LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl kriterijų, pagal kuriuos suteikiama teisė į žvejybos kvotą vidaus vandenyse, nustatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutarimas

DĖL KRITERIJŲ, PAGAL KURIUOS SUTEIKIAMA TEISĖ Į ŽVEJYBOS KVOTĄ VIDAUS VANDENYSE, NUSTATYMO

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, prieštaravusia Konstitucijai pripažino Žuvininkystės įstatymo 142 straipsnio (2014 m. kovo 13 d. redakcija) 4 dalį tiek, kiek ja Žemės ūkio ministerijai buvo pavesta nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ūkio subjektams suteikiama teisė į žvejybos kvotą verslinei žvejybai tam tikrame vidaus vandenų telkinyje.

Nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, natūrali gamtinė aplinka, įskaitant gyvūniją, yra visuotinę reikšmę turinti nacionalinė vertybė. Užtikrinti jos apsaugą ir racionalų išteklių naudojimą yra valstybės konstitucinė priedermė.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalį laiduojama ūkinės veiklos, taigi ir verslinės žvejybos, laisvė nėra absoliuti. Valstybė, vykdydama iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies ir 54 straipsnio kylančią pareigą reguliuoti su gamtos išteklių naudojimu susijusią ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, be kita ko, būtų užtikrinta natūralios gamtinės aplinkos apsauga ir racionalus gamtos išteklių, įskaitant gyvūniją, naudojimas, gali nustatyti ir žvejybos kaip ūkinės veiklos apribojimus. Pagal Konstituciją apribojimai, kuriais daromas esminis poveikis žvejybai kaip ūkinei veiklai, turi būti nustatyti tik įstatymu.

Konstitucinis Teismas nutarime priminė, kad pagal konstitucinį teisinės valstybės principą ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą „valdžios galias riboja Konstitucija“ neleidžiama poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, taigi Seimas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms reguliuoti šių santykių poįstatyminiais teisės aktais.

Nutarime konstatuota, kad pagal ginčytą Žuvininkystės įstatymo nuostatą buvo ribojama ūkio subjektų verslinė žvejyba vidaus vandenų telkiniuose – suteikiama teisė į žvejybos kvotą, reiškianti leidimą ūkio subjektui tam tikrame vidaus vandenų telkinyje sugauti ribotą žuvų kiekį arba naudoti ribotą žvejybos įrankių skaičių arba žvejoti ribotą žvejybos dienų skaičių, arba naudotis ribotu žvejybos vietų skaičiumi. Šios teisės suteikimas buvo būtina verslinės žvejybos tam tikrame vidaus vandenų telkinyje sąlyga. Tačiau šioje įstatymo nuostatoje buvo nustatytas tik kriterijų, pagal kuriuos suteikiama teisė į žvejybos kvotą verslinei žvejybai tam tikrame vidaus vandenų telkinyje, pobūdis (aplinkosauginis, socialinis ir (ar) ekonominis) ir pateikti tokių kriterijų pavyzdžiai, o konkrečius kriterijus (baigtinį jų sąrašą) buvo pavesta nustatyti Žemės ūkio ministerijai.

Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu nustatyti Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje laiduojamos žvejybos kaip ūkinės veiklos laisvės apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis šiai veiklai, ir taip nesilaikyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies kylančio reikalavimo poįstatyminiais teisės aktais nereguliuoti tų visuomeninių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymu. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad ginčyta Žuvininkystės įstatymo nuostata prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad reguliuojant ūkinę veiklą gali būti priimami poįstatyminiai teisės aktai, kuriais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas. Taigi Žuvininkystės įstatyme nustačius kriterijus, lemiančius ūkio subjekto teisę užsiimti versline žvejyba vidaus vandenyse, atskirų kriterijų reikšmė gali būti sukonkretinama poįstatyminiuose teisės aktuose, laikantis įstatyme nubrėžtų ribų.