LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimas

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo baudžiamosiose bylose

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija) (toliau – Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Konstitucijai.  

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šis atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindas netaikytinas tik tais atvejais, kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas pagal Baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnį, kuriame nustatyti atvejai, kada gynėjo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas, ar šio kodekso 55 straipsnį, kuriame reglamentuojamas, be kita ko, nepilnamečio nukentėjusiojo įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese, nes pagal Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ar jos nurodytas koordinatorius, gavę ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo pranešimą apie tai, kad įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam būtinas gynėjas ar kad nukentėjusiajam būtinas įgaliotasis atstovas, privalo nedelsdami parinkti antrinę teisinę pagalbą teiksiantį advokatą.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad:

– Konstitucija, be kita ko, jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos, be kita ko, juridinio konsultavimo ir atstovavimo paslaugų, teikimą tiems socialiai jautriems (pažeidžiamiems) asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais; įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės biudžeto ar kitomis viešosiomis lėšomis finansuojamą ir specialiomis institucinėmis bei organizacinėmis priemonėmis užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją teisinę paslaugą), turi plačią diskreciją pasirinkti jos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, taip pat nustatyti šią teisinę pagalbą (paslaugą) administruojančius ir tiesiogiai teikiančius subjektus, jų veiklos formas ir apmokėjimo pagrindus; konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos (viešosios teisinės paslaugos) teikimą reiškia ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, be kita ko, advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones;

– Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teisė turėti advokatą reiškia asmens teisę pačiam pasirinkti advokatą, taip pat teisę turėti valstybės paskirtą advokatą; iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, jog valstybės pareiga užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, be kita ko, reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo numatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį ji asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, būtų teikiama atsižvelgiant į tokius kriterijus kaip bylos ar taikomos teisės sudėtingumas, galimos bausmės griežtumas, nusikalstamos veikos sunkumas, tam tikri asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumai, kitos reikšmingos aplinkybės. Iš konstitucinės valstybės pareigos užtikrinti veiksmingą teisinės pagalbos teikimą suponuojamos priedermės atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas kyla įstatymų leidėjo teisė nustatyti tokį teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį, pagal kurį būtų reikalaujama, kad asmuo, pasibaigus teismo procesui, apmokėtų jam suteiktos viešosiomis lėšomis finansuojamos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį, jeigu jo finansinė padėtis pagerėtų ir jis galėtų jas apmokėti. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teisinė pagalba tam tikrais atvejais būtų neteikiama asmenims, kurie neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apmokėti jiems kitose bylose suteiktos teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį. Tačiau jokiais atvejais tokiu teisiniu reguliavimu negali būti paneigtos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisė kreiptis į teismą ir teisė į tinkamą teismo procesą, t. y. negali būti sudarytos prielaidos nepaisyti teisingumo interesų, be kita ko, kai tam tikram asmeniui teisinė pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal ginčijamą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, išskyrus Baudžiamojo proceso kodekse numatytus atvejus, kai gynėjo ar įgaliotojo atstovo dalyvavimas baudžiamajame procese yra būtinas, antrinė teisinė pagalba neteikiama asmeniui neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, galimos bausmės griežtumą, nusikalstamos veikos sunkumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus. Tokiu teisiniu reguliavimu nepaisoma Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo teisingo bylos išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvo, konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojamos valstybės pareigos užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kuriems tokia pagalba būtų itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, tais atvejais, kai tai būtina teisingumo interesais, taip pat Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą kylančios valstybės institucijų pareigos užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Seimas 2018 m. birželio 30 d. pakeitė Įstatymo 11 straipsnį. Pagal pakeistą teisinį reguliavimą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai atsisakius suteikti antrinę teisinę pagalbą (be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu), pareiškėjas galės kreiptis į ją su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o ši tarnyba, įvertinusi jo individualią situaciją (gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui), išimtiniais atvejais turės teisę suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje ir jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šis pakeitimas įsigalios 2019 m. sausio 1 d. ir bus taikomas nuo tos dienos pateiktiems prašymams dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo.