LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
DĖL PAREIŠKĖJO ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMO PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 242 STRAIPSNIO ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI GRĄŽINIMO
2016 m. spalio 19 d. Nr. KT27-S14/2016
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Elvyros Baltutytės, Vytauto Greičiaus, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Vyto Miliaus, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo Šiaulių apylinkės teismo prašymą Nr. 1B-18/2016.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
1. Konstituciniame Teisme 2016 m. rugsėjo 21 d. gautas Šiaulių apylinkės teismo prašymas „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnis, kriminalizuojantis vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1, 3 ir 5 d. bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“.
2. Pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje asmuo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 242 straipsnyje. Manydamas, kad BK 242 straipsnis tiek, kiek nurodyta, prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti šio straipsnio atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas prašo ištirti tiek, kiek nurodyta, BK 242 straipsnio atitiktį Konstitucijai.
2. BK 242 straipsnyje „Vengimas atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą“ nustatyta:
„Tas, kas būdamas nuteistas arešto ar laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas vengė atlikti paskirtą bausmę arba būdamas laikinai išleistas iš areštinės ar įkalinimo arba kardomojo kalinimo vietos be svarbios priežasties nustatytu laiku negrįžo,
baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“
3. Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo ir jo nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, BK 242 straipsnio atitiktimi Konstitucijai abejojama tiek, kiek jame yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą.
Savo prašyme pareiškėjas iš esmės teigia, kad įstatymų leidėjas neturi nustatyti baudžiamosios atsakomybės už šias veikas.
4. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti pateikti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, ar teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai (inter alia 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2016 m. gegužės 12 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet aiškiai nurodytų, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai pagrįstų aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (inter alia 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2008 m. spalio 14 d., 2016 m. gegužės 12 d. sprendimai).
5. Pareiškėjas prašo ištirti BK 242 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitiktį inter alia konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Pareiškėjo prašyme, be kita ko, teigiama, kad, jo nuomone, „pradėtas naujas baudžiamasis procesas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnio yra perteklinis <...>. Teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad asmeniui už vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę bausmės vykdymo procese turėtų būti taikomos procesinės prievartos priemonės, o ne pradedamas naujas baudžiamasis procesas dėl naujos nusikalstamos veikos.“
Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas principas nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama (2014 m. kovo 18 d. nutarimas).
Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Užtikrinti tokį saugumą yra viena iš valstybės priedermių ir vienas iš prioritetinių uždavinių (inter alia 1998 m. gruodžio 9 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Taigi demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (inter alia 2009 m. birželio 8 d., 2010 m. gegužės 28 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai). Įstatymuose apibrėžiama, kokios veikos pripažįstamos nusikalstamomis, ir nustatomos bausmės už jų padarymą (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai).
Pažymėtina, jog Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, inter alia reiškia, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas (2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
Pareiškėjas neatsižvelgia į šias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas ir prašyme nepateikia teisinių argumentų bei nepaaiškina, kodėl įstatymų leidėjas, turėdamas teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras, inter alia nustatyti, kokios veikos yra nusikalstamos, taip pat baudžiamąją atsakomybę už tokias veikas, negali nustatyti baudžiamosios atsakomybės už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą, taip pat kodėl minėta veika negali būti laikoma darančia tokią žalą visuomenės ar valstybės interesams, inter alia teisingumo interesams, kad už ją nebūtų galima nustatyti baudžiamosios atsakomybės.
Pareiškėjas taip pat cituoja oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas dėl teisinės atsakomybės proporcingumo, – inter alia: už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių ribojimo, – tačiau šių nuostatų nesusieja su ginčijamu teisiniu reguliavimu. Pareiškėjas prašyme neformuluoja teisinės pozicijos, nepaaiškina, kodėl įstatymų leidėjo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą nėra proporcinga (adekvati) šiam teisės pažeidimui; jis nenurodo ir to, kodėl tokiu teisiniu reguliavimu neišlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens, padariusio nusikalstamą veiką, interesų.
6. Pareiškėjas prašo ištirti BK 242 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitiktį inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.
Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.“
Pareiškėjo prašyme, be kita ko, teigiama, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatančiu baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą, yra sudaromos prielaidos „pažeisti draudimą versti laisvės atėmimu nuteistą asmenį elgtis prieš savo valią“. Tačiau pareiškėjas taip pat nurodo, jog „asmeniui, vengiančiam atlikti laisvės atėmimo bausmę, teismo nuomone, neturėtų kilti nauja baudžiamoji atsakomybė, o taikomos procesinės prievartos priemonės ir bausmė valstybės institucijų pagalba vykdoma priverstinai“. Taigi pareiškėjo teiginiai yra prieštaringi, jie nepagrindžia pozicijos, kad, nustačius baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą būtų paneigta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija.
7. Pareiškėjas ginčija BK 242 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 3 daliai, kurioje nustatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
Pažymėtina, kad pareiškėjas, prašyme pacitavęs šią Konstitucijos nuostatą, nepateikė teisinių argumentų, kodėl, nustačius baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą, galėtų būti pažeistas Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius.
8. Pareiškėjas prašo ištirti BK kodekso 242 straipsnio atitiktį inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam principui non bis in idem.
Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis principas non bis in idem reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas (inter alia 2001 m. gegužės 7 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
Abejodamas ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai, pareiškėjas teigia, kad, „priėmus galutinį sprendimą byloje, negalima ne tik bausti, bet ir kartoti baudžiamąjį procesą dėl identiškų arba iš esmės tų pačių teisiškai reikšmingų faktų“. Tačiau pareiškėjas savo prašyme nepagrindžia, kodėl, jo manymu, vengimas atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą turi būti laikomas tokia pačia teisei priešinga veika, kaip ir veika, už kurią asmuo anksčiau buvo nubaustas.
9. Konstatuotina, jog pareiškėjo Šiaulių apylinkės teismo prašyme nėra teisinių argumentų, kurie pagrįstų jo poziciją, kad baudžiamosios atsakomybės už vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą nustatymas prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.
10. Taigi pareiškėjo Šiaulių apylinkės teismo prašymas ištirti BK 242 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.
Jeigu prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti trūkumai.
11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui Šiaulių apylinkės teismui prašymą ištirti BK 242 straipsnio tiek, kiek nurodyta, atitiktį Konstitucijos 31 straipsnio 1, 3, 5 dalims, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nusprendžia:
Grąžinti pareiškėjui Šiaulių apylinkės teismui prašymą „ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnis, kriminalizuojantis vengimą atlikti arešto, laisvės atėmimo bausmę arba sugrįžti į kardomojo kalinimo vietą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1, 3 ir 5 d. bei konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams“.
Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai Elvyra Baltutytė
Vytautas Greičius
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Vytas Milius
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Dainius Žalimas
