LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymo atidėjimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas

DĖL NEPROPORCINGAI SUMAŽINTŲ ATLYGINIMŲ KOMPENSAVIMO MECHANIZMO NUSTATYMO ATIDĖJIMO

Santrauka

Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas, pagal du Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir keturiolika Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymų ištyręs 2014 m. rugsėjo 11 d. priimto įstatymo, kuriuo buvo nustatytas vėlesnis terminas (nebe 2014 m. gegužės 1 d., bet 2015 m. gegužės 1 d.), iki kada Vyriausybė turi parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti kompensacijoms reikalingą lėšų sumą (toliau – Įstatymas), atitiktį Konstitucijai, pripažino, kad Įstatymas Konstitucijai neprieštaravo.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Taip pat pažymėta, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, – ir tik ji, – turėdama įgaliojimus valstybės biudžeto projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt., galėjo realiai įvertinti valstybės ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales bei parengti dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą.

Remdamasis Įstatymo projekto aiškinamuoju raštu ir bylos medžiaga, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymas buvo atidėtas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į tai, kad šalies ūkis dar nepasiekė iki ekonomikos krizės buvusio lygio, ir į dėl sudėtingos geopolitinės padėties kylančią grėsmę Lietuvos ekonomikos stabiliam augimui, taip pat ir valstybės išgales pirmiausia kompensuoti sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas ir įsipareigojimus laikytis fiskalinės drausmės, taip pat narystės NATO ir kitose tarptautinėse organizacijose įsipareigojimus. Be to, dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojantį įstatymą priėmus 2014 metais, neatsižvelgiant į kompensacijų išmokėjimo terminus, būtų padidėjęs 2014 metų valdžios sektoriaus deficitas ir būtų buvęs pažeistas Fiskalinės drausmės įstatymas. Lietuva, vykdydama įsipareigojimą kaip visateisė Europos Sąjungos narė dalyvauti ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių integracijoje, inter alia įsivesdama eurą, negalėjo nesilaikyti su šiuo įsipareigojimu susijusios fiskalinės drausmės.

Konstatuota, jog minėtos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, siekiant vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį.

Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

Nutarime taip pat pažymėta, kad įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad Seimas tik po to, kai Vyriausybė iki jai nustatyto 2014 m. gegužės 1 d. termino, įvertinusi ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgusi į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, jam pateikė Įstatymo projektą, laikydamasis įstatymų leidybos proceso taisyklių galėjo priimti Įstatymą. Be to, Vyriausybei nustatytas 2015 m. gegužės 1 d. terminas kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektui pateikti laikytinas konkrečiu terminu Konstitucijoje, Seimo statute reglamentuojamam įstatymų leidybos procesui pradėti siekiant priimti atitinkamą įstatymą.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir, nepaisydamas tokius praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, atsakingo valdymo principo ir imperatyvo vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą; taip pat nėra pagrindo teigti, kad šiuo įstatymu pažeistos praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisės, kylančios iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies.

Vertindamas Įstatymo atitiktį Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai pagal priėmimo tvarką, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tik Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, kurioje vienareikšmiškai konstatuota, jog įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, lemia Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pareigą preliminariai apsvarstyti jį. Vadinasi, Seimo kanceliarijos Teisės departamentui, atlikusiam Įstatymo projekto atitikties Konstitucijai vertinimą, vienareikšmiškai nekonstatavus, kad jis prieštarauja Konstitucijai, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas neprivalėjo apsvarstyti šio projekto. Atsižvelgęs į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog priimant ginčytą Įstatymą nebuvo pažeistas iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas laikytis įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų priėmimo tvarkos.