LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl teisės į socialinį būstą

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutarimas

DĖL TEISĖS Į SOCIALINĮ BŪSTĄ

Santrauka

Šiuo nutarimu, priimtu Klaipėdos miesto apylinkės teismo inicijuotoje byloje, Konstitucinis Teismas prieštaravusiu Konstitucijai pripažino Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 straipsnyje (2010 m. spalio 12 d. redakcija) buvusį nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį socialinio būsto nuomos sutartis buvo nutraukiama šio būsto nuomininko (jo šeimos) deklaruotam turimam turtui ar gautoms pajamoms viršijus Vyriausybės nustatytus didžiausius dydžius (4 dalis), o jeigu nuomininkas ar jo šeimos narys buvo įsiregistravęs darbo biržoje kaip bedarbis arba buvo pripažintas nedarbingu, – nuomininko (jo šeimos) gautoms pajamoms tuos dydžius viršijus daugiau kaip 5 procentais (5 dalis), tiek, kiek buvo nustatyta, kad sutartis nutraukiama ir tais atvejais, kai socialinio būsto nuomininko (jo šeimos) turtas ar pajamos Vyriausybės nustatytus dydžius viršijo mažiau nei pakaktų minimalius socialiai priimtinus asmens (šeimos) poreikius atitinkančiam būstui išsinuomoti. Prieštaravusia Konstitucijai taip pat pripažinta Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 12 d. redakcija) tiek, kiek Vyriausybei buvo suteikti įgaliojimai nustatyti didžiausius turto ir pajamų dydžius, kurių neviršijus šeimos ir asmenys turėjo teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybė turi kurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri padėtų išlaikyti asmens orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, o prireikus suteiktų asmeniui būtiną socialinę pagalbą. Taigi Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos valstybės pareigos teikti socialinę paramą įstatymų nustatytais atvejais negalima aiškinti atsietai nuo Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos valstybės priedermės saugoti ir ginti žmogaus orumą. Žmogaus orumo, kaip ypatingos konstitucinės vertybės, apsaugos ir gynimo imperatyvas ir valstybės socialinė orientacija lemia valstybės pareigą, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išgales, padėti būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu. Reguliuodamas socialinės paramos tokiems asmenims apsirūpinant būstu santykius, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti šios paramos teikimo formas, be kita ko, gali numatyti finansinę paramą būstui įsigyti arba išsinuomoti, valstybei priklausančio arba jos nuomojamo būsto suteikimą ir kt. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo pareigą, reguliuojant šiuos santykius, sudaryti prielaidas atsižvelgti ir į socialiai jautriausių asmenų grupių, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, poreikius.

Nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas socialinės paramos būsto neturintiems asmenims apsirūpinant būstu santykius, turi nustatyti asmenis, kurie negali apsirūpinti būstu iš darbo ir (ar) kitokių pajamų ir kuriems dėl šios priežasties teikiama valstybės parama apsirūpinimui būstu, tokios paramos teikimo pagrindus, sąlygas, dydžius. Įstatymų leidėjui valstybės paramos apsirūpinimui būstu teikimą susiejus su asmens (šeimos) turto ir pajamų dydžiais, jie gali būti ir santykiniai, t. y. susieti su Vyriausybės ar kitos kompetentingos institucijos, atsižvelgiant į tam tikrus ekonomikos rodiklius, nustatomais dydžiais.

Valstybės paramos apsirūpinimui būstu teikimą susiejęs su asmens (šeimos) turto ir pajamų dydžiais, įstatymų leidėjas turi nustatyti asmens (šeimos) turto ir pajamų lygį, kurį pasiekus šios paramos teikimas nutraukiamas. Nustatant šį lygį būtina paisyti Konstitucijos normų ir principų, be kita ko, jos 21 straipsnyje įtvirtintos valstybės priedermės saugoti ir ginti žmogaus orumą, konstitucinio teisinės valstybės principo (konstitucinių teisingumo, proporcingumo reikalavimų), lemiančių tai, kad tokios paramos teikimas neturėtų būti nutraukiamas, jeigu asmuo (šeima) negali apsirūpinti kitu bent minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius atitinkančiu būstu.

Konstitucinis Teismas taip pat priminė, kad socialinės paramos santykių reguliavimas įstatymu yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų. Socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, jos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai pagal Konstituciją gali būti nustatyti tik įstatymu. Tuo tarpu poįstatyminis socialinės paramos santykių teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis tam tikros srities specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija; poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties.

Nutarime konstatuota, kad Įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį socialinio būsto nuomos sutartis turėjo būti nutraukiama šio būsto nuomininko (jo šeimos) turimam turtui ar gautoms pajamoms net ir nedaug viršijus Vyriausybės nustatytus didžiausius dydžius, sudarytos prielaidos ženkliai pabloginti tokio asmens (jo šeimos) padėtį, sugrąžinti jį (jo šeimą) į iš esmės tą pačią padėtį, kurioje jis (jo šeima) buvo prieš suteikiant jam socialinį būstą. Vadinasi, tokiu teisiniu reguliavimu nesudaryta prielaidų tinkamai įgyvendinti valstybės pareigą padėti būsto neturintiems asmenims, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinti bent minimalius socialiai priimtinus jų poreikius atitinkančiu būstu, nepaisyta valstybės socialinės orientacijos, suponuojančios konstitucinę valstybės priedermę prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą. Juo taip pat neužtikrinta tinkama pusiausvyra tarp visuomenės intereso prisidėti prie būsto neturinčių asmenų, kurie negali juo apsirūpinti iš darbo ir (ar) kitokių pajamų, apsirūpinimo būstu ir tokio asmens intereso pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, kad šis teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remiantis tais pačiais argumentais prieštaravusiu šioms Konstitucijos nuostatoms pripažintas ir teisinis reguliavimas, pagal kurį nuomininko (jo šeimos nario) bedarbystės ar nedarbingumo atveju socialinio būsto nuomos sutartis buvo nutraukiama nuomininko (jo šeimos) pajamoms Vyriausybės nustatytus dydžius viršijus daugiau kaip 5 procentais, nes, Konstitucinio Teismo vertinimu, toks pajamų padidėjimas, atsižvelgiant į nurodytus socialinio būsto nuomininko ar jo šeimos nario ypatumus (bedarbis arba pripažintas nedarbingu), taip pat gali būti nepakankamas tam, kad asmuo (šeima) galėtų išsinuomoti minimalius socialiai priimtinus jo (jos) poreikius atitinkantį būstą.

Nutarime taip pat pažymėta, kad Vyriausybės nustatyti didžiausi šeimų ir asmenų turimo turto ir gautų pajamų dydžiai, kurių neviršijus šeimos ir asmenys turėjo teisę į savivaldybės socialinį būstą ar jo sąlygų pagerinimą, buvo viena iš Įstatyme įtvirtintos teisės į savivaldybės socialinį būstą įgijimo sąlygos sudedamųjų dalių, todėl šie dydžiai pagal Konstituciją turėjo būti nustatyti įstatymu. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad, suteikdamas Vyriausybei įgaliojimus nustatyti šiuos dydžius, Seimas perdavė jai savo konstitucinę kompetenciją nustatyti socialinės paramos sąlygas, taigi pavedė poįstatyminiais teisės aktais sureguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip konstituciškai nepagrįstai išplėtė Vyriausybės galias ir pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą.