pastraipos nuostatos, t. y. kaip šios nuostatos turėtų būti įgyvendinamos teisės taikymo srityje.
10. Minėta, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; be to, Konstitucinis Teismas neaiškina, kaip konkrečiai Konstitucinio Teismo nutarimas, kitas baigiamasis aktas ar jo nuostatos turėtų būti įgyvendinami, inter alia teisės taikymo srityje. Tokie pareiškėjo prašymai yra nežinybingi Konstituciniam Teismui.
11. Konstatuotina, kad pareiškėjo Respublikos Prezidento prašymas išaiškinti atitinkamas Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
12. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teismo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus (inter alia 2006 m. lapkričio 20 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimai).
13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti pagal pareiškėjo Respublikos Prezidento prašymą Nr. 1B-15/2019 aiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo ir Konstitucinio Teismo 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo nuostatas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28, 61 straipsniais, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Prezidento prašymą Nr. 1B-15/2019 aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.3.1.1 papunkčio pirmos pastraipos ir 2009 m. gegužės 15 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4.1 papunkčio trečios pastraipos nuostatas.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Dainius Žalimas
