Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašyme iš esmės keliamas ne minėtos Civilinio kodekso normos konstitucingumo, o jos aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje klausimas.

Konstitucinio Teismo sprendime pažymėta, kad teismų praktikoje ginčijamai Civilinio kodekso nuostatai suteiktą turinį pareiškėjas savo prašyme traktuoja kaip pagrindą abejoti tos nuostatos konstitucingumu. Tačiau pareiškėjas ne tik nepagrindžia savo teiginio, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybė „iš esmės visais atvejais privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl Seimo priimtų teisės aktų (inter alia, įstatymų), tuo atveju, kai Konstitucinis Teismas savo baigiamuosiuose aktuose pripažįsta juos antikonstituciniais“, bet ir nenurodo jokių konkrečių teismo nutarčių, kurios ją patvirtintų. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, jo ginčijamos normos aiškinimo ir taikymo praktika teismuose nėra nusistovėjusi, o pareiškėjas ginčija ne normos turinio atitiktį Konstitucijai, bet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (aiškinimą).

Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, todėl pareiškėjo prašymas pripažintas nežinybingu Konstituciniam Teismui.