Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutarimas

DĖL KARO PRIEVOLĘ ATLIKUSIŲ PILIEČIŲ PIRMENYBĖS STOTI Į VALSTYBĖS TARNYBĄ

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vyriausybės prašymą, prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Valstybės tarnybos įstatymo ir Karo prievolės įstatymo nuostatas, pagal kurias tuo atveju, jeigu keli konkurse į valstybės tarnautojo pareigas dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, pirmenybė būti priimtam į šias pareigas teikiama karo prievolę atlikusiam pretendentui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą – konstitucinė piliečio teisė. Konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką. Nuo asmenų atrankos į valstybės tarnybą labai priklauso visos valstybės tarnybos sistemos funkcionavimas ir veiksmingumas. Valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, priimti dirbti joje asmenys turi sugebėti atlikti jai keliamus uždavinius; norintieji tapti valstybės tarnautojais, pareigūnais paprastai privalo turėti atitinkamą išsilavinimą, profesinę patirtį, kai kurias asmenines savybes, be to, kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims.

Kai asmuo į valstybės tarnautojo pareigas yra atrenkamas konkurso būdu jį egzaminuojant, tokia procedūra negali būti vien formalus dalykas. Egzaminas turi būti tikslingas, orientuotas į žinių ir gebėjimų, reikalingų valstybės tarnautojui, patikrinimą ir įvertinimą. Pagal konkurse į tam tikras valstybės tarnautojo pareigas dalyvavusių pretendentų egzamino rezultatus nustatomas konkurso laimėtojas – asmuo, atliksiantis konkrečias valstybės tarnautojo funkcijas, todėl egzamino klausimai (užduotys) pirmiausia turi būti siejami būtent su tomis pareigomis valstybės tarnyboje, į kurias pretenduojama (vyksta konkursas).

Šios bylos kontekste pažymėta, kad konstitucinė piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą sietina su Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu asmenų lygiateisiškumo principu. Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami ir jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais.

Taigi vienas iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, kurioje piliečiams laiduojama teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, kylančių reikalavimų valstybės tarnybos teisiniam reguliavimui yra lygiateisė stojančiųjų konkurencija, kuri suponuoja, kad stojantieji į valstybės tarnybą būtų vertinami pagal jų žinias ir gebėjimus, būtinus atitinkamoms valstybės tarnautojo funkcijoms atlikti, taip pat kad būtų paisoma iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančių asmenų lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo imperatyvų.

Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta piliečių pareiga atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą nėra savitikslė – ji yra tiesiogiai susijusi su šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Tačiau įstatymu gali būti nustatytos atleidimo nuo privalomosios karo tarnybos sąlygos, susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių piliečiai negali jos atlikti (amžius, sveikatos būklė ir kt.); be to, pagal Konstitucijos 139 straipsnio 2 dalį įstatymų leidėjas gali numatyti galimybę atidėti konstitucinės piliečių pareigos atlikti karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą vykdymą, jeigu dėl įstatyme nustatytų priežasčių pilietis laikinai negali atlikti šios tarnybos arba jeigu jos tuo metu neatidėjus gali būti pakenkta svarbiems asmens, šeimos ar visuomenės interesams. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 139 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą diskreciją reguliuoti krašto apsaugos sistemos organizavimą, privalo įstatymuose nustatyti tokį krašto apsaugos sistemos, taigi ir karo tarnybos, organizavimo reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta vienų svarbiausių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo, konstitucinės santvarkos – apsauga ir tinkamas valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo. Šie įstatymų leidėjo įgaliojimai suponuoja tai, kad jis, atsižvelgdamas į karo tarnybos konstitucinę svarbą ir siekdamas nustatyti veiksmingą karo tarnybos organizavimą, be kita ko, užtikrinti reikiamą skaičių ginti valstybę tinkamai parengtų piliečių, gali nustatyti specialias garantijas piliečiams, atlikusiems karo tarnybą, kuriomis būtų skatinama atlikti tokią tarnybą ir palengvinti ją atlikusių piliečių socialinę ir ekonominę integraciją.

Kita vertus, reguliuodamas stojimo į valstybės tarnybą santykius įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo užtikrinti lygiateisę stojančiųjų į valstybės tarnybą konkurenciją, taigi atsižvelgti ir į tai, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatyti atleidimo nuo pareigos atlikti karo prievolę pagrindai, taip pat privalomosios karo tarnybos ir alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atidėjimo ar paleidimo iš jos anksčiau laiko pagrindai.

Vadinasi, pagal Konstituciją piliečiams, kurie įstatymo nustatytais pagrindais dėl objektyvių aplinkybių atleisti nuo karo prievolės, taip pat kuriems įstatymo nustatytais pagrindais dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių asmeninių, šeimos ar visuomeninių aplinkybių privalomoji karo tarnyba arba alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atidėta ar jie iš jos paleisti anksčiau laiko, įstatymu negali būti sudarytos mažiau palankios sąlygos stoti į valstybės tarnybą nei tiems piliečiams, kurie įstatymo nustatytą karo arba alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą yra atlikę.

Pagal šioje byloje ginčytas Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas pirmenybė būti priimtiems į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas, kai keli konkurse į šias pareigas dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, suteikiama pretendentams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiems bazinius karinius mokymus ar atlikusiems alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, tačiau nesuteikiama tiems nuo karo prievolės atleistiems pretendentams, kurie jos atlikti negali dėl objektyvių priežasčių, kaip antai dėl sveikatos būklės, amžiaus, arba buvo nuo jos atleisti dėl lyties, taip pat tiems pretendentams, kuriems privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka buvo atidėta arba kurie iš šios tarnybos buvo paleisti jos neatlikę.

Be to, pagal šias Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas konkurso į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas laimėtoją, kai keli jame dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, nulemia tai, ar konkurse dalyvavęs ir vienodą balų skaičių surinkęs pretendentas atitinka įstatymų leidėjo nustatytą sąlygą, susijusią su privalomosios pradinės karo tarnybos ar alternatyviosios krašto apsaugos tarnybos atlikimu. Tai reiškia, kad, kelis šiame konkurse dalyvavusius pretendentus įvertinus vienodai, dėl objektyvių priežasčių nuo karo prievolės atleisti pretendentai, taip pat pretendentai, kuriems privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba buvo atidėta arba kurie iš šios tarnybos buvo paleisti jos neatlikę, nebeturi galimybių lygiomis sąlygomis konkuruoti su šią tarnybą atlikusiais pretendentais, nes laimėtoju ex lege pripažįstamas tas vienodą balų skaičių surinkęs pretendentas, kuris atitinka minėtą įstatymų leidėjo nustatytą sąlygą.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčytu teisiniu reguliavimu piliečiams, kurie įstatymo nustatytais pagrindais dėl objektyvių aplinkybių, kaip antai dėl sveikatos būklės (be kita ko, neįgalumo), amžiaus ar lyties, buvo atleisti nuo karo prievolės, taip pat kuriems dėl sveikatos būklės ar kitų svarbių asmeninių, šeimos ar visuomeninių aplinkybių privalomoji pradinė karo tarnyba ar alternatyvioji krašto apsaugos tarnyba atidėta ar kurie iš jos paleisti anksčiau laiko, sudarytos mažiau palankios sąlygos stoti į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas valstybės tarnyboje negu tiems piliečiams, kurie yra atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą ar alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą; tokiu teisiniu reguliavimu konstituciškai nepateisinamais pagrindais skirtingai traktuojami vienodoje padėtyje stojimo į valstybės tarnybą aspektu esantys piliečiai.

Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) ir 13 straipsnio 2 dalies (2012 m. birželio 5 d. redakcija, įsigaliojusi 2013 m. birželio 1 d.) nuostatos, pagal kurias pirmenybė būti priimtam atitinkamai į karjeros valstybės tarnautojo ar įstaigos vadovo pareigas, jeigu keli konkurse į šias pareigas dalyvavę pretendentai įvertinti vienodai, teikiama pretendentui, atlikusiam nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą arba baigusiam bazinius karinius mokymus ar atlikusiam alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“.

Remiantis tais pačiais argumentais prieštaraujančiu šioms Konstitucijos nuostatoms pripažintas ir Karo prievolės įstatymo 41 straipsnio (2016 m. birželio 16 d. redakcija) 1 dalies 3 punktas, pagal kurį pirmenybė būti priimtam į valstybės tarnautojo pareigas, kai keli konkurse į šias pareigas dalyvavę pretendentai įvertinami vienodai, suteikiama pretendentams, atlikusiems nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą.