LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarimas

DĖL STUDIJŲ KRYPČIŲ VERTINIMO IR LAIKINO AKREDITAVIMO

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Seimo narių grupės prašymą, prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Mokslo ir studijų įstatymo Nr. XI-242 pakeitimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 26 dalies (2018 m. sausio 13 d. redakcija) nuostatas „Iki 2018 m. kovo 1 d. studijų kryptys įvertinamos ir laikinai akredituojamos pagal švietimo ir mokslo ministro patvirtintus reikalavimus ir tvarką. Studijų krypčių laikino akreditavimo terminą nustato švietimo ir mokslo ministras. Jeigu įvertintos krypties studijos neatitinka švietimo ir mokslo ministro nustatytų reikalavimų, aukštoji mokykla negali priimti studentų į tos krypties studijas, o studijuojančiųjų tolesnes studijų galimybes nustato švietimo ir mokslo ministras“ tiek, kiek jose numatyta iki 2018 m. kovo 1 d. įvertinti ir laikinai akredituoti vykdomas studijų kryptis.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija tradiciškai suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus. Kita vertus, aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų. Autonomijos suteikimas aukštosioms mokykloms neatleidžia valstybės nuo konstitucinės priedermės užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą. Todėl aukštųjų mokyklų autonomija nereiškia, kad jų veikla negali būti valstybės reguliuojama. Priešingai, dėl to, kad yra susijusi su konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimu, taip pat su valstybės biudžeto lėšų naudojimu, ši veikla turi būti reguliuojama ir prižiūrima. Tai kyla ir iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies. Tačiau valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštųjų mokyklų santykius neturi apriboti aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvės.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija, reiškianti jų teisę savarankiškai nustatyti, be kita ko, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, nepaneigia valstybės, formuojančios ir vykdančios aukštojo mokslo politiką ir turinčios iš Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies kylančią priedermę užtikrinti aukštojo mokslo sistemos veiksmingumą, teisės nustatyti mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, taip pat priemones, įgalinančias vertinti studijų ir jų vykdymo kokybę, jų atitiktį nustatytiesiems aukštojo išsilavinimo kokybės standartams, įskaitant periodiškai taikomas studijų kokybės vertinimo priemones. Keičiantis tam tikro laikotarpio valstybės ir visuomenės pažangios raidos poreikiams, pagal Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalį atitinkamai turi būti keičiami ir mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybės standartai, taip siekiant užtikrinti, kad aukštosios mokyklos veiksmingai įgyvendintų su jų autonomija siejamą misiją rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus ir joms tenkančią atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę.

Nustatydamas ir keisdamas mokslo ir studijų institucijų teikiamo aukštojo išsilavinimo kokybės standartus, taip pat priemones, įgalinančias vertinti studijų ir jų vykdymo kokybę, jų atitiktį nustatytiesiems aukštojo išsilavinimo kokybės standartams, įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų suponuojamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų reikalaujama neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), taip pat reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis – pakankamą laikotarpį nuo įstatymo, kuriuo nustatomi tokie nauji standartai, tokios naujos priemonės, oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį inter alia aukštosios mokyklos galėtų tinkamai pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius pakitusius reikalavimus studijų ir jų vykdymo kokybei.

Apžvelgdamas šioje byloje ginčytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo nuostatas studijų kokybė užtikrinama, be kita ko, taikant išorinį studijų vertinimą ir akreditavimą; 2016 m. birželio 29 d. redakcija išdėstytame Mokslo ir studijų įstatyme vietoj anksčiau buvusio studijų programų akreditavimo įtvirtinta nauja studijų kokybės užtikrinimo priemonė – studijų krypčių vertinimas ir akreditavimas; iki pradedant taikyti Mokslo ir studijų įstatyme (2016 m. birželio 29 d. redakcija), inter alia jo 48 straipsnyje, nustatytą bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką, ginčytu teisiniu reguliavimu įtvirtintos specialios nuostatos, kuriose nustatyta laikina (kitokia, nei Mokslo ir studijų įstatyme nustatyta bendroji) išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarka, pagal kurią numatytas studijų krypčių vertinimas ir laikinas akreditavimas; neakreditavus studijų krypties pagal ginčytas Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje įtvirtintas specialias nuostatas, numatyti tokie patys padariniai, kaip ir neakreditavus studijų krypties studijų bendrąja tvarka, – draudimas aukštajai mokyklai priimti studentus į tos krypties studijas. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo nevertino kaip tokio, kuriuo įtvirtintos pereinamosios nuostatos, skirtos pasirengti išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo procedūrų pagal Mokslo ir studijų įstatymą taikymui. Priešingai, Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nustatytas visiškai naujas, nors ir laikinai taikytinas, studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Įstatymo 2 straipsnio 26 dalies nuostatose aukštosioms mokykloms buvo numatytas itin trumpas laikotarpis pasirengti būsimiems esminiams studijų akreditavimo pokyčiams; tiksli jo trukmė priklausė nuo švietimo ir mokslo ministrui Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje suteiktų įgaliojimų patvirtinti studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo reikalavimus ir tvarką įgyvendinimo momento.

Švietimo ir mokslo ministras tik 2018 m. vasario 26 d. priėmė įsakymą, kuriuo patvirtino Studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašą (šis įsakymas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2018 m. vasario 27 d. ir įsigaliojo 2018 m. vasario 28 d.). Taigi šis aprašas galėjo būti taikomas tik dvi dienas, t. y. iki 2018 m. kovo 1 d., kai turėjo būti baigtas studijų krypčių vertinimas ir laikinas akreditavimas. Be to, švietimo ir mokslo ministras 2018 m. balandžio 27 d., t. y. praėjus beveik dviem mėnesiams po galutinio termino, iki kurio turėjo būti įgyvendinti jam suteikti įgaliojimai patvirtinti studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo reikalavimus ir tvarką, patvirtino Rezidentūros studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašą; dalis studijų krypčių buvo vertinamos jau pasibaigus Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje numatytam laikino akreditavimo terminui.

Atsižvelgęs į tai, kad ginčytomis Įstatymo 2 straipsnio 26 dalies nuostatomis, kuriose įtvirtintas naujas, nors ir laikinai taikytinas, studijų krypčių vertinimo ir laikino akreditavimo teisinis reguliavimas (t. y. atlikti esminiai, nors ir laikini, aukštojo mokslo kokybės užtikrinimui skirto teisinio reguliavimo pakeitimai, lėmę (galėję lemti) aukštosioms mokykloms itin nepalankius padarinius), aukštosioms mokykloms numatytas itin trumpas laikotarpis pasirengti būsimiems esminiams studijų akreditavimo pokyčiams, taip pat į faktines šių nuostatų įgyvendinimo aplinkybes, Konstitucinis Teismas įvertino šias nuostatas kaip tokias, pagal kurias reikalauta neįmanomų dalykų, be kita ko, iš aukštųjų mokyklų reikalauta per tris dienas pasirengti studijų krypčių vertinimui ir laikinam akreditavimui, o iš Studijų kokybės vertinimo centro – per dvi dienas įvertinti ir laikinai akredituoti visų aukštųjų mokyklų visas studijų kryptis.

Taigi nustatydamas ginčytas nuostatas įstatymų leidėjas nesilaikė konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo principų suponuojamų reikalavimų nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų reikalaujama neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia), taip pat numatyti tinkamą vacatio legis, netinkamai įgyvendino Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalies suponuojamą pareigą reguliuoti aukštųjų mokyklų veiklą taip, kad būtų užtikrinta aukštojo mokslo kokybė, nepaisė pagal Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalį aukštosioms mokykloms laiduojamos autonomijos ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, pagal kurią valdžios galias riboja Konstitucija.

Atsižvelgus į tai, ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 40 straipsnio 3, 4 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Apibrėždamas Įstatymo 2 straipsnio 26 dalies nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis Konstitucijai teisinius padarinius, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad iš Konstitucijos kylanti konstitucinio teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų konstitucinį teisingumą, o tokius Konstitucinio Teismo baigiamuosius aktus, kurie savo turiniu nėra neteisingi. Priešingu atveju, jeigu Konstitucinis Teismas negalėtų pagal jam suteiktus įgaliojimus priimti tokio baigiamojo akto, kuris atitiktų teisingumo kriterijus, nebūtų užtikrinta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje, būtų užkirstas kelias vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą. Konstitucinio Teismo įgaliojimai vykdyti konstitucinį teisingumą ir užtikrinti konstitucinį teisėtumą yra neatskiriami nuo konstitucinio teisinės valstybės principo imperatyvų, be kita ko, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo, teisingumo, protingumo, impossibilium nulla obligatio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossibilia (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) reikalavimų.

Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymas, pagal kurį reikalaujama neįmanomų dalykų, negali sukelti teisinių padarinių jo reguliuojamų teisinių santykių subjektams, nes jie būtų įpareigoti daryti tai, ko apskritai atlikti negalėtų. Teisinių padarinių šiems subjektams negali sukelti ir mėginimai poįstatyminiais, taip pat ir teisės taikymo, aktais įgyvendinti tokio įstatymo nuostatas.

Todėl konstatavęs, kad ginčytos Įstatymo 2 straipsnio 26 dalies nuostatos neatitiko iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų reikalaujama neįmanomų dalykų, Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad šių nuostatų taikymas, be kita ko, priimant poįstatyminius, tarp jų ir teisės taikymo, aktus, nesukelia teisinių padarinių teisinių santykių subjektams, įskaitant aukštąsias mokyklas. Pagal Konstituciją jokių teisinių padarinių negali kilti ir iš mėginimų ginčytas nuostatas įgyvendinti pasibaigus nustatytam jų taikymo terminui – po 2018 m. kovo 1 d., t. y. nesant jokio teisinio pagrindo jas taikyti. Tai reiškia, kad švietimo ir mokslo ministro priimti įsakymai, kuriais patvirtinti Studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašas, Rezidentūros studijų krypčių vertinimo ir laikinojo akreditavimo tvarkos aprašas, taip pat remiantis jais Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus priimti įsakymai dėl studijų krypčių laikino akreditavimo pagal Konstituciją laikytini nesukėlusiais jokių teisinių padarinių aukštosioms mokykloms. Kitoks aiškinimas neleistų įvykdyti konstitucinio teisingumo ir užtikrinti konstitucinio teisėtumo, nes Konstituciją atitinkančiais būtų pripažinti neigiami padariniai, teisinių santykių subjektams kylantys dėl to, kad jie nesilaikė tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį iš jų reikalauta daryti tai, ko apskritai jie atlikti negalėtų, ar kad buvo mėginama įgyvendinti tai, ko apskritai neįmanoma įgyvendinti.

Net ir iki priimant šį Konstitucinio Teismo nutarimą visų aukštųjų mokyklų studijų kryptys turėjo būti akredituojamos taikant Mokslo ir studijų įstatyme nustatytą bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką. Ji taikytina visoms aukštosioms mokykloms, nepaisant to, ar jų vykdomos studijų kryptys Studijų kokybės vertinimo centro direktoriaus įsakymais buvo vertinamos ir laikinai akredituojamos iki 2018 m. kovo 1 d., ar po šios datos. Pagal galiojantį Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą aukštosios mokyklos gali vykdyti studijas pagal visas akredituotas studijų programas iki pirmojo studijų krypčių akreditavimo pagal šiame įstatyme nustatytą bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką.

Kadangi nei įsigaliojus 2016 m. birželio 29 d. redakcija išdėstytam Mokslo ir studijų įstatymui, nei suėjus terminui, nuo kurio turėjo būti pradėtos taikyti išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo procedūros pagal šį įstatymą, švietimo ir mokslo ministras nepatvirtino jų taikymui būtinų išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarkos aprašo, vertinamųjų sričių ir rodiklių, Konstitucinio Teismo nutarime pabrėžta, jog pagal konstitucinį atsakingo valdymo principą švietimo ir mokslo ministras privalo tai padaryti per kiek įmanoma trumpiausią terminą, kad nebūtų kliūčių vykdyti studijų krypčių akreditavimą pagal bendrąją išorinio studijų vertinimo ir akreditavimo tvarką. Kitaip nebūtų sudaryta prielaidų užtikrinti ir tai, kad aukštosios mokyklos veiksmingai įgyvendintų su jų autonomija siejamą misiją rengti aukštąjį išsilavinimą įgijusius įvairių sričių specialistus ir joms tenkančią atsakomybę už aukštojo mokslo kokybę.