LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl genocido žalą patyrusių asmenų teisės reikalauti ją atlyginti

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas

DĖL ASMENŲ, PATYRUSIŲ ŽALĄ DĖL GENOCIDO, TEISĖS REIKALAUTI IŠ ŠĮ NUSIKALTIMĄ PADARIUSIŲ FIZINIŲ ASMENŲ JĄ ATLYGINTI

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, prašęs ištirti, ar:

– įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenustatyta, kad Lietuvos žmonėms sovietinės okupacijos laikotarpiais dėl genocido padarytą žalą atlygina fiziniai asmenys – genocido vykdytojai, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams;

– Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymas (1998 m. kovo 12 d. redakcija) ta apimtimi, kuria, pasak pareiškėjo, šiame įstatyme nenustatyta, kad yra atkuriamos ir kitų kategorijų asmenų, nei nurodyta šiame įstatyme, pažeistos teisės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas; Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti. Pagal Konstituciją asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas. Konstitucinis būtinumo atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl genocido žalą patyrę asmenys negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo dėl to, kad jie neturėtų teisės jo reikalauti iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo nuosprendis, prieštarautų Konstitucijai, inter alia jos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisingumo principui. Taigi iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga dėl genocido padarymo atsiradusios neatlygintos žalos atlyginimo santykius reguliuoti taip, kad dėl genocido patyrę žalą asmenys nevaržomi jokių terminų turėtų teisę reikalauti teisingo žalos atlyginimo iš genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatyme „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ apibrėžti SSRS okupacijos žalos Lietuvai laikotarpiai; nustatytos prievolės Vyriausybei apskaičiuoti bendrą (visą) SSRS okupacijos žalos dydį ir pateikti atitinkamą reikalavimą atsakingai valstybei; numatyta steigti SSRS deportuotų asmenų grįžimo į Tėvynę fondą. Juo nėra reguliuojami nei konkrečių fizinių asmenų baudžiamosios atsakomybės už genocidą nustatymo santykiai, nei SSRS okupacijos ir aneksijos metais konkretiems asmenims ar jų šeimų nariams padarytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo santykiai. Taigi šis įstatymas skirtas tarpvalstybiniams SSRS okupacijos žalos atlyginimo santykiams reguliuoti, ir nėra pagrindo teigti, kad pagal Konstituciją būtent jame turėjo būti nustatyta genocido nusikaltimus padariusių fizinių asmenų atsakomybė už SSRS 1940–1990 m. okupacijos ir aneksijos metais Lietuvos žmonėms padarytą žalą; vadinasi, šiame įstatyme nėra legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija.

Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas pripažino, jog įstatymas „Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, neprieštarauja Konstitucijai.

Tačiau Konstitucinis Teismas nustatė, kad Konstitucijai prieštarauja kitas įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčijo, būtent – 1992 m. balandžio 9 d. priimtas įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ (su vėlesniais pakeitimais). Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad šio įstatymo pavadinime pavartota sąvoka „atsakomybė“ apima ne tik baudžiamąją, bet ir kitas teisinės atsakomybės rūšis, inter alia civilinę atsakomybę. Tačiau šiame įstatyme nebuvo ir nėra reguliuojami žalos atlyginimo, kaip civilinės atsakomybės už padarytą genocidą, santykiai, inter alia nėra nustatyta, jog reikalavimams, kad genocido nusikaltimą padarę fiziniai asmenys atlygintų žalą, ieškinio senatis netaikoma. Priėmus Konstituciją santykių, susijusių su asmens atsakomybe už genocidą, teisinis reguliavimas turėjo būti suderintas su Konstitucija. Tuo tarpu minėtame įstatyme esanti teisinio reguliavimo spraga sudaro prielaidas susiklostyti ir tokioms teisinėms situacijoms, kad asmenys, okupacijų laikotarpiais patyrę žalą dėl genocido, iš genocido nusikaltimą padariusių fizinių asmenų negali reikalauti teisingai atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad priėmus Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nenustatydamas, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, neatsižvelgė į iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, konstitucinių teisingumo ir teisinės valstybės principų, kylančius imperatyvus.

Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas pripažino, kad įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ta apimtimi, kuria jame nenustatyta, kad dėl genocido žalą patyrę asmenys nevaržomi jokių terminų turi teisę reikalauti atlyginti žalą iš šį nusikaltimą padariusių fizinių asmenų, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.Bylos dalį dėl Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo atitikties Konstitucijai Konstitucinis Teismas nutraukė, nes pareiškėjas nagrinėjamoje civilinėje byloje neturėjo (ir negalėjo) taikyti šio įstatymo, taigi neturėjo locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti jo konstitucingumą.