LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl ligos pašalpų skyrimo ir mokėjimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimas

DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, prašęs ištirti Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatai) 68 punkto atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui, taip pat Kauno apygardos administracinis teismas, prašęs ištirti Nuostatų 61 punkto atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.Konstitucinis Teismas pripažino, kad Nuostatų 68 punktas, pagal kurį ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, taip pat pagal kurį tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama, jeigu dėl jos į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui.Nutarime konstatuota, kad asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į ligos pašalpą, šią teisę galėjo įgyvendinti tik per Nuostatų 68 punkte nustatytą terminą, o asmeniui, nepraleidusiam šio termino, priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas buvo ribojamas minėtame Nuostatų punkte nustatytu maksimaliu laikotarpiu (terminu). Konstatuota ir tai, kad nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo straipsniuose nebuvo ir nėra nustatyta tokio pobūdžio terminų ar laikotarpių.Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su socialinės paramos ligos atveju (inter alia ligos pašalpos) skyrimu ir mokėjimu, gali pavesti Vyriausybei nustatyti ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei negali būti pagrindu nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygas, taip pat riboti šios teisės apimtį. Kartu nutarime pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą; tai darydamas jis yra saistomas Konstitucijos.Konstitucinio Teismo vertinimu, terminas, per kurį asmuo gali įgyvendinti teisę į ligos pašalpą (kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo), ir laikotarpis (terminas), kuriuo ribojamas ligos pašalpos mokėjimas jos gavėjui, yra vienos iš socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokėjimo sąlygų, todėl gali būti nustatytos tik įstatymu. Taigi Nuostatų 68 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu neleistinai išplėsti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje nustatyti ligos pašalpos nemokėjimo pagrindai (sąlygos) ir taip pažeistas iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas poįstatyminiu teisiniu reguliavimu nenustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų.Nuostatų 61 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad ligos pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje, nenustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, taip pat pripažintas prieštaraujančiu (-avusiu) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ligos pašalpos mokėjimas būtų susietas su neproporcingomis mokėjimo sąlygomis, sudarančiomis prielaidas pasunkinti teisės gauti socialinę paramą ligos atveju įgyvendinimą. Pagal proporcingumo principą ligos pašalpos mokėjimo būdai turi atitikti visuomenei svarbius tikslus, būti būtini šiems tikslams pasiekti. Įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei nustatyti ligos pašalpos mokėjimo tvarką savaime nereiškia, kad Vyriausybė be objektyvios būtinybės gali nustatyti neproporcingas ligos pašalpos mokėjimo sąlygas (reikalavimus) ir taip sudaryti prielaidas pasunkinti asmens galimybes gauti socialinę paramą.Nutarime konstatuota, kad Vyriausybė, Nuostatų 61 punkte nustatydama įstatyme įtvirtintos ligos pašalpos mokėjimo tvarką, pagal Konstituciją negalėjo šios pašalpos mokėjimo susieti tik su vieninteliu mokėjimo būdu (pervedimu į pašalpos gavėjo turimą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje), neproporcingai pasunkinančiu ligos pašalpos gavimą ar darančiu jį apskritai neįmanomą, jei skiriamos pašalpos gavėjas neturi asmeninės sąskaitos kredito įstaigoje, esančioje Lietuvos Respublikos teritorijoje, arba galimybės pasinaudoti turima sąskaita dėl jo sveikatos būklės ar kredito įstaigos veiklos yra ribotos.