LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo išmokų už neturtinę žalą

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas

DĖL TRANSPORTO PRIEMONIŲ VALDYTOJŲ CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS PRIVALOMOJO DRAUDIMO IŠMOKŲ UŽ NETURTINĘ ŽALĄ

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Vilniaus apygardos, Marijampolės rajono apylinkės ir Telšių rajono apylinkės teismai, prašę ištirti, ar Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria buvo nustatytas maksimalus 500 eurų draudiko atlygintinos neturtinės žalos dydis, neprieštaravo Konstitucijai. Pareiškėjų nuomone, teisinis reguliavimas, kuriuo draudimo išmoka už neturtinę žalą buvo ribojama 500 eurų suma, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui dėl to, kad draudikui buvo suteikta galimybė išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir tai nepateisino ne tik nukentėjusiųjų, bet ir apsidraudusiųjų lūkesčių. Pareiškėjai taip pat abejojo, ar ginčijama nuostata neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, nes ja nukentėjusio asmens teisės ir interesai ginami mažiau nei draudimo bendrovių.

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo nutarime, ginčijamoje nuostatoje įtvirtinta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma (500 eurų) dėl neturtinės žalos padarymo asmeniui reiškė, kad įvykus draudžiamajam įvykiui draudiko mokama draudimo išmoka dėl asmeniui padarytos neturtinės žalos negalėjo būti didesnė už nurodytą sumą.Konstitucinis Teismas konstatavo, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas ir kad Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti pakankamas asmens teisės į jam padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą įgyvendinimo priemones.

Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į tai, kad tam tikrose veiklos srityse žalos padarymo (atsiradimo) rizika yra didesnė, ir siekdamas užtikrinti, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta veiksmingai ir laiku, gali nustatyti ir vadinamąjį draudžiamąjį žalos atlyginimo būdą, t. y. tokį teisinį reguliavimą, kai kitiems asmenims padarytą žalą sutarties pagrindu įsipareigoja atlyginti kitas nei žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas asmuo. Nustatydamas tokį žalos atlyginimo būdą, įstatymų leidėjas privalo įtvirtinti draudžiamojo žalos atlyginimo pagrindus.

Atsižvelgdamas į tai, kad dėl tam tikrų objektų naudojimo kyla didesnis pavojus kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, taip pat į tam tikros asmenų vykdomos profesinės ar ūkinės veiklos ypatumus, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, naudojantys atitinkamus objektus arba vykdantys tam tikrą profesinę ar ūkinę veiklą, privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo. Nustatydamas privalomojo draudimo sąlygas, įstatymų leidėjas turi užtikrinti, kad pareigos mokėti draudimo įmokas vykdymas netaptų per sunkia našta asmeniui, kuris pagal įstatymą privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę.

Reguliuodamas draudžiamojo žalos atlyginimo santykius, įstatymų leidėjas gali nustatyti maksimalias draudimo sumas ir neprivalo nustatyti tokių sumų, kurios įvykus draudžiamajam įvykiui visais atvejais užtikrintų visišką padarytos žalos atlyginimą, tačiau jis negali paneigti konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą bendrais pagrindais, t. y. tokiu atveju, jeigu draudimo sumos nepakanka per eismo įvykį padarytai žalai, inter alia neturtinei, visiškai atlyginti, – reikalauti, kad faktinės žalos dydžio ir draudimo išmokos skirtumą atlygintų žalą padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį draudikas išmoka iki 500 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą, siekiama sudaryti sąlygas draudikui ne išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atlyginimo, o vykdyti savo įsipareigojimus, prisiimtus pagal sudarytą draudimo sutartį. Toks teisinis reguliavimas nepaneigia konstitucinės asmens teisės reikalauti visiškai atlyginti jam padarytą žalą bendrais pagrindais, t. y. žalos atlyginimo reikalauti iš ją padariusio asmens ar už jo veiksmus atsakingo kito asmens. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį transporto priemonių valdytojai sudaro civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, nėra sukuriamas pagrindas atsirasti teisėtiems draudėjų lūkesčiams, kad draudikas atlygins visą jų padarytą žalą, nes draudikas įsipareigoja atlyginti žalą tiek, kiek numatyta įstatyme ir sutartyje.Konstitucinis Teismas konstatavo ir tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas susijęs su skirtingų asmenų kategorijų interesais: draudikų, įvykus draudžiamajam įvykiui išmokančių draudimo sumą, žalą padariusių asmenų, apdraudusių savo civilinę atsakomybę (draudėjų), ir per eismo įvykius žalą patyrusių asmenų. Visi šie asmenys turi skirtingas teises ir pareigas, jų teisinė padėtis yra skirtinga ir jie negali būti tapatinami. Kiekvienai atskirai šių asmenų kategorijai – draudikams, draudėjams ir nukentėjusiesiems – nustatytas vienodas teisinis reguliavimas. Taigi, kaip pažymėta nutarime, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusių asmenų teisės ir interesai ginami mažiau nei draudimo bendrovių ar kad nukentėję asmenys diskriminuojami, palyginti su draudimo bendrovėmis.Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčijama Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostata neprieštaravo Konstitucijai.