LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl moterų, nutraukusių savo darbinę (profesinę) veiklą, teisės gauti motinystės išmoką

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimas

Dėl moterų, nutraukusių savo darbinę (profesinę) veiklą,
teisės gauti motinystės išmoką

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2016 m. birželio 28 d. redakcija) (toliau – Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti motinystės išmoką turėjo tik tokia reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą turinti moteris, kuriai pasibaigė darbo sutartis arba kuri buvo atleista iš tarnybos, prieštaravo Konstitucijai; prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta ir tokia pat galiojanti nuostata, įtvirtinta šio straipsnio 3 dalyje (2017 m. gruodžio 5 d. redakcija).

Bylą inicijavęs teismas sprendė ginčą dėl motinystės išmokos skyrimo moteriai, gavusiai pajamas iš sporto veiklos. Jo teigimu, ginčytu teisiniu reguliavimu nenustačius, kad motinystės išmoka mokama ir tokioms reikiamą stažą turinčioms moterims, kurios neteko pajamų iš sporto veiklos, pažeidžiama jų konstitucinė teisė į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, teisėti lūkesčiai, nesilaikoma teisingumo, protingumo, lygiateisiškumo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas nutarime priminė, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms atsižvelgiant į ypatingą moterų būklę ir sveikatos apsaugos poreikį tam tikrą laiką iki gimdymo ir po jo bei ypatingą motinos ir vaiko ryšį tam tikrą laiką po gimdymo; šios konstitucinės garantijos tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos.

Nutarime konstatuota, kad konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms aiškintina atsižvelgiant ir į Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Ši Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia galimybę savo nuožiūra, t. y. laisvai apsisprendžiant, pasirinkti užsiėmimo rūšį. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija gali būti taikoma ne tik toms motinoms, kurios, įgyvendindamos savo konstitucinę teisę į darbą, pasirinko darbą pagal darbo sutartį arba įstojo į valstybės tarnybą. Įstatymų leidėjas, pasirinkęs mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimo modelį, grindžiamą socialiniu draudimu, ir nustatęs, kad šiuo draudimu draudžiami ne tik darbo ar valstybės tarnybos santykius turintys, bet ir savarankiškai dirbantys asmenys, pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį privalo užtikrinti mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo ir savarankiškai dirbančioms motinoms.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti motinystę ir vaikystę suponuoja valstybės diskreciją, atsižvelgiant į savo materialines ir finansines galimybes, suteikti tokią pačią, kaip numatytoji Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, apsaugą kitoms nei dirbančios motinoms. Įstatymų leidėjui pasirinkus socialiniu draudimu grindžiamą mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimo modelį, tokia apsauga gali būti suteikta ir toms motinoms, kurios įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo (mokėjo arba už jas buvo mokamos atitinkamos socialinio draudimo įmokos), tačiau yra nutraukusios savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įstatymų nustatyta tvarka įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad toks teisinis reguliavimas turi atitikti Konstitucijos normas ir principus, iš jų konstitucinius asmenų lygiateisiškumo, teisingumo principus, iš kurių kyla draudimas skirtingai traktuoti darbo ar valstybės tarnybos santykius turinčias ir jų neturinčias, kaip antai savarankiškai dirbančias, motinas, kurios tokiu pačiu įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo; tai taikytina ir toms motinoms, kurios nutraukė savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, jeigu įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto valstybės įsipareigojimo saugoti ir globoti motinystę ir vaikystę kylančią diskreciją, nustato joms tokią pačią, kaip įtvirtintoji Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje, garantiją.

Pagal ginčytą teisinį reguliavimą moteriai, turėjusiai darbo ar tarnybos santykius, turinčiai reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą (ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius), motinystės išmoka buvo mokama, o šį stažą turinčiai moteriai, neturėjusiai darbo ar tarnybos santykių, kaip antai dirbusiai savarankiškai (pavyzdžiui, gavusiai pajamas iš sporto veiklos), motinystės išmoka nebuvo mokama.

Konstitucinio Teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo ir konstitucinio teisingumo principo kylančio draudimo skirtingai traktuoti darbo ar valstybės tarnybos santykius turėjusias ir jų neturėjusias, kaip antai savarankiškai dirbusias, motinas, nutraukusias savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, kai jos tokiu pačiu įstatyme nustatytu mastu prisidėjo prie socialinio draudimo.

Įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, visos moterys, turinčios reikiamą motinystės socialinio draudimo stažą (ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius), nutraukusios savo darbinę (profesinę) veiklą iki tos dienos, kurią jos įgytų teisę į mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, turi teisę gauti motinystės išmokas.