LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl draudimo asmeniui, apkaltos proceso tvarka pašalintam iš pareigų, būti renkamam Seimo nariu

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas

DĖL DRAUDIMO ASMENIUI, APKALTOS PROCESO TVARKA PAŠALINTAM IŠ PAREIGŲ, BŪTI RENKAMAM SEIMO NARIU

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavusi Seimo narių grupė prašė ištirti, ar Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis (2012 m. kovo 22 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą, jeigu nuo sprendimo pašalinti iš užimamų pareigų ar panaikinti Seimo nario mandatą įsigaliojimo dienos nepraėjo ketveri metai, neprieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjo abejonė buvo grindžiama tuo, kad Seimas, priimdamas ginčijamą įstatymą, nesivadovavo oficialiąja konstitucine doktrina, išdėstyta Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje dėl Prezidento rinkimų įstatymo nuostatos, kuri iš esmės analogiška ginčijamai Seimo rinkimų įstatymo nuostatai. Pareiškėjo nuomone, Seimas, nustatydamas tokį pat teisinį reguliavimą, koks jau buvo pripažintas antikonstituciniu, viršijo Konstitucijoje nustatytas Seimo galias, įstatymu nustatė kitokį nei Konstitucijoje asmens, apkaltos proceso tvarka pašalinto iš užimamų pareigų ar netekusio Seimo nario mandato, išrinkimo į Seimą teisinį reguliavimą, atvirai ignoravo minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą ir mėgino įveikti jį įstatymu.

Konstitucinis Teismas priminė, kad jo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime konstatuota, jog pagal Konstituciją asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, padarė tokį nusikaltimą, kuriuo kartu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš Respublikos Prezidento, Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjo, Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir teisėjo, Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjo pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, pagal Konstituciją niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu, Seimo nariu, niekada negali užimti Konstitucinio Teismo teisėjo, Aukščiausiojo Teismo teisėjo, Apeliacinio teismo teisėjo, kitų teismų teisėjo, Vyriausybės nario, valstybės kontrolieriaus pareigų, t. y. niekada negali užimti tokių Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę ir kad jį saisto jo paties sukurti precedentai bei juos pagrindžianti oficialioji konstitucinė doktrina. Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina bei precedentais. Nuo Konstitucinio Teismo precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami, juos pagrindžianti  oficialioji konstitucinė doktrina gali būti koreguojama tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Oficialiosios konstitucinės doktrinos reinterpretuoti taip, kad ji būtų pakoreguota, yra negalima, konstituciškai neleistina, jeigu tuomet pakeičiama Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistema, sumažinamos Konstitucijos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijos, paneigiama Konstitucijos, kaip vientiso akto, darnios sistemos, samprata, sumažinamos Konstitucijoje įtvirtintos asmens teisių ir laisvių garantijos, pakeičiamas Konstitucijoje nustatytas valdžių padalijimo modelis.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį asmuo, apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pašalintas iš užimamų pareigų ar netekęs Seimo nario mandato, praėjus ketveriems metams gali būti renkamas Seimo nariu, pažeidžiama: Konstitucijos 59 straipsnio 2, 3 dalys, kuriose įtvirtinta Seimo nario priesaikos esmė ir paskirtis; įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 5 straipsnis, kuriame nustatyta Seimo nario priesaika; Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta Respublikos Prezidento priesaikos esmė ir paskirtis; Konstitucijos 104 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti Konstitucinio Teismo teisėjo priesaiką; Konstitucijos 112 straipsnio 6 dalis, įtvirtinanti asmens, paskirto teisėju, priesaiką; Konstitucijos 74 straipsnis, kuriame nustatyta Seimo teisė apkaltos proceso tvarka už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą pašalinti iš užimamų pareigų Respublikos Prezidentą, Konstitucinio Teismo pirmininką ir teisėjus, Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir teisėjus, Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus, panaikinti Seimo nario mandatą; Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai; konstitucinis teisinės valstybės principas.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad, kaip konstatuota jo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, nusikaltimo padarymas savaime nereiškia, jog asmuo kartu pažeidė Konstituciją ar sulaužė priesaiką; kai kurie nusikaltimai gali būti ir tokio pobūdžio, kad tiesiogiai nesisieja su Konstitucijoje numatytos priesaikos sulaužymu, šiurkščiu Konstitucijos pažeidimu. Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalis, pagal kurią asmuo, atlikęs teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, gali būti renkamas Seimo nariu, reiškia, jog Konstitucijoje ne tik nėra nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kuris apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš pareigų už tokio nusikaltimo, kuriuo nebuvo šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, – Konstitucija, darydama minėtą išimtį, expressis verbis leidžia tokį asmenį rinkti Seimo nariu. Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas pripažino, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Seimo nariu negali būti renkamas asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš užimamų pareigų ar panaikino jo Seimo nario mandatą už tokio nusikaltimo, kuriuo nėra šiurkščiai pažeista Konstitucija, sulaužyta priesaika, padarymą, prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, 74 straipsniui.

Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Jeigu įstatymų leidėjas vis dėlto priimtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą. Kitoks aiškinimas būtų nesuderinamas su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais, bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda).

Taigi, nustatęs teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos vientisumo ir viršenybės principus, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.

Atsižvelgiant į tai Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalis pripažinta prieštaraujančia dar ir  Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2 dalims, 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčyta įstatymo nuostata buvo priimta reaguojant į Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriuo, ypač atsižvelgiant į nuolatinį ir negrįžtamą draudimą pareiškėjui būti renkamam į parlamentą, pripažinta, kad šis apribojimas yra neproporcingas ir kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 3 straipsnis.

Nutarime konstatuota, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas atlieka papildomą vaidmenį įgyvendinant Konvenciją ir jos protokolus; jis nepakeičia nacionalinių teismų kompetencijos ir jurisdikcijos, nėra apeliacinė ar kasacinė instancija jų sprendimų atžvilgiu. Nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui, jo jurisdikcija nepakeičia Konstitucinio Teismo įgaliojimų oficialiai aiškinti Konstituciją.

Lietuvos teisinėje sistemoje Konvencija ir jos Protokolas Nr. 1 – ratifikuotos tarptautinės sutartys – turi įstatymo galią. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo. Lietuvos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.

Vadinasi, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas pats savaime negali būti konstituciniu pagrindu reinterpretuoti (koreguoti) oficialiąją konstitucinę doktriną, jeigu tokia reinterpretacija, kai nėra atitinkamų Konstitucijos pataisų, iš esmės pakeistų visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, pažeistų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių sistemą, sumažintų jos viršenybės teisės sistemoje apsaugos garantijas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad konstituciniai apkaltos, priesaikos ir rinkimų teisės institutai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir integruoti; keičiant bet kurį iš šių institutų elementų būtų keičiamas ir kitų susijusių institutų turinys, juose įtvirtintų vertybių sistema.

Kartu Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagarba tarptautinei teisei, sava valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų laikymasis yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas, pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, todėl jai kyla pareiga pašalinti Konvencijos Protokolo Nr. 1 3 straipsnio nuostatų nesuderinamumą su Konstitucijos nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisinė sistema grindžiama Konstitucijos viršenybės principu, vienintelis būdas pašalinti šį nesuderinamumą – priimti atitinkamą Konstitucijos pataisą.