LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl Vyriausybės įgaliojimų nustatyti uosto rinkliavas

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutarimas

Dėl VYRIAUSYBĖS ĮGALIOJIMŲ NUSTATYTI UOSTO RINKLIAVAS

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, prašęs ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ 1, 2 punktai, šio Vyriausybės nutarimo (2003 m. gegužės 27 d. redakcija) 1 punktas neprieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, uosto rinkliavos rūšys ir esminiai elementai (jos dydžiai (maksimalūs dydžiai), taikymo principai) turėjo būti nustatyti ne ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o Seimo priimtu įstatymu, todėl jis abejojo, ar minėti Vyriausybės nutarimo, priimto vadovaujantis Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymu, punktai neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo nutarime, tiek mokesčiai, tiek valstybinės rinkliavos yra nustatomi įstatymu ir mokami į valstybės (savivaldybės) biudžetą; valstybiniams mokesčiams ir kitiems privalomiems mokėjimams Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas; mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų; rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių prasme – privaloma įmoka į valstybės biudžetą už valstybės kompetentingų įstaigų juridiniams ir fiziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavos yra laivų savininkų (valdytojų) mokamas atlyginimas savarankiškam ūkio subjektui – valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai, vykdančiai ūkinę komercinę veiklą, už uosto suteiktas paslaugas ir jos mokamos ne į valstybės (savivaldybės) biudžetą, todėl nelaikytinos valstybiniais mokesčiais ir kitais privalomais mokėjimais Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme bei rinkliavomis Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių prasme. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatyme galėjo pavesti Vyriausybei nustatyti uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius) ir taikymo principus.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, todėl iš konstitucinio teisinės valstybės principo nekyla imperatyvas, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų ar kitų tokio pobūdžio mokėjimų rūšys, dydžiai (maksimalūs dydžiai), taikymo principai turi būti nustatomi būtent įstatymu. Vadinasi, nėra teisinio pagrindo teigti, kad Vyriausybė, patvirtindama Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšis, dydžius (maksimalius dydžius), taikymo principus, viršijo savo įgaliojimus.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijami Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 226 „Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto rinkliavų rūšių, dydžių ir taikymo principų patvirtinimo“ punktai neprieštaravo Konstitucijai.