LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PAREIŠKĖJO LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖS ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 3 DALIES ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2019 m. rugsėjo 5 d. Nr. KT23-S13/2019
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Nr. 1B-12/2019.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas „ištirti:
1) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvoka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui;
2) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui“.
2. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai kreipėsi sustabdęs bylos pagal pareiškėjų administracinėje byloje Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nagrinėjimą.
2.1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai vidaus reikalų ministras skundžiama įsakymo dalimi atsisakė tenkinti pareiškėjų administracinėje byloje prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjai administracinėje byloje paaiškino, kad yra R. K. palikuonys (O. B. yra jos anūkas, o kiti pareiškėjai – proanūkiai) ir turėjo teisėtą lūkestį, jog jiems bus atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, nes ji buvo atkurta R. K. dukroms M. B. ir H. B. bei R. K. anūkui I. B. Pastariesiems Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) konstatavus, kad R. K. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (pagal tuometinę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatos „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ taikymo praktiką Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkuriama asmenims, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. (priėmus Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę) iki 1940 m. birželio 15 d. yra turėję Lietuvos pilietybę, ir jų palikuonims).
2.2. Sprendžiant, ar atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjams administracinėje byloje Y. B., E. B., O. B., M. B., R. B. ir A. B., Pilietybės įstatymo nuostata „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ buvo aiškinama atsižvelgiant į 2017 m. spalio 31 d. paskelbtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017 (toliau – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis), kurioje teismas konstatavo, jog „pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys“, taip pat pažymėjo, jog svarbu, kad asmuo „Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.“.
Vidaus reikalų ministras, remdamasis Migracijos departamento teikimais, parengtais atsižvelgiant į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, netenkino pareiškėjų administracinėje byloje prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamento teikimuose nurodyta, kad pareiškėjų senelė ir prosenelė R. K. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, nes 1937 metais buvo įgijusi Palestinos pilietybę ir grąžinusi Lietuvos Respublikos vidaus pasą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams Lietuvos Respublikos pilietybė nebuvo atkurta.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
3. Pilietybės atkūrimą reglamentuoja Pilietybės įstatymo 9 straipsnis „Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas“, kurio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje, jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai; reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio, reglamentuojančio atvejus, kada Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas (2016 m. birželio 23 d. redakcija)); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas (2016 m. birželio 23 d. redakcija)); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas).
Taigi pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalis asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje nuolat gyvena, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai, o pagal šio įstatymo 7 straipsnio 3 punktą (2016 m. birželio 23 d. redakcija), 4 punktą asmenims, išvykusiems iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ar jų palikuonims Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti atkurta net ir tuo atveju, jeigu ją atkūrus jie kartu būtų ir kitos valstybės piliečiai.
Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka yra įtvirtinta pareiškėjo ginčijamoje Pilietybės įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 3 dalyje (2016 m. birželio 23 d. redakcija): „Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.“
3.1. Pareiškėjas abejoja inter alia Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek joje neįtvirtinta sąvoka „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“.
3.1.1. Pareiškėjo teigimu, byloje yra kilęs ginčas dėl Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatos „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ aiškinimo. Jo vertinimu, tai, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2016 m. birželio 23 d. redakcija) neįtvirtinta sąvoka „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“, yra legislatyvinė omisija, prieštaraujanti iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantiems vidinės teisinės sistemos darnos ir teisinio aiškumo reikalavimams.
Pasak pareiškėjo, lingvistinis minėtos nuostatos aiškinimas gali būti dvejopas ir ją suprasti galima tiek taip, kaip ją aiškino Migracijos departamentas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutarties paskelbimo, t. y. kad pilietybė galėjo būti atkuriama asmeniui, kuris išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu turėjo pilietybę, ir jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai buvo privalomai išlaikęs ją iki 1940 m. birželio 15 d., tiek taip, kaip aiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. spalio 31 d. nutartyje, – kaip reiškiančią, jog siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenys ją turėjo turėti iki pat 1940 m. birželio 15 d., ir tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys gali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
3.1.2. Taigi pareiškėjui iš esmės kilo abejonių ne dėl Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta sąvoka „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“, atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui ir iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui, o dėl jos aiškinimo ir taikymo praktikoje, inter alia paties pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, nuostata „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ jau yra išaiškinta ir šis klausimas jau yra išspręstas.
3.2. Pareiškėjas taip pat abejoja Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu.
3.2.1. Pareiškėjas teigia, kad yra susidariusi tokia situacija, kai teisės subjektams, t. y. tiek asmenims, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, tiek valstybės institucijoms, sprendžiančioms pilietybės atkūrimo klausimus, pasunkintos galimybės suprasti, kokius reikalavimus asmenys turi atitikti, ir, svarbiausia, vienodai taikyti tas pačias teisės normas vienodoje padėtyje esantiems asmenims.
Pasak pareiškėjo, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatą „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ aiškinant plačiau, t. y. kad pilietybė galėtų būti atkuriama asmeniui, kuris turėjo pilietybę išvykimo iš Lietuvos Respublikos metu, ir jis ją turėjo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d., bet nebūtinai buvo privalomai išlaikęs ją iki 1940 m. birželio 15 d., toks aiškinimas galimai būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies kylančiu dvigubos pilietybės draudimu ir aiškinimu, jog dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik išimtiniai. Šią nuostatą aiškinant siauriau, t. y. kad siekiantys atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenys ją turėjo turėti iki pat 1940 m. birželio 15 d. ir kad tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys gali pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, susidaro situacija, kai nei institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl pilietybės atkūrimo, nei bylas nagrinėjantys teismai negali įvertinti pilietybės netekimo aplinkybių. Pareiškėjo manymu, tokia įstatymo formuluotė nesudaro galimybių atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, kurie ją iki 1940 m. birželio 15 d. prarado dėl svarbių priežasčių (pvz., siekdami išvengti persekiojimo ir įgyti kitos valstybės pilietybę, privalėjo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės). Pasak pareiškėjo, įvertinus visuotinai žinomas istorines aplinkybes, susijusias su žydų persekiojimu, prasidėjusiu dar iki 1940 m. birželio 15 d. įvykdytos sovietinės okupacijos, jų išvykimu (nors ir savanorišku, tačiau siekiant išvengti kilusios grėsmės) iš Lietuvos iki šio termino, ne vienu atveju atsisakius Lietuvos pilietybės ir įgijus Palestinos pilietybę (kaip nagrinėjamoje byloje), kyla abejonė, ar minėta Pilietybės įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui, kadangi šioje normoje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu.
3.2.2. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygiateisiškumo principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog pagal jį reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.
3.2.3. Iš pareiškėjo prašymo ir jo nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos visumos matyti, kad pareiškėjui iš esmės kilo abejonių ne dėl Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, o dėl jos aiškinimo ir taikymo praktikoje, inter alia pareiškėjas nori išsiaiškinti, ar šią nuostatą reikia aiškinti plačiau, ar siauriau. Kaip minėta, Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) nuostata „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ jau yra išaiškinta paties pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, taigi pareiškėjo keliamas klausimas jau yra išspręstas.
4. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (inter alia 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimai), ir kad abejones dėl įstatymų taikymo turi pašalinti pats teismas, išsiaiškindamas taikomas normas (1994 m. liepos 11 d. sprendimas, 2001 m. sausio 11 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (inter alia 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (inter alia 2006 m. lapkričio 20 d., 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimai).
4.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjui aktualūs teisės taikymo klausimai, susiję su dviguba (daugybine) pilietybe, be kita ko, buvo sprendžiami jo prašyme minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje, kurioje aiškinamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) nuostatos „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ turinys, tačiau iš pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas su šioje nutartyje pateiktu aiškinimu nesutinka.
4.2. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) ir žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą; jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose; aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos ir tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai mutatis mutandis taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).
5. Pareiškėjo prašymo kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).
5.1. Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. ir 2014 m. kovo 18 d. nutarimuose pabrėžė, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, kad Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu (kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių) ir kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 metais, kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės.
Taigi šiuose nutarimuose Konstitucinis Teismas, be kita ko, pabrėžė Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą.
Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašyme neįvertino Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbos taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą ir iš esmės kelia ne Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies (2016 m. birželio 23 d. redakcija) konstitucingumo, o jos nuostatos aiškinimo ir taikymo klausimus.
5.2. Taip pat pažymėtina, kad tai, ar asmuo 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, yra fakto klausimas, kurį turi spręsti teismai, atsižvelgdami į tuometines faktines ir teisines aplinkybes, inter alia į tai, kokio pobūdžio teisiniai santykiai asmenis siejo su kitais tarptautinės teisės subjektais ar tarptautinio pobūdžio dariniais.
6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (inter alia 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimai).
7. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.
8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas atsisakyti priimti nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. redakcija) tiek, kiek nurodyta, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą
Nr. 1B-12/2019 „ištirti:
1) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje neįtvirtinta „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis“ sąvoka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei iš jo kylančiam teisinio aiškumo principui;
2) ar Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis (2016 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-2473 redakcija) tiek, kiek joje nenumatyta jokių išlygų, susijusių su pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. aplinkybių vertinimu, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visų asmenų lygybės prieš įstatymą principui“.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Dainius Žalimas
