LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutarimas

DĖL APMOKESTINIMO NEKILNOJAMOJO TURTO MOKESČIU

Santrauka

Šiuo nutarimu, priimtu Panevėžio apygardos administracinio teismo inicijuotoje byloje, Konstitucinis Teismas pripažino, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata, pagal kurią šeimos narių nekilnojamasis turtas apmokestinamas visas kartu, taikant tokią pačią neapmokestinamąją vertę, kaip ir vieno fizinio asmens, pagal šį įstatymą nelaikomo šeimos nariu, turtui, prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmeniui, kuris pagal minėtą įstatymą yra laikomas šeimos nariu, vien dėl to, kad jis yra sutuoktinis, asmuo, vienas auginantis vaiką (įvaikį), arba su jais gyvenantis vaikas (įvaikis) iki 18 metų, nustatytas mažiau palankus apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu teisinis reguliavimas, palyginti su kitais fiziniais asmenimis: pagal ginčytą teisinį reguliavimą asmeniui, laikomam šeimos nariu, nuosavybės teise priklausantis ar jo įsigyjamas nekilnojamasis turtas (gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statiniai (patalpos), žuvininkystės statiniai ir inžineriniai statiniai) apmokestinamas kartu su atitinkamu kitų jo šeimos nariais laikomų asmenų turtu, nustačius bendrą viso šio turto vertę; apskaičiuojant nekilnojamojo turto mokestį, tiek fizinio asmens, kuris nelaikomas šeimos nariu, turtui, tiek visam šeimos narių turtui taikoma tokia pati neapmokestinamoji vertė (iki 2015 m. sausio 1 d. ši vertė buvo 1 milijonas litų, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 220 000 eurų); taip sudaromos prielaidos nekilnojamojo turto mokesčiu apmokestinti šeimos nariu laikomo asmens mažesnės vertės nekilnojamąjį turtą, palyginti su atitinkamu kitų fizinių asmenų turtu.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygybės principas, nes šeimos nariais laikomi asmenys nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo aspektu yra traktuojami skirtingai nei kiti fiziniai asmenys, nors tarp jų apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; toks teisinis reguliavimas yra nesuderinamas ir su Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintu valstybės įsipareigojimu užtikrinti, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.

Šioje byloje pagal pareiškėjo prašymą taip pat vertinta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio (2011 m. gruodžio 21 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai tiek, kiek jame nebuvo nustatyta jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už minėtą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršijo 1 milijoną litų. Šiuo atžvilgiu ginčytas teisinis reguliavimas pripažintas neprieštaravusiu Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad mokesčių išimčių ir lengvatų nustatymas yra socialinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai, ir kad nenustatydamas jokių išimčių ir (ar) lengvatų fiziniams asmenims, privalėjusiems mokėti nekilnojamojo turto mokestį už jiems priklausantį ar jų įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršijo 1 milijoną litų, įstatymų leidėjas įgyvendino savo diskreciją nustatyti mokesčių išimtis ir lengvatas (arba jų nenustatyti) atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, valstybės ekonominės ir socialinės politikos prioritetus, paisant kitų svarbių veiksnių.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kuriuo šis grindė savo abejonę dėl nurodyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų teisės įtvirtintos skirtingai, nes tie mokesčio mokėtojai, kurių mokamas mokestis įskaitomas į savivaldybių biudžetus, turi teisę į mokesčio sumažinimą arba atleidimą nuo jo, o tie, kurių mokamas mokestis įskaitomas į valstybės biudžetą, tokios teisės neturi), Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas lygino fizinius asmenis, turėjusius mokėti nekilnojamojo turto mokestį už minėtos paskirties statinius (patalpas), kurių bendra vertė viršijo 1 milijoną litų, su fiziniais asmenimis, turėjusiais mokėti šį mokestį už kitokį nekilnojamąjį turtą (pavyzdžiui, už prekybos, paslaugų ir kitos komercinės paskirties nekilnojamąjį turtą); šiems asmenims nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne nuosavybės teisių subjektų požymius, todėl tokiu teisiniu reguliavimu negali būti pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Konstitucinis Teismas nepritarė ir pareiškėjo argumentui, kad, nenumačius galimybės tam tikrus asmenis atleisti nuo viso nekilnojamojo turto mokesčio ar jo dalies mokėjimo ir nenustačius tokio atleidimo kriterijų, susijusių su šeimos finansine padėtimi, jos mokumu, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų padėtimi ir skaičiumi, yra neginami šeimos ir nepilnamečių vaikų teisėti interesai. Nutarime pažymėta, kad nepilnamečių vaikų turinčioms šeimoms, atsižvelgiant į jų poreikius ir visuomenės bei valstybės išgales, gali būti teikiama tam tikra parama, tačiau šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Viena iš šeimų, inter alia turinčių nepilnamečių vaikų, apsaugos ir paramos joms formų, kurios gali būti plėtojamos įgyvendinant iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką, gali būti mokesčių, tarp jų ir nekilnojamojo turto mokesčio, išimčių ir lengvatų nustatymas; nustatydamas mokesčio lengvatas, įstatymų leidėjas privalo paisyti visuomenės ir valstybės išgalių, nepažeisti Konstitucijos normų ir principų. Konstitucinis Teismas, vertindamas ginčytą teisinį reguliavimą, atkreipė dėmesį į tai, kad nekilnojamojo turto mokestį turėjo mokėti tik didelės vertės nekilnojamąjį turtą turintys ar jį įsigyjantys fiziniai asmenys, be to, šiuo mokesčiu buvo apmokestintas ne visas didelės vertės nekilnojamasis turtas, o tik 1 milijoną litų viršijusi jo mokestinės vertės dalis. Pažymėta ir tai, kad socialinė parama fiziniams asmenims (šeimoms) teikiama pagal kitus įstatymus, taip pat kad Mokesčių administravimo įstatyme yra numatyta galimybė atidėti arba išdėstyti nekilnojamojo turto mokesčio nepriemokos mokėjimą, jeigu nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritinė arba jis patirtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad visos apmokestinimo tam tikru mokesčiu sąlygos turi būti nustatytos įstatyme, todėl jame negali būti nuostatų, kuriomis mokesčius administruojančioms valstybės institucijoms būtų suteikta diskrecija, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, kaip antai mokesčio mokėtojo šeimos finansinę padėtį, jos mokumą, šeimoje augančių nepilnamečių vaikų skaičių ir kt., spręsti, ar konkretus mokesčio mokėtojas turi mokėti mokestį, ar yra nuo jo atleistinas; priešingu atveju, t. y. jeigu mokesčius administruojančios valstybės institucijos turėtų tokią diskreciją, būtų paneigta mokesčio, kaip įstatymu nustatyto privalomo, neatlygintinio juridinių ir fizinių asmenų mokėjimo nustatytu laiku į valstybės biudžetą, esmė.