LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl užmokesčio advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą dydžių

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. liepos 9 d. nutarimas

DĖL UŽMOKESČIO ADVOKATAMS UŽ ANTRINĖS TEISINĖS PAGALBOS TEIKIMĄ DYDŽIŲ

Santrauka

Šioje byloje, pradėtoje pagal Vilniaus ir Klaipėdos miestų apylinkės teismų prašymus, tirta:

– Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 patvirtintų Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 7 punkto (2008 m. gruodžio 30 d. redakcija), pagal kurį papildomas užmokestis advokatams, prireikus teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, bylos stadijoje buvo ribojamas 4 minimaliųjų mėnesinių algų (toliau – MMA) dydžiu, atitiktis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Taisyklių (2012 m. liepos 18 d. redakcija) 4 punkto tiek, kiek nuolat antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokamo užmokesčio dydis nebebuvo susietas su Vyriausybės patvirtinta MMA, atitiktis Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad tirtos nuostatos Konstitucijai neprieštaravo.

Nutarime pažymėta, kad Konstitucija, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 31 straipsnio 2 dalyje garantuojamo bylos teisingo išnagrinėjimo nepriklausomame ir nešališkame teisme imperatyvas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja valstybės pareigą įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis, paisant valstybės finansinių išgalių, užtikrinti veiksmingos teisinės pagalbos teikimą tiems socialiai jautriems asmenims, kuriems ji kitaip įprastoje teisinių paslaugų rinkoje būtų fiktyvi ar itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių, taip pat kitais atvejais, kai tai būtina dėl teisingumo interesų. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti viešosiomis lėšomis finansuojamos teisinės pagalbos organizavimo, teikimo ir finansavimo modelį.

Pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas Taisyklių 7 punkto atitiktimi Konstitucijai abejojo tuo aspektu, kad, apribojus advokatų teisę gauti užmokestį už visą antrinės teisinės pagalbos teikimo laiką, pažeista konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Vertindamas šios nuostatos atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, įstatymuose nustačius, jog valstybės užtikrinamą teisinę pagalbą (viešąją paslaugą) teikia inter alia savarankiška profesine veikla besiverčiantys asmenys – advokatai, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją nustatyti šių subjektų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo sistemą, o jo įgaliota institucija, paisydama įstatymuose apibrėžtų tos sistemos funkcionavimo tikslų, gali atsakingai sukonkretinti tam tikrus šios sistemos elementus, įskaitant papildomą finansavimą dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui. Įstatymų leidėjas arba jo įgaliota institucija gali nustatyti ir tai, kad advokatams, kuriuos valstybė pagal poreikį (nereguliariai) ir už atlygį savanoriškumo pagrindais pasitelkia viešosioms teisinėms paslaugoms teikti, mokamo užmokesčio pagrindas yra pagal konkrečios bylos kategoriją ar nagrinėjimo teismuose stadiją apskaičiuojamas atlygis, o dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui gali būti mokamas papildomas užmokestis, kurio maksimalus dydis atsakingai ir proporcingai ribojamas. Viešąsias teisines paslaugas įstatymo nustatyta tvarka teikiantis advokatas, kuris atliko jam valstybės pavestą veiklą, turi teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį pasirengimo bylai ar procesinio atstovavimo atlyginimą, įskaitant visą pagal teisės aktus numatytą papildomą atlyginimą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinė valstybės pareiga įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis užtikrinti teisinės pagalbos teikimą suponuoja ir priedermę atsakingai planuoti, kaupti ir naudoti tam reikalingas lėšas, taip pat įpareigojimą tos paslaugos teikimo, inter alia advokatų profesinės veiklos pagrindu, apmokėjimą reguliuoti taip, kad finansiniai ištekliai būtų naudojami racionaliai, paskirstomi tolygiai, kad tokia teisinė pagalba būtų prieinama visiems, kuriems ji reikalinga, taip pat kad būtų skatinama siekti greito teisinio proceso, rinktis veiksmingiausius teisių gynybos būdus ir priemones. Advokatai, prisiimdami įsipareigojimą teikti viešosiomis lėšomis finansuojamą teisinę pagalbą, yra saistomi iš savo profesijos specifikos kylančios priedermės neatmesti papildomų sąnaudų ir išlaidų rizikos dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui ir ją įvertinti, laikytis aukštų savo profesinės veiklos standartų, be kita ko, rinktis tokius teisėtus gynybos būdus ir priemones, kurie kuo labiau atitiktų tinkamo, taigi ir greito, ekonomiško, sąžiningo, teisinio proceso reikalavimus. Todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėjai, sutikę ją teikti pagal laisva valia sudaromą sutartį, negali būti traktuojami kaip įgiję teisėtą lūkestį, kad, dėl objektyvių priežasčių užsitęsus paslaugos teikimui, visos jų patirtos su viešosios paslaugos teikimu susijusios darbo sąnaudos bus papildomai atlygintos valstybės biudžeto lėšomis.

Nutarime taip pat pažymėta, jog Vyriausybė, nustatydama advokatų, prireikus teikiančių antrinę teisinę pagalbą, užmokesčio sistemą, atsižvelgė į tai, kad už teisinę pagalbą skirtingo sudėtingumo bylose, taigi ir už skirtingą advokato darbo krūvį, būtų apmokama skirtingai. Be to, Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog advokatui skiriamo papildomo užmokesčio maksimalus dydis būtų buvęs akivaizdžiai neproporcingas.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad papildomo užmokesčio už antrinei teisinei pagalbai teikti faktiškai sugaištą laiką, viršijantį nustatytąjį Taisyklėse, susiejimas su maksimaliu tokio užmokesčio dydžiu vertintinas kaip objektyviai pateisinamas, be kita ko, atsakingo valdymo požiūriu, neiškreipiantis konstitucinių teisingumo, proporcingumo reikalavimų ir teisėtų lūkesčių paisymo imperatyvo, nepaneigiantis asmens teisės reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis.

Kitame Konstitucinio Teismo šioje byloje išnagrinėtame prašyme, pagal kurį tirta Taisyklių 4 punkto atitiktis Konstitucijai, pareiškėjas Klaipėdos miesto apylinkės teismas, be kita ko, teigė, kad, panaikinus teisinį reguliavimą, pagal kurį užmokestis už antrinės teisinės pagalbos teikimą buvo siejamas su MMA, pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas; be to, advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, atsidūrė blogesnėje padėtyje, negu toje pačioje teisinėje sistemoje dirbantys teisėjai ir prokurorai, kurių atlyginimų dydžiai yra susieti su įstatymuose nustatytais baziniais dydžiais, kintančiais atsižvelgiant į vidutinę metinę infliaciją ir kitus vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčius veiksnius.

Konstitucinis Teismas priminė oficialiąją konstitucinę doktriną, pagal kurią valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas, – nėra negalima nei tokia sistema, kai nustatoma fiksuoto dydžio alga, nei tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis, – ir pažymėjo, kad ši doktrininė nuostata mutatis mutandis taikytina viešąsias teisines paslaugas teikiančių advokatų veiklos finansavimui viešosiomis lėšomis. Nutarime taip pat pažymėta, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu ir kad nėra pagrindo teigti, jog iš Konstitucijos 29 straipsnio kyla reikalavimas nustatyti vienodą valstybės pareigūnų ar valstybės tarnautojų darbo ir savarankiška profesine veikla besiverčiančių asmenų – advokatų teikiamų teisinių paslaugų apmokėjimo viešosiomis lėšomis sistemą.

Kartu nutarime pabrėžta, kad advokatai pagal ankstesnį teisinį reguliavimą neįgijo teisėto lūkesčio, kad jų teikiamų paslaugų apmokėjimo sistema nebus koreguojama, visada bus susieta su MMA, ar kad visais atvejais, Vyriausybei patvirtinus didesnę MMA – samdomų darbuotojų minimalaus darbo užmokesčio garantiją, advokatų užmokesčio apskaičiavimo elementu taps būtent ši didesnė MMA. Pažymėta ir tai, kad ginčytas teisinis reguliavimas, kuriuo, įvertinus valstybės finansines galimybes, buvo paliktas toks pat advokatams, kurie nuolat teikia antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio faktinis dydis, netraktuotinas kaip šį užmokestį mažinantis.

Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Taisyklių 4 punkte nustatytu advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos apmokėjimo sistemos atskyrimu nuo MMA instituto nenukrypta nuo asmenų lygiateisiškumo principo, nesudaryta prielaidų pažeisti asmens teisę reikalauti jam sumokėti visą pagal teisės aktus priklausantį darbo užmokestį, neiškreiptas teisėtų lūkesčių apsaugos imperatyvas.