LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl gyventojų pajamų mokesčio pervedimo į savivaldybių biudžetus

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarimas

DĖL GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO PERVEDIMO Į SAVIVALDYBIŲ BIUDŽETUS

Santrauka

Šiuo nutarimu, priimtu Seimo narių grupės ir Vilniaus apygardos administracinio teismo inicijuotoje byloje, prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatos, kuriomis reguliuotas savivaldybėms iš gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) skiriamų lėšų apskaičiavimas ir paskirstymas.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad šio įstatymo 3 straipsnio 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta kiekvienai savivaldybei skiriama GPM dalis (procentais), nesant įstatymuose nustatytų kriterijų, pagal kuriuos ji turėtų būti apskaičiuojama, taip pat šio įstatymo priedėlis (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gruodžio 12 d. redakcijos) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas valstybės ekonominę politiką, turi diskreciją pasirinkti savivaldybių finansavimo prioritetus, taip pat būdus ir formas, kuriais valstybė remia savivaldybes, įskaitant tai, kaip apskaičiuojamos valstybės biudžeto lėšos savivaldybėms, kokia tvarka jos skiriamos, tačiau tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos, be kita ko, jos 120  straipsnyje, 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui bei savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą, taip pat konstitucinių atsakingo valdymo, proporcingumo principų, pagal kuriuos savivaldybių funkcijų finansavimas turi būti adekvatus jų apimčiai. Iš šių konstitucinių imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį lėšos savivaldybių funkcijoms finansuoti būtų skiriamos, taip pat ir pervedant savivaldybėms tam tikrus mokesčius (jų dalį), atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, proporcingai savivaldybių vykdomų funkcijų finansavimo poreikiui. Savivaldybių funkcijų finansavimas turėtų būti atitinkamai koreguojamas (didinamas arba mažinamas) ne tik tais atvejais, kai yra keičiama savivaldybių funkcijų apimtis, bet ir tais, kai lėšų, būtinų savivaldybių funkcijoms finansuoti, poreikis pakinta dėl kitų objektyvių priežasčių, kaip antai demografinių ar ekonominių pokyčių.

Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą ir atsižvelgdamas į regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus, gali pasirinkti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo modelį ir nustatyti atitinkamą šio išlyginimo mechanizmą; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos, be kita ko, konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, taip pat konstitucinio atsakingo valdymo principo, pagal kurį valstybės institucijos ir pareigūnai turi tinkamai įgyvendinti jiems pagal Konstituciją ir įstatymus suteiktus įgaliojimus.

Vertindamas pareiškėjų ginčytą Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 2 punkte ir šio įstatymo priedėlyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įstatymuose nenustačius savivaldybėms skiriamų GPM dalių apskaičiavimo kriterijų, nėra aišku, ar savivaldybių, kurių surinkto GPM dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimui vykdyti, finansinė padėtis tikrai yra palankesnė nei iš šios sąskaitos remiamų savivaldybių, kiek jų padėtis yra palankesnė, taip pat neatsižvelgiama į šio išlyginimo pasekmes, t. y. į tai, ar jį įvykdžius savivaldybių, kurių surinkto GPM dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą išlyginimui vykdyti, padėtis netaps blogesnė nei iš šios sąskaitos remiamų savivaldybių. Konstitucinio Teismo vertinimu, įstatymų leidėjas, nenustatęs aiškių kiekvienai savivaldybei skiriamos GPM dalies apskaičiavimo kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti savivaldybės pajamų poreikio pasikeitimą ir galimybę prisidėti prie kitų savivaldybių GPM ir išlaidų struktūrų skirtumų, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginimo, sudarė prielaidas iškreipti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo mechanizmo esmę. Tokiu teisiniu reguliavimu nesudaryta prielaidų užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą.

Prieštaraujančia Konstitucijai (toms pačioms jos nuostatoms) taip pat pripažinta minėto įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), pagal kurią į savivaldybių, kurioms pagal šio įstatymo priedėlį skiriama mažesnė nei 100 procentų GPM dalis, demografinius, socialinius ir kitus rodiklius, turinčius įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumų pasikeitimams, neatsižvelgiama ir lėšos išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti šioms savivaldybėms nėra skiriamos. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, įstatymuose nenustačius savivaldybėms pervedamų GPM dalių apskaičiavimo, taigi ir savivaldybių, kurioms skiriama ne visa GPM dalis ir nėra išlyginami išlaidų struktūrų skirtumai, nustatymo kriterijų, sudarytos prielaidos minėtoms savivaldybėms nepagrįstai atsidurti mažiau palankioje padėtyje nei savivaldybės, kurių atžvilgiu toks išlyginimas yra vykdomas; vadinasi, savivaldybės traktuojamos nevienodai. Be to, nėra užtikrinama, kad, pasikeitus savivaldybių, kurių surinkto GPM dalis yra skiriama GPM ir išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti, demografiniams, socialiniams ar kitokiems rodikliams, turintiems įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų pasikeitimams, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, šioms savivaldybėms jų funkcijoms vykdyti bus skirtas adekvatus finansavimas.

Atsižvelgęs į tai, kad, oficialiai paskelbus šį nutarimą iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų savivaldybių finansavimo teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas lėšų skyrimas savivaldybėms, Konstitucinis Teismas atidėjo šio nutarimo oficialų paskelbimą Teisės aktų registre iki 2016 m. sausio 2 d.