Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. sausio 25 d. nutarimas

DĖL TARNYBOS LAIKO PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINEI PENSIJAI SKIRTI

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (2007 m. sausio 18 d., 2012 m. spalio 2 d. redakcijos) 3 punktas, kuriame nustatyta, jog tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginamas iki 1995 m. sausio 1 d. (iki šio įstatymo įsigaliojimo) pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padalinių vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtas laikas, jeigu šie darbuotojai vėliau buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, tiek, kiek pagal šį teisinį reguliavimą tarnybos laikui šiai pensijai skirti neprilyginamas po 1995 m. sausio 1 d. pagal darbo sutartis išdirbtas nurodyto darbo laikas, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas priminė oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad pagal Konstituciją, jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų teisinį reguliavimą, tačiau ji yra saistoma Konstitucijos; įstatymu nustačius pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei; valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šios pensijos skyrimo sąlygas; apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną šiai pensijai skirti, jam gali būti prilyginti ir tam tikri kiti su tarnyba susiję laikotarpiai; įstatymuose numatytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisiniu reguliavimu turi būti paisoma konstitucinių teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo principų.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, jos 52 straipsnį, įstatymų leidėjas neprivalo tarnybos laikui, būtinam pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, prilyginti pagal darbo sutartis dirbtų laikotarpių, nebent tokia pareiga kiltų iš Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio imperatyvo užtikrinti iš valstybės prisiimtų įsipareigojimų asmenims kylančių teisėtų lūkesčių apsaugą.

Vertindamas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad apibrėžiant tarnybos laiką, būtiną pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti, laikytasi iš Konstitucijos kylančio reikalavimo įstatymu nustatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją sieti būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei.

Kaip pažymėta nutarime, ginčijama įstatymo nuostata įtvirtinta bendros taisyklės, kad į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti įskaitomas pareigūno ar kario tarnybos laikas, išimtis, pagal kurią tarnybos laikui prilyginamas iki įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose vadovais, gaisrininkais, gaisrininkais vairuotojais išdirbtas laikas, jeigu šie darbuotojai vėliau buvo paskirti sukarintos priešgaisrinės apsaugos pareigūnais. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, naudojantis įstatymų leidėjo diskrecija tarnybos laikui prilyginti tam tikrus kitus su tarnyba susijusius laikotarpius, šia išimtimi buvo įgyvendintas iki įstatymo įsigaliojimo Vyriausybės nustatytu teisiniu reguliavimu valstybės prisiimtas įsipareigojimas iki įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis išdirbtą nurodyto darbo laiką įskaityti į tarnybos stažą, reikalingą pensijai už tarnybą skirti, ir užtikrinti atitinkami asmenų teisėti lūkesčiai.

Nutarime konstatuota, kad valstybė nebuvo įsipareigojusi tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginti po įstatymo, kuriuo nustatyta ši pensija, įsigaliojimo, t. y. po 1995 m. sausio 1 d., pagal darbo sutartis profesionaliosios priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbto laiko, taigi nurodytą darbą dirbę asmenys negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad jų tarnybos laikui bus prilygintas ir po šio įstatymo įsigaliojimo pagal darbo sutartis dirbtas laikas.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad priešgaisrinės apsaugos padaliniuose tarnavusių pareigūnų ir juose pagal darbo sutartis dirbusių asmenų teisinio statuso skirtumai yra objektyvus pagrindas apibrėžiant tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti asmenis, tam tikrą laiką po 1995 m. sausio 1 d. priešgaisrinės apsaugos padaliniuose dirbusius pagal darbo sutartis (vėliau paskirtus priešgaisrinės apsaugos pareigūnais), ir asmenis, atitinkamu metu tarnavusius priešgaisrinės apsaugos pareigūnais, traktuoti skirtingai.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, kylančių reikalavimų, įstatymu nustatant pareigūnų ir karių valstybinės pensijos teisinį reguliavimą, paisyti konstitucinio teisinės valstybės principo ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo.