LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO Vilniaus apygardos administracinio teismo PRAŠYMO IŠTIRTI lietuvos respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnio, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI GRĄŽINIMO
2019 m. sausio 11 d. Nr. KT2-S2/2019
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Gintaro Godos, Vytauto Greičiaus, Danutės Jočienės, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Daivos Petrylaitės, Janinos Stripeikienės, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 1B-23/2018.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti:
– „ar Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnis ir jo turinį atskleidžianti praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nuostatai „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar <...> Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“ ir 105 straipsnio 2 dalies 2 punktui „Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Vyriausybės aktai““;
– „ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.
2. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kreipėsi sustabdęs administracinės bylos nagrinėjimą. Joje sprendžiamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kuriais du planuojami sudaryti sandoriai pripažinti neatitinkančiais nacionalinio saugumo interesų, teisėtumo ir pagrįstumo, juos apskundus Vilniaus apygardos administraciniam teismui pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnį.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
3. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nuostatai „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar <...> Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktui neprieštarauja Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnis tiek, kiek pagal jį Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“.
4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai; iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2017 m. vasario 9 d., 2018 m. balandžio 16 d. sprendimai).
5. Minėta, kad pareiškėjas prašo ištirti inter alia Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnio tiek, kiek pagal jį Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, atitiktį Konstitucijai.
6. Pareiškėjas savo abejones dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnio tiek, kiek pagal jį Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, atitikties Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nuostatai „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar <...> Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktui grindžia šiais teiginiais.
6.1. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 18 straipsnį administraciniai teismai negali spręsti bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Vyriausybės nutarimų konstitucingumo patikra pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktą, taip pat atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas priskirtina išimtinai tik Konstituciniam Teismui. Individualaus Vyriausybės akto pobūdis taip pat nėra pagrindas automatiškai tokį aktą priskirti nagrinėti administraciniams teismams, nes ir individualūs teisės aktai gali būti tikrinami Konstitucinio Teismo. Taigi administraciniai teismai nėra įgalinti naikinti ginčijamus Vyriausybės nutarimus, o pareiškėjo nagrinėjama administracinė byla iš esmės yra konstitucinės justicijos byla.
6.2. Vyriausybė, vykdydama Konstitucijos 94 straipsnio 1 punkte jai pavestą valstybės funkciją garantuoti valstybės saugumą ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme įtvirtintą atitinkamą pareigą, ginčijamais nutarimais patvirtinusi, kad sandoriai neatitinka nacionalinio saugumo interesų, įgyvendino ne viešąjį administravimą, o valstybės valdžią dėl nacionalinio saugumo. Remiantis Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatomis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) formuluote „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ įvardijama tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia ir kuri negali būti tapatinama su šiame įstatyme įtvirtinta sąvoka „viešasis administravimas“. Todėl ginčijamų Vyriausybės nutarimų teisėtumas negali būti tikrinamas administraciniuose teismuose.
6.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartyje pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje išaiškino, kad Vyriausybė, priimdama sprendimą dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, nutarimo forma priimantis administracinį teisės aktą, sukeliantį konkretiems asmenims teisines pasekmes, kurio pagrįstumą ir teisėtumą suinteresuoti asmenys pagal Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnį turi teisę ginčyti Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka, paduodami skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Taigi šiuo atveju esama priešpriešos tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo ir Konstitucijos bei Konstitucinio Teismo jurisprudencijos.
7. Ginčijamame Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnyje „Sprendimų, priimtų taikant šį įstatymą, teisminė kontrolė“ nustatyta: „Šio įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo skundo priėmimo dienos, o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo – ne vėliau kaip per 30 dienų nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos.“
Taigi ginčijamame Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnyje nustatyta šio įstatymo pagrindu priimtų sprendimų apskundimo tvarka: nurodytas teismas, į kurį asmuo gali kreiptis dėl, jo manymu, tokiu sprendimu padaryto jo teisių ir laisvių pažeidimo, numatytas tokio asmens skundo nagrinėjimo terminas.
7.1. Paminėtina, kad Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 13 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrai mutatis mutandis taikoma šio įstatymo 12 straipsnio 6–13 dalyse nustatyta investuotojo patikros dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams tvarka.
Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 10 dalį Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija (toliau – Komisija), įvertinusi investuotojo atitiktį šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems kriterijams, – be kita ko, investuotojo turimus ar praeityje turėtus didinančius riziką ar keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui ryšius su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis (2 punktas), vykdomą investuotojo baudžiamąjį persekiojimą dėl labai sunkaus, sunkaus ar apysunkio nusikaltimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą ar dėl tokio nusikaltimo požymius atitinkančio nusikaltimo pagal užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus padarymo ir neišnykusį ar nepanaikintą investuotojo teistumą už padarytą nusikaltimą (4 punktas), – taip pat šiuo klausimu kompetentingų valstybės institucijų pateiktas išvadas, priima išvadą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams.
Pagal minėto įstatymo 12 straipsnio 13 dalį Vyriausybė, remdamasi inter alia Komisijos išvada, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, priima galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams; Komisija apie šį Vyriausybės sprendimą ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo jo priėmimo praneša investuotojui ar pareiškėjui ir investuotojo patikrą inicijavusiam subjektui.
7.2. Šio įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje inter alia nustatyta, jog Vyriausybės sprendimas, patvirtinantis, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad toks sandoris negali būti sudarytas tol, kol nebus pašalintos Vyriausybės sprendime nurodytos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali būti pašalintos, ir Vyriausybė, prieš tai gavusi naują Komisijos išvadą ir rekomendacijas, nepriims naujo sprendimo, patvirtinančio sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams.
7.3. Taigi pagal ginčijamą Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnį, aiškinamą minėtų šio įstatymo 13 straipsnio 7, 8 dalių ir jose nurodytų 12 straipsnio 6–13 dalių nuostatų kontekste, Vilniaus apygardos administraciniam teismui gali būti skundžiami inter alia Vyriausybės sprendimai, kuriais patvirtinama, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų.
7.4. Kartu paminėtina, kad ginčijamame Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnyje, kaip matyti iš jį įtvirtinusio įstatymo projekto aiškinamojo rašto, siekta įtvirtinti nuostatas, kuriomis būtų užtikrinta investuotojo ar kito asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą (kuri yra ir viena iš būtinųjų sąlygų laisvo kapitalo judėjimo pagal Europos Sąjungos teisę apribojimams pateisinti) ginant pažeistas teises, t. y. ginčijant dėl jo priimtą neigiamą sprendimą.
7.5. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad inter alia Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje administracinėje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus; gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.
7.6. Taigi pagal Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnį, aiškinamą kartu su minėta Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalimi, asmuo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) pagrindu priimto inter alia Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo (galėjo būti) pažeistos jo teisės ar laisvės, teisėtumo, o teismas, nagrinėjantis atitinkamą bylą, jeigu yra pagrindas manyti, kad toks Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas teisės aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus.
8. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu, konstatavęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą, pripažino, jog ši nuostata neprieštaravo Konstitucijai. Būtent toks, šiai nuostatai analogiškas, teisinis reguliavimas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančioje Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalyje.
Nors prašyme pacituotos kai kurios Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatos, pareiškėjas, ginčydamas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijai, neįvertino kitų šiame nutarime suformuluotų ir prašymo kontekste aktualių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kaip antai nuostatos, jog tai, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali būti tokia Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia, negali būti aiškinama taip, kad administraciniai teismai negali tirti Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra būtinas šių teismų abejonei dėl Respublikos Prezidento ir Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti; administraciniai teismai gali nagrinėti inter alia bylas dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo; asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, gali įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.
Pareiškėjas taip pat neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarime pakartotas šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas:
– teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos; teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti; jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (inter alia 1996 m. balandžio 18 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai);
– įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai);
– teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai (2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
9. Pažymėtina ir tai, kad prašyme nėra įvertintos ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuluotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kad kiekvieno asmens teisė savo teises ginti remiantis Konstitucija ir asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ir tai, kad kiekviena teismo nagrinėjamos bylos šalis, suabejojusi įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies), kuris gali būti taikomas toje byloje ir kurio atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) tyrimas yra priskirtas Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (t. y. kurio nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės akto ar kurio nors referendumu priimto akto (jų dalių) atitiktimi Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui)), turi teisę kreiptis į bylą nagrinėjantį bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtą specializuotą teismą ir prašyti, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ir spręsti, ar toje byloje taikytinas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai.
10. Pareiškėjas neatsižvelgė ir į šias Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 28 d. sprendime suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su asmens teise kreiptis į teismą dėl individualaus poįstatyminio Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto, kurio teisėtumą tirti yra priskirta Konstitucinio Teismo kompetencijai:
– pagal Konstitucijos 106 straipsnį asmenys neturi teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl jo kompetencijai priskirtų Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktų, kuriais galėtų būti pažeistos tokių asmenų teisės ir laisvės, teisėtumo;
– tai, kad asmens konstitucinė teisė pažeista teisės aktu, kurio teisėtumą tirti pagal Konstituciją yra priskirta išimtinei Konstitucinio Teismo kompetencijai (t. y. kuriuo nors Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktu), o asmuo pagal Konstituciją neturi įgaliojimų tiesiogiai inicijuoti konstitucinės justicijos bylos Konstituciniame Teisme dėl tokio akto teisėtumo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti pažeistų savo teisių ir laisvių (taip pat ir teisme); Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės ir laisvės, teisėti interesai ir teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti, bet ir tai, kad teismai (teisėjai), nagrinėdami bylas, turi pareigą, kilus abejonėms dėl Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės priimto akto (jo dalies) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, kreiptis į Konstitucinį Teismą;
– tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios institucijos priimto akto, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės.
Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų, kodėl šios nuostatos mutatis mutandis negali būti taikomos ir Vyriausybės nutarimams, dėl kurių teisėtumo kilo ginčas.
11. Pareiškėjo keliamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra nagrinėjęs bylas būtent pagal teismų, sprendžiančių dėl galimo asmens teisių ir laisvių pažeidimo valstybės valdžios institucijos priimtu aktu, prašymus ištirti tokio akto, inter alia Vyriausybės nutarimo, teisėtumą, kaip antai 2018 m. kovo 2 d. nutarimas priimtas byloje, pradėtoje gavus Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti jo nagrinėtoje byloje ginčyto Vyriausybės 2016 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 960 „Dėl J. Miliaus atleidimo iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus pareigų“ teisėtumą.
Taip pat paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimu pripažino, jog Konstitucijai neprieštaravo Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 90 straipsnio 8 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „teisėjas, nesutikdamas su atleidimu iš pareigų, turi teisę <...> kreiptis į Vilniaus apygardos teismą“.
12. Taigi iš prašymo nėra aišku, kodėl, atsižvelgiant į minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pareiškėjo nuomone, pagal Konstituciją negali būti nustatytas Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo turi teisę dėl šio įstatymo pagrindu priimto inter alia Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo (galėjo būti) pažeistos jo teisės ar laisvės, teisėtumo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris, nagrinėdamas atitinkamą bylą, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalį turi pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar toks Vyriausybės aktas neprieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, jeigu yra pagrindas manyti, kad tas teisės aktas neatitinka Konstitucijos ar įstatymų.
13. Vadinasi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo abejones dėl Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnio tiek, kiek pagal jį Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, atitikties Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nuostatai „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar <...> Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktui.
14. Minėta, kad pareiškėjas taip pat prašo ištirti Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ atitiktį Konstitucijai.
15. Pareiškėjas savo abejones dėl Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia šiais teiginiais.
15.1. Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą visi Vyriausybės nutarimai turi būti paremti aiškiais, skaidriais motyvais (argumentais). Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 12 straipsnio 13 punkte taip pat nustatyta, kad, „remdamasi <...> Komisijos išvada ir rekomendacijomis, galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams <...> priima Vyriausybė“.
15.2. Pareiškėjui nekyla abejonių dėl to, kad investuotojas neatitinka Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme (2018 m. sausio 12 d. redakcija) nustatytų investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijų, ir dėl Vyriausybės teisės vertinti potencialią sandorių grėsmę nacionaliniam saugumui, taip pat dėl informacijos apie ginčijamų Vyriausybės nutarimų motyvus prieinamumo, nes administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo išslaptintos Komisijos išvados. Be to, neabejotina, kad ginčijami Vyriausybės nutarimai buvo priimti, pirma, laikantis procedūrų, antra, remiantis įstatymų normomis ir, trečia, nustačius faktines aplinkybes. Tačiau, pasak pareiškėjo, nematyti, kad juose „visa tai <...> surišta“ motyvais (argumentais).
15.3. Pareiškėjo nuomone, ginčijamais Vyriausybės nutarimais, kuriais ribojama pareiškėjų ūkinė laisvė, priimti sprendimai nėra proporcingi, nes šiuose nutarimuose nėra aiškiai argumentuota, kodėl abu sandoriai įvertinti kaip keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad juose numatytų pirkimų kainos itin skirtingos, taip pat skiriasi perkamos prekės (nurodyti objektai) ir jų pirkimo vietovės; be to, teismas nustatė, kad trečias sandoris su jame numatytą pirkimą laimėjusia ta pačia bendrove, su kuria prieš tai ketinta sudaryti ir du minėtus sandorius, įvertintus kaip keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui, nebuvo pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, nes buvo menkos vertės (tai nėra pareiškėjo nagrinėjamos administracinės bylos dalykas).
16. Ginčijamais Vyriausybės nutarimais – 2018 m. birželio 6 d. priimtu nutarimu Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. priimtu nutarimu Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ – pripažinta, kad akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ planuojami sudaryti sandoriai su UAB „Skinest Baltija“ dėl tarptautinių pirkimų, atitinkamai „2018/PCSP-7-3 Gelžbetoninių pabėgių pirkimas“ ir „2018/PCSP-7-2 Bėgių kelio tvirtinimo detalių pirkimas“ (1 pirkimo objekto dalis – Mišrių sąvaržų padėklai KB65, 6 pirkimo objekto dalis – Gnybtai, 7 pirkimo objekto dalis – Elastinis tvirtinimas Skl-12-32 (visam pabėgiui)), neatitinka nacionalinio saugumo interesų.
Abu šie nutarimai, kaip nurodyta jų preambulėse, priimti vadovaujantis minėtomis Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 13 straipsnio 7, 8 dalimis, atsižvelgiant į minėtus šio įstatymo 11 straipsnio 2, 4 punktuose nustatytus kriterijus, atitinkamai į pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. balandžio 23 d. kreipimąsi Nr. 2-498 „Prašymas dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros“ ir 2018 m. gegužės 11 d. kreipimąsi Nr. 2-601 „Dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros“, taip pat į atitinkamą Komisijos išvadą (2018 m. gegužės 22 d. protokolas Nr. PD-11; 2018 m. birželio 8 d. protokolas Nr. PD-13).
Abiejuose šiuose nutarimuose taip pat nurodyta, kad atitinkamas ketinamas sudaryti sandoris pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, „kadangi ketinamo sudaryti sandorio šalies UAB „Skinest Baltija“ akcijas valdančios Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“ savininkas O. Osinovskis turi didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais ar juridiniais asmenimis, be to, Estijos Respublikoje registruotos įmonių grupės „Skinest Rail“, valdančios UAB „Skinest Baltija“ akcijas, savininko O. Osinovskio atžvilgiu yra inicijuotas kaltinimas dėl korupcinio pobūdžio nusikaltimo“.
17. Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2018 m. kovo 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinius atsakingo valdymo, teisinės valstybės principus, inter alia Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, be kita ko, privalo priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus (jie turi būti paremti aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, aiškūs, racionaliai motyvuoti ir kt.).
18. Pažymėtina, kad iš prašymo matyti, jog pareiškėjui nekyla abejonių:
– dėl informacijos apie ginčijamų Vyriausybės nutarimų motyvus prieinamumo, nes administracinės bylos nagrinėjimo metu buvo išslaptintos Komisijos išvados;
– dėl to, kad investuotojas neatitinka Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme (2018 m. sausio 12 d. redakcija) nustatytų investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijų, ir dėl Vyriausybės teisės vertinti potencialią sandorių grėsmę nacionaliniam saugumui;
– kad ginčijami Vyriausybės nutarimai priimti, pirma, laikantis procedūrų, antra, remiantis įstatymų normomis ir, trečia, nustačius faktines aplinkybes.
19. Taigi iš prašymo matyti, kad pareiškėjui nekyla abejonių dėl ginčijamų Vyriausybės nutarimų teisinio pagrindo, t. y. kad jie paremti aukštesnės galios teisės akto – Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė turi teisę vertinti potencialią sandorių grėsmę nacionaliniam saugumui remdamasi nustatytais investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijais, ir kad ginčijami Vyriausybės nutarimai priimti laikantis procedūrų, remiantis įstatymų normomis ir nustačius faktines aplinkybes.
20. Pažymėtina, kad iš prašymo nėra aišku, kodėl, pareiškėjo nuomone, ginčijami Vyriausybės nutarimai yra nemotyvuoti (nepagrįsti) arba jų motyvai yra nepakankami ir (ar) neaiškūs, neskaidrūs. Prašyme nepaaiškinta, kodėl ginčijamų Vyriausybės nutarimų priėmimui taikyta procedūra ir įstatymų normos, taip pat nustatytos faktinės aplinkybės, pasak pareiškėjo, nėra „surišta“ motyvais (argumentais) ir ką šiuo atveju reiškia formuluotė „visa tai <...> surišta“.
Be to, pareiškėjas neatsižvelgė į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad faktinių aplinkybių ir duomenų, kurie yra individualių poįstatyminių teisės aktų pagrindas, tyrimas, duomenų pagrįstumo, pakankamumo vertinimas pirmiausia priklauso atitinkamas bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai).
Taip pat nėra aišku, kodėl pareiškėjas abejoja dėl ginčijamais Vyriausybės nutarimais priimtų sprendimų (taikomų priemonių) proporcingumo, nes prašyme nepateikia argumentų, kodėl šie sprendimai yra neproporcingi jais siektam tikslui užtikrinti nacionalinį saugumą, be to, net jei šiais nutarimais pripažinti keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui du sandoriai, kaip teigia pareiškėjas, yra skirtingi, neaišku, kokiomis kitomis, mažiau ribojančiomis, priemonėmis būtų galima pasiekti šį tikslą.
21. Vadinasi, pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo abejones dėl Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.
22. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas, nepateikus teisinių argumentų, kurie pagrįstų jame nurodytas abejones, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytų reikalavimų.
23. Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal šio įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.
24. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą ištirti, ar Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nuostatai „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar <...> Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“, 105 straipsnio 2 dalies 2 punktui neprieštarauja Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (2018 m. sausio 12 d. redakcija) 20 straipsnis tiek, kiek pagal jį Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat ar konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ ir 2018 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Grąžinti pareiškėjui Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą Nr. 1B-23/2018 ištirti:
– „ar Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnis ir jo turinį atskleidžianti praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies nuostatai „Konstitucinis Teismas sprendžia, ar <...> Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams“ ir 105 straipsnio 2 dalies 2 punktui „Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams Respublikos Vyriausybės aktai““;
– „ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 597 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Gintaras Goda
Vytautas Greičius
Danutė Jočienė
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Daiva Petrylaitė
Janina Stripeikienė
Dainius Žalimas
