LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl naujų žemės sklypų, perduodamų piliečiams kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, dydžio nustatymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarimas

DĖL NAUJŲ ŽEMĖS SKLYPŲ, PERDUODAMŲ PILIEČIAMS KAIP ATLYGINIMAS UŽNUOSAVYBĖS TEISE TURĖTĄ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ, DYDŽIO NUSTATYMO

Santrauka

Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, pripažino, kad Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimas Nr. 345, kuriuo ji pakeitė savo 1998 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ ir, be kita ko, iki 0,12 ha sumažino maksimalų naujų žemės sklypų Kauno mieste dydį, tiek, kiek nebenustatyta, kad Kauno mieste kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą numatoma perduoti naujus nuo 0,12 ha iki 0,2 ha dydžio žemės sklypus individualiai statybai, pagal priėmimo tvarką prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 daliai.

Pagal pareiškėjo prašymą ištyręs minėto Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo, išdėstyto 2010 m. kovo 31 d. redakcija, tiek, kiek juo patvirtintas maksimalus 0,12 ha naujų žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai Kauno mieste, dydis, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad minėtas nutarimas tiek, kiek nurodyta, šioms Konstitucijos nuostatoms neprieštarauja.

Šioje byloje Konstitucinis Teismas rėmėsi anksčiau suformuota oficialiąja konstitucine piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą; kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą; tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui; restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad Vyriausybė, 1998 m. liepos 23 d. nutarimu (2010 m. kovo 31 d. redakcija) nustačiusi, jog numatomo perduoti piliečiams nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai Kauno mieste dydis gali būti ne didesnis kaip 0,12 ha (vietoj buvusio 0,2 ha), nepažeidė asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į turėtą nekilnojamąjį turtą būtent šiuo būdu, teisės į nuosavybę, nes jie neturi nuosavybės teisės į tam tikro (konkretaus) dydžio žemės sklypą, kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems šiuo jų pasirinktu būdu.

Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo nutarime, tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; tačiau asmenų teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais šios teisės turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įstatymų leidėjui nustačius, jog nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, be kita ko, piliečiams neatlygintinai perduodant nuosavybėn naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, ir Vyriausybei patvirtinus tokių žemės sklypų dydžius Kauno mieste, asmenims nebuvo sukurtas teisėtas lūkestis gauti tam tikro konkretaus dydžio žemės sklypą. Taigi, nustačius, kad piliečiams kaip atlyginimas už nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą gali būti suteikiamas naujas iki 0,12 ha dydžio žemės sklypas individualiai statybai Kauno mieste, nepaneigtas teisėtas asmenų lūkestis atkurti nuosavybės teises įstatyme nurodytais būdais ir sąlygomis.

Be to, pažymėta, jog konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise.

Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo nutarime, ginčytu teisiniu reguliavimu Kauno miesto savivaldybei sudarytos prielaidos suformuoti daugiau žemės sklypų, kuriuos galima perduoti piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises, ir taip paspartinti bei užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Taigi Vyriausybė siekė konstituciškai pagrįsto tikslo – paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir sudaryti prielaidas patenkinti kuo daugiau buvusių savininkų prašymų atkurti nuosavybės teises neatlygintinai perduodant naują žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste, todėl Konstitucinis Teismas ginčytą teisinį reguliavimą įvertino kaip proporcingą siektam tikslui.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Konstituciją nedraudžiama nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės. Pažymėta ir tai, kad įstatymų leidėjo, paisant Konstitucijos, padaryti teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais pakoreguotos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka, savaime negali būti vertinami kaip nevienodas nuosavybės teisių atkūrimo subjektų traktavimas.

Kaip konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčytame Vyriausybės nutarime nustatyti piliečiams neatlygintinai perduotinų nuosavybėn naujų žemės sklypų individualiai statybai Kauno mieste dydžiai vienodai taikomi visiems piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises šiuo būdu; nustatytas naujų žemės sklypų dydis skiriasi pagal tai, kokioje teritorijoje yra žemės sklypas, o ne pagal tai, kokie asmenys gali į jį pretenduoti. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad ginčytas teisinis reguliavimas negali būti laikomas diskriminaciniu ir sudarančiu prielaidas pažeisti Konstitucijos 29 straipsnį.

Vertindamas Vyriausybės 2010 m. kovo 31 d. nutarimo atitiktį Konstitucijai ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui pagal priėmimo tvarką, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad pagal šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalį Vyriausybė, tvirtindama piliečiams neatlygintinai perduodamų nuosavybėn naujų žemės sklypų dydžius kiekviename mieste, privalo laikytis įstatymų leidėjo nustatytos tvarkos – šiuos dydžius tvirtinti tik gavusi atitinkamos savivaldybės, kuri yra atsakinga už savo teritorijos planavimą, siūlymą dėl tokių dydžių nustatymo. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad Vyriausybė šių dydžių miestuose netvirtintų neatsižvelgdama į realią konkrečios savivaldybės, atsakingos už savo teritorijos planavimą, padėtį, o teisinis reguliavimas, kuriuo patvirtinti tokių sklypų dydžiai, sudarys prielaidas, atsižvelgiant į valstybės politiką teritorijų planavimo srityje, savivaldybei suformuoti tam tikrą kiekį nuosavybės teisėms atkurti reikalingų naujų žemės sklypų; šios tvarkos laikymasis turi tiesioginės įtakos Vyriausybės priimamo teisės akto, kuriuo tvirtinami minėti dydžiai, turiniui. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad Vyriausybė, be Kauno miesto savivaldybės siūlymo priėmusi 2010 m. kovo 31 d. nutarimą, kuriuo nustatytas mažesnis maksimalus 0,12 ha (vietoj buvusio 0,2 ha) piliečiams neatlygintinai perduotinų naujų žemės sklypų individualiai statybai Kauno mieste dydis, nesilaikė minėto įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos tokius dydžius tvirtinti tik gavus atitinkamos savivaldybės siūlymą dėl jų nustatymo (keitimo) ir pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, pagal kurį Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų.

Kartu pažymėta, kad nors Vyriausybė, priėmusi 2010 m. kovo 31 d. nutarimą, nesilaikė įstatyme nustatytos naujų žemės sklypų, kuriuos numatoma perduoti piliečiams kaip atlyginimą už nuosavybės teise turėtą nekilnojamąjį turtą, dydžių tvirtinimo tvarkos, šiuo nutarimu patvirtinti minėti dydžiai atitiko realią Kauno miesto savivaldybės padėtį, juo sudarytos prielaidos šiai savivaldybei, atsižvelgiant į valstybės politiką teritorijų planavimo srityje, suformuoti tam tikrą kiekį nuosavybės teisėms atkurti reikalingų naujų žemės sklypų (Kauno mieste nebuvo galimybės planuoti didesnių nei 0,12 ha naujų žemės sklypų, nes nepakako žemės, kurioje būtų galima suplanuoti reikalingą tokių žemės sklypų kiekį). Todėl pabrėžta, kad įstatyme nustatytos tvarkos pažeidimas neturėjo tiesioginės įtakos ginčyto teisės akto turiniui – iš byloje esančios medžiagos buvo matyti, kad to teisės akto turinys ir negalėjo būti kitoks.