Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo dirbantiems teisėjams, valstybės tarnautojams

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimas

DĖL PAREIGŪNŲ IR KARIŲ VALSTYBINĖS PENSIJOS MOKĖJIMO DIRBANTIEMS TEISĖJAMS, VALSTYBĖS TARNAUTOJAMS

Santrauka

Šiuo nutarimu, priimtu Vilniaus apygardos administracinio teismo inicijuotoje byloje, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 11 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose įtvirtintos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, tiek, kiek pagal jas nebuvo draudžiama šią pensiją gauti teisėjams ir valstybės tarnautojams, pripažintos neprieštaravusiomis Konstitucijai.

Pagal ginčytą teisinį reguliavimą pareigūnų ir karių valstybinė pensija galėjo būti skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, ištarnavusiems vidaus reikalų ar kitose nurodytose sistemose ar institucijose 20 ir daugiau metų arba sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems 5 ir daugiau metų, bet mažiau nei 20 metų.

Pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas tuo, kad, jo nuomone, valstybinės pensijos negali būti skiriamos, o paskirtosios – mokamos ne tik asmenims, neišėjusiems iš tarnybos, už kurią skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija (ar į šią tarnybą grįžusiems), bet ir jokiems kitiems valstybės (viešojoje) tarnyboje pareigas einantiems ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems asmenims, be kita ko, teisėjams ir valstybės tarnautojams. Pareiškėjo vertinimu, šios pensijos mokėjimas tokiems asmenims yra privilegija, nes valstybės (viešoji) tarnyba, išlaikoma iš valstybės ir savivaldybių biudžetų, konstitucinės paskirties požiūriu yra vientisa, ji turi užtikrinti viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų: jos yra skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiems asmenims ir mokamos iš valstybės biudžeto; šių pensijų gavimas siejamas ne su nustatyto dydžio pensijų socialinio draudimo įmokomis, o su atitinkamu asmens statusu; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių.

Pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra viena iš Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytų pensijų rūšių, kurios paskirtis – atlyginti už sudėtingą, atsakingą, dažnai rizikingą ir pavojingą asmens tarnybą valstybei; įstatymu nustačius tokią valstybinę pensiją, jos skyrimas ir gavimas turi būti siejamas būtent su asmens tarnyba Lietuvos valstybei. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų bei principų, tarp jų konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, atsakingo valdymo principo, gali nustatyti tokias tarnybos statutinėse valstybės institucijose socialines garantijas, įskaitant valstybinę pensiją, kurios didintų tarnybos šiose institucijose patrauklumą ir skatintų asmenis, atitinkančius įstatymų nustatytus reikalavimus, stoti į ją. Nutarime taip pat pažymėta, kad, reguliuodamas tarnybą statutinėse valstybės institucijose pasirinkusių asmenų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, turėdamas tikslą užtikrinti efektyvią visos valstybės tarnybos, kitų iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamų institucijų veiklą ir siekdamas į jas pritraukti aukštą kvalifikaciją, specialių žinių bei didelę darbo patirtį turinčių statutinėse valstybės institucijose tarnavusių asmenų, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos normų bei principų ir atsižvelgdamas į ekonomines valstybės išgales, gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį už tarnybą statutinėse valstybės institucijose asmenims skiriamos valstybinės pensijos būtų skiriamos ir mokamos ir tais atvejais, kai jie, išėję iš tarnybos šiose institucijose, dirba kitą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų apmokamą darbą. Toks pagal įstatymų leidėjo diskreciją nustatytas už tarnybą statutinėse valstybės institucijose mokamos valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas pagal Konstituciją pats savaime nelaikytinas privilegija.

Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad iš Konstitucijos nekyla įstatymų leidėjo pareiga, kaip teigia pareiškėjas, ginčijamose Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį pareigūnų ir karių valstybinė pensija neskiriama, o paskirtoji – nemokama asmenims, išėjusiems iš tarnybos, už kurią skiriama ir mokama ši pensija, bet dirbantiems kitą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų apmokamą darbą, be kita ko, einantiems teisėjo, valstybės tarnautojo pareigas. Vien tai, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija ir teisėjo atlyginimas ar valstybės tarnautojo darbo užmokestis tam pačiam asmeniui ir tuo pačiu metu yra mokami iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, nėra pagrindas teigti, kad šios pensijos skyrimas ir mokėjimas asmenims, išėjusiems iš tarnybos, už kurią ji skiriama ir mokama, ir einantiems, be kita ko, teisėjo, valstybės tarnautojo pareigas, yra privilegija. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad ginčytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principų kylančių reikalavimų.

Bylos dalis dėl ginčytos Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai nutraukta tuo pagrindu, kad nėra tyrimo dalyko, nes šia nuostata nebuvo reguliuojamos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, ji buvo skirta kitokio pobūdžio santykiams reguliuoti.