LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių

Byla Nr. 36/2010-37/2010-38/2010-39/2010-41/2010-42/2010-43/2010-62/2010-63/2010-64/2010-65/2010-66/2010-67/2010-68/2010-69/2010-71/2010-72/2010-74/2010-75/2010-78/2010-79/2010-80/2010-91/2010-92/2010-93/2010-103/2010-104/2010-105/2010-108/2010-3/2011

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO ĮSTATYMO 72 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2011 m. spalio 25 d.
Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Juliui Sabatauskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. spalio 4 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 36/2010-37/2010-38/2010-39/2010-41/2010-42/2010-43/2010-62/2010-63/2010-64/2010-65/2010-66/2010-67/2010-68/2010-69/2010-71/2010-72/2010-74/2010-75/2010-78/2010-79/2010-80/2010-91/2010-92/2010-93/2010-103/2010-104/2010-105/2010-108/2010-3/2011 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar:

1) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-35/2010);

2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-36/2010);

3) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-39/2010);

4) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-40/2010);

5) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-43/2010);

6) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-44/2010);

7) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-45/2010);

8) pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-57/2010);

9) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-58/2010);

10) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-59/2010);

11) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-66/2010);

12) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-69/2010);

13) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-70/2010);

14) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-77/2010);

15) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-78/2010);

16) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-81/2010);

17) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-82/2010);

18) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-83/2010);

19) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-84/2010);

20) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-86/2010);

21) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-92/2010);

22) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-93/2010);

23) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-97/2010);

24) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-102/2010);

25) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-103/2010);

26) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-108/2010);

27) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-109/2010);

28) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-112/2010);

29) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-117/2010);

30) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-156/2010).

Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimu šie pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracines bylas dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Iš šių Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtų bylų medžiagos matyti, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nebuvo išmokėta dalis priedų ir (ar) priemokų, nes apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikoma Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos), kurioje buvo nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Minėtas skyrius atitinkama apimtimi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimis bylų nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-82/2010, 1B-84/2010, 1B-92/2010, 1B-97/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010, 1B-112/2010, 1B-117/2010).

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracines bylas dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Iš šių Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtų bylų medžiagos matyti, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nebuvo išmokėta dalis priedų ir (ar) priemokų, nes apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikoma Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ 23 straipsnio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos), kurioje buvo nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Minėtas skyrius atitinkama apimtimi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimis bylų nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993  m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-57/2010, 1B-66/2010, 1B-77/2010, 1B-78/2010, 1B-81/2010, 1B-83/2010, 1B-86/2010, 1B-93/2010, 1B-102/2010).

3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu ir skirti bei išmokėti vienkartinę ir periodinę draudimo išmokas apdraustajam mirus. Iš šios Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad O. G. 2010 m. liepos 20 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama inter alia panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. birželio 28 d. rašte išdėstytą sprendimą, kuriais R. G. 2007 m. vasario 28 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu, kadangi R. G. nelaimingo atsitikimo darbe metu buvo neblaivus; šie ginčijami sprendimai (2010 m. gegužės 21 d., 2010 m. birželio 28 d.) buvo priimti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo nuostatas, t. y. po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-156/2010).

II

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai (Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-82/2010, 1B-84/2010, 1B-92/2010, 1B-97/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010) grindžiami šiais argumentais.

1.1. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta išimčių, kada Konstitucinio Teismo nutarimas galėtų turėti grįžtamąją galią. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, kitose Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normose nėra tiesiogiai ir aiškiai nustatytos galimybės taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, atgaline tvarka, taip pat nėra nustatyta konkretaus laikotarpio, kuriuo Konstitucinio Teismo nutarimas galėtų būti taikomas ex tunc, ir kitų panašių taisyklių. Pareiškėjo teigimu, bylose dėl piniginių sumų priteisimo arba dėl valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo Konstitucinio Teismo nutarimų taikymas laiko požiūriu yra ypač aktualus. Ginčai, susiję su visų arba tam tikros grupės valstybės tarnautojų reikalavimais, kaip ir ginčai, kylantys iš socialinės apsaugos teisinių santykių, visais atvejais yra susiję su „didelių visuomenės grupių interesais“, dėl to „atitinkamų administracinių ginčų skaičius visais atvejais yra labai didelis“. Todėl, pareiškėjo manymu, Konstitucinio Teismo nutarimų ex tunc poveikis turėtų būti tiksliai reglamentuojamas, kad būtų užtikrintos piliečių konstitucinės teisės, bet kartu nebūtų sudaroma sąlygų nepaisyti valstybės finansinių galimybių. Nesant minėto teisinio reguliavimo nėra galimybės tiksliai nustatyti, kaip Konstitucinio Teismo nutarimai taikomi laiko požiūriu, t. y. ar teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos.

Pareiškėjo nuomone, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.2. Pareiškėjui kilo abejonių, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo teigimu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis teismų praktikoje yra aiškinama kaip įtvirtinanti Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo į ateitį išimtį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, nustatančioje teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes neįvykdytiems sprendimams, nėra sukonkretinta, kokie tai sprendimai – galutiniai ar negalutiniai, administraciniai ar teismo. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nėra nurodytas sprendimų, kuriems ši teisės norma taikytina, pobūdis pagal jų sukeliamas teisines pasekmes. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje taip pat nesukonkretinta, ar ši norma taikytina sprendimams, kurie gali būti priverstinai įvykdyti išduodant vykdomąjį dokumentą, ar jie neturi ir negali būti vykdomi priverstinai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta teismo sprendimų vykdymo tvarka, nes pats sprendimas tiesiogiai sukuria teisines pasekmes. Pareiškėjo manymu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis gali būti aiškinama kaip įtvirtinanti Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo į ateitį išimtį.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, savo prašymuose (Nr. 1B-112/2010, 1B-117/2010) grįsdamas abejones dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties (atitinkama apimtimi) Konstitucijai, taip pat šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai, pakartojo esminius pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymuose (Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-82/2010, 1B-84/2010, 1B-92/2010, 1B-97/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010) išdėstytus argumentus.

3. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymai (Nr. 1B-57/2010, 1B-66/2010, 1B-77/2010, 1B-78/2010, 1B-81/2010, 1B-83/2010, 1B-86/2010, 1B-93/2010, 1B-102/2010) grindžiami šiais argumentais.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad galioja tik paskelbti įstatymai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kurio turinio elementas yra teisinio aiškumo principas, reiškiantis, jog teisės aktai turi būti aiškūs, nedviprasmiški, suprantami teisės subjektams, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. vasario 3 d. redakcija) prieštarauja tiek, kiek jame nėra aiškiai nustatyta, kad tam tikrų rūšių bylose (inter alia valstybės tarnautojų darbo užmokesčio bylose) neįvykdytais sprendimais turi būti laikomi ir „sprendimai-neveikimai“ (inter alia sprendimai nemokėti darbo užmokesčio). Toks neaiškus reguliavimas, įtvirtintas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, ne tik pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, jo aspektą – teisinio aiškumo principą, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį (nes antikonstituciškai neaiški teisė net gali būti laikoma nevieša), bet ir leidžia suabejoti jo atitiktimi Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai.

4. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-156/2010 grindžiamas šiais argumentais.

4.1. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalis, 107 straipsnio 1 dalis, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis, konstitucinė doktrina patvirtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, jiems nebūdinga grįžtamoji galia, išskyrus išimtis, kurios gali būti taikomos, kai nustatoma, kad jų netaikant būtų pažeisti teisingumo ir asmenų lygybės įstatymui principai.

Pareiškėjas abejoja, ar Konstitucinio Teismo įstatyme ir kituose teisės aktuose yra toks teisinis reguliavimas, kurio pagrindu būtų galima nustatyti bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, išimtis, ar šių išimčių nustatymas kiekvienu atveju gali būti susijęs tik su Konstitucijos tiesioginiu taikymu, būtent su minėtų konstitucinių principų taikymu.

Ginčuose, kylančiuose iš socialinės apsaugos teisinių santykių, Konstitucinio Teismo nutarimų taikymas laiko požiūriu yra ypač aktualus. Todėl svarstytina, ar Konstitucinio Teismo nutarimų taikymas ex tunc neturėtų būti konstatuojamas įstatyme arba konkrečiame Konstitucinio Teismo nutarime, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimų pobūdį ir į galimą teismo sprendimų, kuriuose bus nagrinėjami asmenų ginčai pagal skundus, grindžiamus Konstitucinio Teismo nutarimais, pobūdį. Svarstytina, ar neturėtų būti nustatomas konkretus laikotarpis, kuriuo Konstitucinio Teismo nutarimas veiktų ex tunc, arba retroaktyviai, taip pat ar neturėtų būti nustatytas Konstitucinio Teismo nutarimų ex tunc poveikio tikslus reglamentavimas, kuriuo būtų užtikrintos piliečių konstitucinės teisės ir nebūtų sudaroma sąlygų nepaisyti valstybės finansinių galimybių.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nėra nustatyta išimčių, kada Konstitucinio Teismo nutarimas galėtų turėti grįžtamąją galią. Ir minėtose, ir kitose Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo normose nėra tiesiogiai ir aiškiai nustatytos galimybės taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo atgaline tvarka dėl to, kad Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams. Konstitucijoje ir įstatymuose nesant minėtos konkrečios nuostatos, savo turiniu specifinės tuo, kad siejasi su teisės akto grįžtamąja galia, nėra nustatyta tokios nuostatos specialios įgyvendinimo tvarkos. Pavyzdžiui, nėra nustatyta konkretaus laikotarpio, kuriuo būtų galima Konstitucinio Teismo nutarimą taikyti atgaline tvarka, ir kitokių panašių taisyklių, kuriomis būtų užtikrinamas teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas įgyvendinant teisės normą, susijusią su praeityje susiformavusių teisinių santykių reguliavimu.

Pareiškėjo nuomone, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas Nr. 1B-156/2010 ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir šio pareiškėjo prašymai Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-82/2010, 1B-84/2010, 1B-92/2010, 1B-97/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010, 1B-112/2010, 1B-117/2010 ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko S. Šedbaro ir Seimo nario J. Sabatausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nedviprasmiškai nustatyta, kad prieštaraujantys Konstitucijai teisės aktai negali būti taikomi nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. jie netaikomi nuo jo paskelbimo momento, toks netaikymas nukreipiamas į ateitį. Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarime yra aiškiai pasakyta, kad pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktas nebegalės būti taikomas, taigi konstatuojamas Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimas į ateitį.

Pareiškėjo prielaida, kad Konstitucinio Teismo įstatyme turi būti nustatyta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai galioja į praeitį, o tokio reguliavimo nesant konstatuotina teisės spraga (legislatyvinė omisija), yra neteisinga, nes Konstitucijos nuostatose ne tik nereikalaujama nustatyti tokio reguliavimo, bet ir įsakmiai tai draudžiama, kadangi jose aiškiai apibrėžtas Konstitucinio Teismo sprendimų galiojimas į ateitį – nuo jų paskelbimo momento.

Konstitucinio Teismo įstatyme iš esmės negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai būtų galima nustatyti, ar „teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo momento, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos“, nes Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nedviprasmiškai nustatyta, jog teisės aktai, Konstitucinio Teismo sprendimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, „negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai“.

Tuo atveju, jei būtų nustatytas pareiškėjo siūlomas reguliavimas, jis ne tik prieštarautų Konstitucijos nuostatoms, bet ir galėtų neigiamai veikti valstybės teisinę sistemą. Jei toks prieštaraujantis Konstitucijos normoms reguliavimas būtų nustatytas, Konstituciniam Teismui būtų de facto suteikta teisė griauti teisinės sistemos stabilumą. Konstitucinio Teismo nutarimai turi tokią pat galią, kaip ir įstatymai, taigi jiems taikytinas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipiama į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit).

2. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, pareiškėjas iškėlė prielaidą, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai dėl to, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „sprendimas“ jo taikymo požiūriu yra neaiškus, o „antikonstituciškai neaiški teisė negali būti laikoma vieša teise“. Pareiškėjas nurodo, kad įstatyme nedetalizuota, kokie sprendimai minimi šiame straipsnyje – galutiniai ar negalutiniai, administraciniai ar teismo, taip pat įstatyme nenurodytas sprendimų, kuriems taikytina ši teisės norma, pobūdis pagal jų sukeliamas teisines pasekmes.

Įstatymų leidybos praktikoje įstatymuose vartojamų terminų ir sąvokų apibrėžtys pateikiamos tais atvejais, kai terminas ar sąvoka įstatymo tekste vartojama specialia ar kitokia prasme nei įprastai. Tuo atveju, jei sąvokų ir terminų apibrėžtys nepateikiamos, terminai ir sąvokos vartojami ir suprantami bendrine prasme. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad žodis „sprendimas“ reiškia vykdomosios valdžios ar teismo aktą. Taigi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, jeigu šie sprendimai yra vykdomosios valdžios ar teismo aktai.

Pareiškėjas teigia, kad „teismų praktikoje kaip nuostata, reglamentuojanti Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo į ateitį išimtis, yra aiškinama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, kurioje yra įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“. Pareiškėjo keliamos Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai problemos realiai nėra – įstatymo normų ir sąvokų turinys yra aiškus, yra jų taikymo teismų praktika.

IV

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas vieno iš pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovų teisėjo Ernesto Spruogio 2011 m. rugsėjo 30 d. raštas, kuriame inter alia teigiama, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis reiškia, kad Konstitucinio Teismo aktų galia yra nukreipta tik į ateitį (ex nunc). Pareiškėjo atstovas sutinka, kad Konstitucinis Teismas savo nuožiūra spręstų, ar tenkinti jo prašymus, ar bylą nutraukti.

V

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas J. Sabatauskas pakartojo kai kuriuos rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, atsakė į teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-82/2010, 1B-84/2010, 1B-92/2010, 1B-97/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010, 1B-112/2010, 1B-117/2010 1B-156/2010) Konstitucinio Teismo prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993 m. vasario 3 d. redakcija) (jame nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams“ (1 dalis); „Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams“ (2 dalis); „Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu“ (3 dalis); „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“ (4 dalis); „Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį“ (5 dalis)) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nors pareiškėjas prašo ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, atitiktį Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš pareiškėjo prašymų (juose pateiktų argumentų) matyti, kad jam kilo abejonių dėl Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-82/2010, 1B-84/2010, 1B-92/2010, 1B-97/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010, 1B-112/2010, 1B-117/2010 1B-156/2010) Konstitucinio Teismo taip pat prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis (1993 m. vasario 3 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nors pareiškėjas prašo ištirti visos Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai, iš jo prašymų argumentų matyti, kad ši dalis dėl atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ginčijama tik tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“.

3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-57/2010, 1B-66/2010, 1B-77/2010, 1B-78/2010, 1B-81/2010, 1B-83/2010, 1B-86/2010, 1B-93/2010, 1B-102/2010) Konstitucinio Teismo prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (1993  m. vasario 3 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra aiškiai nustatyta, kokie sprendimai laikomi neįvykdytais, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nėra aiškiai nustatyta, kad tam tikrų rūšių bylose (inter alia valstybės tarnautojų darbo užmokesčio bylose) neįvykdytais sprendimais turi būti laikomi ir „sprendimai-neveikimai“ (inter alia sprendimai nemokėti darbo užmokesčio dalies).

Formuluotės „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“ yra vartojamos tik Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje: „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.“

Nors pareiškėjas prašo ištirti viso Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio (atitinkama apimtimi) atitiktį Konstitucijai, iš jo prašymų matyti, kad pareiškėjas dėl atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio 4 dalį ginčija tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“.

4. Taigi pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar:

Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

II

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo (teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmių aspektu) atitiktis Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“

2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justicijos bylas turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Pagal Konstituciją Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (ar jo dalį) arba kitą Seimo priimtą aktą (ar jo dalį), Respublikos Prezidento aktą, Vyriausybės aktą (ar jo dalį) prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinkamą aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimo (nutarimo) galia negali būti įveikta Seimo pakartotinai priimtais įstatymais ar kitais aktais, Respublikos Prezidento aktais ir Vyriausybės aktais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas).

3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

Kitame savo baigiamajame akte, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.“

Pažymėtina, jog iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

Konstitucinis Teismas, 2003 m. gegužės 13 d. sprendime konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį, kartu konstatavo, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Vadinasi, Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės.

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą.

Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisinio tikrumo, aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas).

III

1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas kai kuriose užsienio valstybėse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo yra įtvirtinta konstitucinių teismų priimtų sprendimų teisinė galia laiko požiūriu, inter alia kada konstitucinio teismo sprendimai veikia retroaktyviai (ex tunc); taip pat šiuo aspektu suformuota kai kurių užsienio valstybių konstitucinių teismų praktika.

2. Kai kurių užsienio valstybių konstitucijose yra įtvirtintas konstitucinių teismų priimtų sprendimų teisinės galios laiko požiūriu teisinis reguliavimas, inter alia kai konstitucinio teismo sprendimai veikia retroaktyviai (ex tunc).

2.1. Antai Portugalijos Respublikos Konstitucijos 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad išspręstos bylos yra neperžiūrimos, išskyrus atvejus, kai Konstitucinis Teismas priima sprendimą, kuriuo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai norma yra susijusi su baudžiamaisiais, drausminiais ar administraciniais pažeidimais ir ta norma kaltinamajam yra mažiau palanki.

2.2. Austrijos Respublikos federalinio konstitucinio įstatymo 140 straipsnio 7 dalyje inter alia nustatyta: įstatymas toliau taikomas reguliuoti tiems santykiams, kurie prasidėjo iki jo panaikinimo dėl prieštaravimo Konstitucijai, išskyrus tą konkrečią bylą, nebent Konstitucinis Teismas savo panaikinamajame nutarime nustatytų kitokią tvarką; jeigu Konstitucinis Teismas savo panaikinamajame nutarime nustatė tokio panaikinimo įsigaliojimo datą, įstatymas ir toliau iki tos nustatytos datos galioja visų jo reguliuojamų santykių atžvilgiu, išskyrus tą konkrečią bylą.

2.3. Lenkijos Respublikos Konstitucijos 190 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Konstitucinio Tribunolo sprendimas, kad norminis aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, galutinis administracinis sprendimas ar sprendimas kitokioje byloje, neatitinka Konstitucijos, tarptautinės sutarties ar įstatymo, yra pagrindas atnaujinti procesą, panaikinti administracinį ar kitokį sprendimą vadovaujantis šiam procesui taikomose taisyklėse nustatytais principais ir tvarka.

2.4. Slovėnijos Respublikos Konstitucijos 161 straipsnyje inter alia nustatyta, kad jeigu Konstitucinis Teismas nustato, jog įstatymas prieštarauja Konstitucijai, toks įstatymas (ar jo dalis) yra panaikinamas (1 dalis); Konstitucinio Teismo sprendimų teisinės pasekmės reglamentuojamos įstatymu (3 dalis).

Aiškindamas šias Konstitucijos 161 straipsnio nuostatas Slovėnijos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucinis Teismas gali panaikinti įstatymus, tačiau jokiu būdu nesukeldamas retroaktyvių pasekmių (Slovėnijos Respublikos Konstitucinio Teismo 1992 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. U-I-105/91).

3. Kai kuriose užsienio valstybėse įstatymu reguliuojama konstitucinių teismų priimtų sprendimų teisinė galia laiko požiūriu, inter alia kai konstitucinio teismo sprendimai veikia retroaktyviai (ex tunc).

3.1. Antai pagal Slovėnijos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 44 straipsnį Konstitucinio Teismo panaikintas įstatymas ar jo dalis netaikomi santykiams, atsiradusiems iki tos dienos, kurią įsigaliojo panaikinimas, jei tą dieną dėl šių santykių nebuvo priimta galutinio sprendimo. Šio įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad Konstitucinis Teismas panaikina Konstitucijai prieštaraujantį ar neteisėtą poįstatyminį teisės aktą, kai nustato, kad reikia pašalinti žalingas tokio prieštaravimo ar neteisėtumo pasekmes; šis panaikinimas sukelia retroaktyvias pasekmes. To paties įstatymo 46 straipsnyje inter alia nustatyta: bet kuris asmuo, patyręs žalingas Konstitucijai prieštaraujančio ar neteisėto poįstatyminio teisės akto, kuris yra panaikintas nuo jo priėmimo, pasekmes, gali reikalauti pašalinti šias pasekmes; jeigu šias pasekmes sukėlė individualus aktas, priimtas remiantis poįstatyminiu teisės aktu ar bendro pobūdžio teisės aktu, kuris panaikintas nuo jo priėmimo, nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti iš institucijos, priėmusios individualų aktą, šį aktą panaikinti arba pakeisti jį nuo jo priėmimo dienos (1 dalis); nukentėjęs asmuo gali prašyti retroaktyviai pakeisti arba panaikinti šio straipsnio 1 dalyje nurodytą individualų aktą per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jeigu nuo pranešimo apie priimtą individualų aktą iki prašymo ar skundo pateikimo nepraėjo daugiau nei vieni metai (2 dalis); jeigu žalingos pasekmės tiesiogiai kyla iš poįstatyminio teisės akto ar kito bendro pobūdžio akto, išleisto įgyvendinant valstybės valdžios įgaliojimus, kurį Konstitucinis Teismas retroaktyviai panaikino, institucija, priėmusi minėtus aktus įgyvendindama valstybės valdžios įgaliojimus, turi pašalinti žalingas jų pasekmes; nukentėjęs asmuo turi teisę kreiptis į tokią instituciją laikydamasis šio straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų (3 dalis).

3.2. Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo įstatymo 78 straipsnyje nustatyta, kad jeigu Federalinis Konstitucinis Teismas nusprendžia, kad federalinis įstatymas prieštarauja Pagrindiniam Įstatymui ar federalinės žemės įstatymas prieštarauja Pagrindiniam Įstatymui arba federaliniam įstatymui, jis tokį įstatymą pripažįsta negaliojančiu.

Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas nepripažįsta įstatymo negaliojančiu, kai būtina išvengti neleistinos teisės spragos, t. y. kai dėl įstatymo pripažinimo negaliojančiu susidarytų teisinė situacija, kuri dar labiau neatitiktų Pagrindinio Įstatymo. Tokiu atveju Federalinis Konstitucinis Teismas tik paskelbia įstatymą neatitinkančiu Pagrindinio Įstatymo (Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 1982 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 620/78, 1335/78, 1104/79, 363/80, 1998 m. lapkričio 10 d. sprendimas Nr. 1057/91, 1226/91, 980/91).

Įstatymų leidėjas turi pareigą retroaktyviai nustatyti tokią teisinę situaciją, kuri atitiktų Pagrindinį Įstatymą ir apimtų iš esmės visą laikotarpį, kuriuo galiojo neatitinkančiu Pagrindinio Įstatymo paskelbtas įstatymas, bei visus sprendimus, kurie yra pagrįsti įstatymu, pripažintu prieštaraujančiu Pagrindiniam Įstatymui, ir kurie dar nėra galutiniai (Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 400/98, 1735/00). Bylose dėl mokesčių įstatymų nuostatų, reikšmingų biudžetui, Federalinis Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad antikonstitucinių nuostatų tolesnis taikymas dar nepasibaigusiam apmokestinamajam laikotarpiui yra pateisinamas tuo, kad reikalingas patikimas fiskalinis ir biudžeto planavimas bei sklandi administracijos veikla (Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 6 d. sprendimas Nr. 17/99).

3.3. Ispanijos Konstitucinio Teismo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai, kuriais pripažįstama, kad įstatymai ar kiti teisės aktai prieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindas peržiūrėti procesą, kuris užbaigtas priėmus res judicata galią turintį sprendimą ir kuriame buvo taikomi antikonstituciniai įstatymai ar kiti teisės aktai, išskyrus baudžiamąsias ar administracines bylas dėl sankcijos skyrimo, kai taikytos normos negaliojimas būtų pagrindas sumažinti bausmę ar sankciją arba panaikinti ar apriboti atsakomybę.

4. Kai kurių užsienio valstybių įstatymuose yra įtvirtinta konstitucinių teismų teisė tam tikru mastu nustatyti savo sprendimų pasekmes.

4.1. Pagal Vengrijos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 43 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas nurodo peržiūrėti visus baudžiamuosius procesus, kuriuose galutinis (neskundžiamas) sprendimas priimtas remiantis teisės norma, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ar bet kuria kita pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai nuostata, kurią priėmė valstybės valdžios institucijos, jeigu nuteistajam dar nėra atlyginta patirta žala ir dėl procese taikytos nuostatos negaliojimo būtų sumažinta bausmė, atleista nuo atsakomybės arba ji būtų apribota. Šio įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį, įstatymo ar kito teisės akto panaikinimas neturi įtakos teisiniams santykiams, atsiradusiems iki sprendimo paskelbimo, ir iš šių santykių kylančioms teisėms ir pareigoms. Vengrijos Respublikos Konstitucinis Teismas 1992 m. vasario 25 d. nutarime Nr. 10/1992 yra konstatavęs, jog pagrindinė taisyklė yra ta, kad teisės normos panaikinimas turi ex nunc galią. Šios taisyklės išimtis yra numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią suteikiama galimybė Konstituciniam Teismui panaikinti teisės normą ex tunc, t. y. retroaktyviai, arba nustatyti, kad teisės normos panaikinimas įsigalios ateityje.

4.2. Pagal Graikijos Respublikos aukščiausiojo specialiojo teismo kodekso (Aukščiausiasis specialusis teismas įsteigtas pagal Graikijos Respublikos Konstitucijos 100 straipsnį) 51 straipsnio 4 dalį šis teismas motyvuotu sprendimu, turinčiu erga omnes poveikį, gali nuspręsti, kad nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negaliojo dar iki sprendimo paskelbimo. Šio kodekso 51 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai yra priimtas sprendimas, kuriuo pripažįstama, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai retroaktyviai pagal šio straipsnio 4 dalį, prašymas peržiūrėti sprendimą gali būti pateiktas dėl kiekvieno neskundžiamo teismo sprendimo, priimto minėtu laikotarpiu ir pagrįsto Konstitucijai prieštaraujančiomis nuostatomis; tokį prašymą gali pateikti bet kuri šalis per 6 mėnesius nuo Aukščiausiojo specialiojo teismo sprendimo paskelbimo.

4.3. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bet kuri teisės norma (aktas), kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktui, turi būti laikoma negaliojančia nuo tos dienos, kai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, nebent Konstitucinis Teismas nusprendžia kitaip. Pagal susiformavusią praktiką Konstitucinis Teismas, nustatydamas konkretų momentą, nuo kurio ginčijamos normos netenka galios, įvertina, ar jas pripažinti netekusiomis galios atgaline data reikalinga dėl pareiškėjų pagrindinių teisių apsaugos, ar esama kitų argumentų, kuriais remiantis ginčijamas normas reikėtų pripažinti negaliojančiomis atgaline data tik dėl pareiškėjų (Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 2009-43-01).

5. Apibendrinant aptartąjį užsienio valstybių teisinį reguliavimą ir konstitucinių teismų praktiką pažymėtina, kad vienose valstybėse nuostatos, konkrečiais atvejais nustatančios konstitucinių teismų priimtų sprendimų teisinę galią laiko požiūriu, inter alia kai konstitucinio teismo sprendimai veikia retroaktyviai (ex tunc), yra expressis verbis įtvirtintos konstitucijoje (Austrija, Lenkija, Portugalija), kitose valstybėse tai reglamentuojama ir konstitucinio teismo įstatymu (Ispanija, Slovėnija, Vokietija), kai kuriose valstybėse įstatymu yra suteikta teisė tam tikra apimtimi konstitucinę kontrolę vykdantiems teismams nustatyti, kada konstitucinio teismo sprendimai veikia retroaktyviai (ex tunc) (Graikija, Slovėnija, Vengrija).

IV

Dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, šio straipsnio 4 dalies tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje „Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės“ nustatyta:

Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams.

Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams.

Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį.“

2. Aiškinant šiame straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste matyti, kad šiame straipsnyje yra reguliuojami santykiai, inter alia susiję su pasekmėmis, atsirandančiomis po įstatymo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, o poįstatyminio akto – Konstitucijai ir (arba) įstatymui. Šio straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas teisės aktus taikyti, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, o 3 dalyje įtvirtinta pareiga visoms valstybės institucijoms bei jų pareigūnams panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi reguliuojami santykiai, susiję su sprendimų, priimtų iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, įsigaliojimo, vykdymu. Šioje dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, vykdymą, t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus.

Minėtoje nuostatoje įtvirtinta, kad, viena vertus, minėti sprendimai turi būti priimti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, kita vertus, sprendimai turi būti nebaigti vykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neapima tokių teisinių situacijų, kai sprendimai, nors ir pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dieną yra įvykdyti.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, nėra nustatyta atvejų, kai Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

3. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje (prašymai Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-82/2010, 1B-84/2010, 1B-92/2010, 1B-97/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010, 1B-112/2010, 1B-117/2010 1B-156/2010) pareiškėjas abejoja, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai.

Kaip teigia pareiškėjas, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, kitose Konstitucinio Teismo įstatymo normose nėra tiesiogiai ir aiškiai nustatytos galimybės taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, atgaline tvarka, taip pat nėra nustatyta konkretaus laikotarpio, kuriuo Konstitucinio Teismo nutarimas galėtų būti taikomas ex tunc, ir kitų panašių taisyklių. Kaip minėta, pareiškėjas abejoja, ar Konstitucinio Teismo įstatyme ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kurio pagrindu būtų galima nustatyti bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, išimtis. Jo teigimu, svarstytina, ar neturėtų būti nustatomas konkretus laikotarpis, kuriuo Konstitucinio Teismo nutarimas veiktų ex tunc, arba retroaktyviai, taip pat ar neturėtų būti nustatytas tikslus Konstitucinio Teismo nutarimų ex tunc poveikio reglamentavimas, kuriuo būtų užtikrintos piliečių konstitucinės teisės ir nebūtų sudaroma sąlygų nepaisyti valstybės finansinių galimybių.

4. Kaip minėta, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje – pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio (atitinkama apimtimi) atitiktį jai – nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“

Minėta, kad, kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo nutarimuose, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos.

Minėta ir tai, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas taikyti teisės aktus, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taip pat įtvirtinta pareiga visoms valstybės institucijoms bei jų pareigūnams panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti nekonstituciniu pripažintu teisės aktu. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.

Minėta, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Minėta, kad, kaip konstatuota šiame nutarime, iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

Taip pat minėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nėra nustatyta atvejų, kai Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

Kaip matyti iš Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio, kurio atitiktimi Konstitucijai atitinkama apimtimi šioje konstitucinės justicijos byloje abejoja pareiškėjas, juo yra įgyvendinta Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata.

Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar Konstitucinio Teismo įstatyme ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kurio pagrindu būtų galima nustatyti bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, išimtis. Kaip minėta šiame nutarime, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta viena iš Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo į ateitį išimčių, kuri, pareiškėjo teigimu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nėra, tačiau, jo nuomone, turėtų būti nustatyta.

5. Vadinasi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įstatymų leidėjui nekyla pareigos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo.

6. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai.

7. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Galioja tik paskelbti įstatymai.“ Pareiškėjas savo abejones dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties šiai Konstitucijos 7 straipsnio daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir savo abejones dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjo nuomone, pagal Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik ateičiai, jiems nebūdingas grįžtamasis galiojimas, išskyrus išimtis, kurios gali būti taikomos, kai nustatoma, kad jų netaikant būtų pažeisti teisingumo ir asmenų lygybės įstatymui principai. Pareiškėjas savo abejones dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitinkama apimtimi atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia tuo, kad šiame straipsnyje nėra aiškiai nustatytos galimybės Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo teisės aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, taikyti atgaline tvarka.

8. Minėta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį.

9. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus (Nr. 1B-35/2010, 1B-36/2010, 1B-39/2010, 1B-40/2010, 1B-43/2010, 1B-44/2010, 1B-45/2010, 1B-57/2010, 1B-58/2010, 1B-59/2010, 1B-66/2010, 1B-69/2010, 1B-70/2010, 1B-77/2010, 1B-78/2010, 1B-81/2010, 1B-82/2010, 1B-83/2010, 1B-84/2010, 1B-86/2010, 1B-92/2010, 1B-93/2010, 1B-97/2010, 1B-102/2010, 1B-103/2010, 1B-108/2010, 1B-109/2010, 1B-112/2010, 1B-117/2010) tiriama inter alia tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip minėta, pareiškėjo teigimu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, nustatančioje teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes neįvykdytiems sprendimams, nėra sukonkretinta, kokie tai sprendimai – galutiniai ar negalutiniai, administraciniai ar teismo. Pasak pareiškėjo, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nėra nurodytas sprendimų, kuriems ši teisės norma taikytina, pobūdis pagal jų sukeliamas teisines pasekmes, nesukonkretinta, ar ši norma taikytina sprendimams, kurie gali būti priverstinai įvykdyti išduodant vykdomąjį dokumentą, ar jie neturi ir negali būti vykdomi priverstinai Civilinio proceso kodekse nustatyta teismo sprendimų vykdymo tvarka, nes pats sprendimas tiesiogiai sukuria teisines pasekmes. Minėta ir tai, kad, kaip mano pareiškėjas, ginčijamoje įstatymo nuostatoje nėra aiškiai nustatyta, kad tam tikrų rūšių bylose neįvykdytais sprendimais laikytini ir „sprendimai-neveikimai“.

12. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.“

Minėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.

Šioje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio dalyje vartojamų formuluočių „vykdomi sprendimai“, „tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“ turinys, kuris pareiškėjui, kaip matyti iš jo prašymų, yra neaiškus, nėra atskleistas nei šiame, nei kituose Konstitucinio Teismo įstatymo straipsniuose.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje vartojama sąvoka „sprendimas“, aiškinama šio straipsnio 1, 2, 3 dalių kontekste, reiškia tokį vadovaujantis teisės aktu priimtą valinį aktą, kuriuo sukeliamos įvairios teisinės pasekmės, kaip antai: sukuriamos, pakeičiamos, nesuteikiamos (apribojamos) ar panaikinamos konkretaus asmens teisės, pareigos, teisinis statusas.

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą visus su Konstitucinio Teismo statusu, formavimu, įgaliojimų vykdymu (veikla) ir jo garantijomis, Konstitucinio Teismo teisėjų statusu, taip pat su Konstitucinio Teismo sprendimų vykdymu susijusius santykius reglamentuoti įstatymu; Konstitucijoje yra expressis verbis įtvirtintas to įstatymo pavadinimas – tai Konstitucinio Teismo įstatymas. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad toks konstitucinis teisinis reguliavimas savaime nereiškia, jog tam tikri su minėtais santykiais susiję santykiai apskritai negali būti reguliuojami ir kitais įstatymais.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad su sprendimų vykdymu susijusius santykius reglamentuoja ir kituose įstatymuose įtvirtintos teisės normos, inter alia Civilinio proceso kodekse, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, nagrinėjamos bylos kontekste – inter alia Lietuvos Respublikos darbo kodekse (kaip antai jo 201 straipsnio 1 dalyje, 202 straipsnyje), Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme, Vyriausybės nutarimu patvirtintuose Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatuose.

14. Taigi įvairūs įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų (inter alia administravimo subjektų, teismų sprendimų) vykdymu, šių įstatymų nuostatas vykdymo procese taiko įvairios jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos.

Tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas.

15. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2010 m. lapkričio 16 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai). Aiškinti teisės normos esmę yra valstybės institucijos, taikančios įstatymą, pareiga (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

16. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

18. Pažymėtina, kad, kaip minėta šiame nutarime, vienoje pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje, kurioje buvo priimta nutartis kreiptis į Konstitucinį Teismą (prašymas Nr. 1B-156/2010), nagrinėjamas teisinis ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu ir skirti bei išmokėti vienkartinę ir periodinę draudimo išmokas apdraustajam mirus.

Iš šios Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad O. G. 2010 m. liepos 20 d. padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydama inter alia panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. gegužės 21 d. sprendimą ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2010 m. birželio 28 d. rašte išdėstytą sprendimą. Šie ginčijami sprendimai (2010 m. gegužės 21 d., 2010 m. birželio 28 d.) buvo priimti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutarimo nuostatas, t. y. po šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Minėta, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų, priimtų iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, įsigaliojimo, vykdymu.

Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nėra reguliuojami santykiai, susiję su sprendimų, priimtų po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, vykdymu.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu ir skirti bei išmokėti vienkartinę ir periodinę draudimo išmokas apdraustajam mirus neturi būti taikoma.

Vadinasi, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies, kuri šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikoma.

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimas).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal šį pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m. vasario 3 d. redakcija) 72 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis (Žin., 1993, Nr. 6-120) tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo įsigaliojimo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis (Žin., 1993, Nr. 6-120) tiek, kiek joje eksplicitiškai nėra nustatyta, kokie sprendimai yra įtvirtinti formuluotėse „neturi būti vykdomi sprendimai“, „jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas
                                                          Toma Birmontienė
                                                          Pranas Kuconis
                                                          Gediminas Mesonis
                                                          Ramutė Ruškytė
                                                          Egidijus Šileikis
                                                          Algirdas Taminskas
                                                          Romualdas Kęstutis Urbaitis
                                                          Dainius Žalimas