LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl pensijų fonduose kaupiamų pensijų įmokų dydžio sumažinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimas

DĖL PENSIJŲ FONDUOSE KAUPIAMŲ PENSIJŲ ĮMOKŲ DYDŽIO SUMAŽINIMO

Santrauka

Šioje byloje Konstitucinis Teismas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus tyrė Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. balandžio 28 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintas valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, kaupiamos dalyvio asmeninėje pensijų sąskaitoje, atidarytoje jo pasirinktoje pensijų kaupimo bendrovėje, dydis, 3 dalies (2009 m. sausio 15 d., 2009 m. vasario 17 d. redakcijos), kurioje nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis asmenims, gaunantiems pajamas iš sporto, atlikėjo veiklos arba pagal autorines sutartis, taip pat savarankiškai dirbantiems asmenims, 4 dalies (2009 m. sausio 15 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, taip pat šio įstatymo pakeitimo įstatymų, priimtų 2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. vasario 17 d., atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad naudodamasis diskrecija pasirinkti pensijų sistemą įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamų senatvės pensijų sistemos modelius, inter alia grindžiamus senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimu iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų arba būsimoms senatvės pensijoms skirtų lėšų kaupimu specialiuose pensijų fonduose, taip pat šių modelių derinimu. Įstatymu nustatydamas senatvės pensijų sistemos modelį įstatymų leidėjas privalo paisyti iš Konstitucijos 52 straipsnio kylančių reikalavimų, konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo, proporcingumo principų.

Pasirinkęs tokį senatvės pensijų sistemos modelį, kai senatvės pensijoms skirtos lėšos ar jų dalis kaupiamos specialiuose valstybinių ar privačių ūkio subjektų administruojamuose pensijų fonduose, įstatymų leidėjas turi paisyti ir Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalių nuostatų, kad valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Jeigu įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę priedermę laiduoti asmens teisę į senatvės pensiją, nustato, jog senatvės pensija ar jos dalis kaupiama specialiuose pensijų fonduose, iš Konstitucijos 46, 52 straipsniuose įtvirtintų imperatyvų jam kyla pareiga reguliuoti šių subjektų ūkinę veiklą taip, kad būtų derinami asmens (ūkinės veiklos subjekto) ir visuomenės interesai: privalu nustatyti šios veiklos licencijavimą ir kontrolę, į pensijų fondus pervedamų lėšų administravimo (investavimo) apribojimus, pensijų išmokų mokėjimo sąlygas, kitas būtinas pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos sąlygas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nors pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), kurios dydis priklauso ir nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (investavimo) rezultatų, asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga, šios teisės turtiniai aspektai ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Įstatymų leidėjas, nustatęs, kad senatvės pensijoms skirtų lėšų dalis pervedama į specialius pensijų fondus būsimoms senatvės pensijoms kaupti, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pakinta taip, kad nėra užtikrinamas senatvės pensijoms mokėti būtinų lėšų surinkimas iš tuo metu dirbančių asmenų pajamų, turi įgaliojimus nuspręsti laikinai sumažinti iš šių pajamų surenkamų lėšų dalį, pervedamą į specialius pensijų fondus ir skirtą būsimoms senatvės pensijoms kaupti, tačiau tai darydamas jis turi laikytis konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo reikalavimų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, iškilus būtinybei laikinai sumažinti į specialius pensijų fondus pervedamą senatvės pensijai ar jos daliai kaupti skirtą lėšų dalį, įstatymų leidėjas gali nustatyti tik tokį mažinimo mastą, koks yra būtinas minėtiems tikslams pasiekti ir kuriuo nebūtų paneigiama tokios kaupiamosios pensijos esmė.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad į specialius pensijų fondus pervedamų lėšų, skirtų senatvės pensijai ar jos daliai sukaupti, dydis yra viena iš prielaidų pasiekti, kad šiuos fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (investavimo) rezultatai būtų geri, todėl jeigu įstatymų leidėjas, esant būtinumui (pavyzdžiui, kilus ekonomikos krizei), nusprendžia šį dydį sumažinti, jis ne tik negali paneigti tokios kaupiamosios pensijos esmės, bet ir turi siekti, kad ją kaupę asmenys nepatirtų didelių praradimų, o jeigu tokie praradimai neišvengiami, privalo, atsižvelgdamas į valstybės finansines, ekonomines galimybes, nustatyti teisingą jų kompensavimą; gali būti pasirenkami įvairūs tokio kompensavimo būdai.

Nutarime taip pat pažymėta, jog įstatymų leidėjas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nusprendęs iš esmės pertvarkyti senatvės pensijų sistemą, inter alia taip, kad senatvės pensijai ar jos daliai skirtos lėšos nebebūtų kaupiamos specialiuose pensijų fonduose, privalo siekti, kad pensijų sistemos dalyviai nepatirtų praradimų, o jeigu praradimai, ypač kai jie esminiai, būtų neišvengiami, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti teisingą jų kompensavimą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 1, 3, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už šių įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų. Pensijų kaupimo bendrovės neteko ne pačios nepervestos kaupiamosios pensijų įmokos dalies, o tik tam tikrų su šių lėšų administravimu susijusių pajamų; be to, kaupiamųjų pensijų įmokų dydis yra kintamas ir iš anksto negali būti tiksliai nustatytas, nes priklauso nuo pensijų kaupimo sistemos dalyvių gautų draudžiamųjų pajamų dydžio, kuris bet kada gali pakisti, todėl pensijų kaupimo bendrovės negali turėti teisėto lūkesčio, kad į pensijų kaupimo fondus bus pervestos tam tikro iš anksto apskaičiuojamo dydžio įmokos, taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nepažeidė ir pensijų kaupimo bendrovių nuosavybės teisių bei teisėtų lūkesčių.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kilus ekonomikos krizei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje – 2004 metais – buvo nustatytas netgi mažesnis, t. y. 2,5 procento pajamų, šių įmokų dydis) negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė. Atsižvelgus į tai konstatuota, kad šiuo teisiniu reguliavimu iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai nebuvo pažeisti.

Konstitucinio Teismo vertinimu, 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydžio (t. y. mažesnio net už pensijų sistemos reformos pradžioje nustatytą šių įmokų dydį) įtvirtinimas nuo 2009 m. liepos 1 d. buvo esminis šių įmokų sumažinimas asmenims, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d., tačiau šiuo teisiniu reguliavimu Konstitucija taip pat nepažeista, nes 2009 m. balandžio 28 d. priimtu įstatymu šiems asmenims 2012–2014 metams buvo nustatytas 6 procentų pajamų kaupiamųjų pensijų įmokų dydis (0,5 procento pajamų didesnis už nustatytąjį iki sumažinimo), kuris vertintinas kaip sumažintų įmokų kompensavimas, o 2010 m. birželio 30 d. priimtu įstatymu, dėl ekonomikos krizės panaikinus nuostatą dėl būsimo kaupiamųjų pensijų įmokų tarifo padidinimo, nustatyta Vyriausybės pareiga, konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, Seimui pateikti įstatymų projektus dėl įmokos tarifo didinimo, kuri, aiškinama kaip įstatymų leidėjo įsipareigojimas visiems pensijų kaupimo sistemos dalyviams padidinti įmokų dydį ir prielaida kompensuoti sumažintas įmokas, vertintina kaip tinkamas suinteresuotų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos užtikrinimas.

Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) 2009 metais 1 procento, o 2010 metais 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis nustatytas šioje dalyje nurodytiems asmenims, tik nuo 2009 m. sausio 1 d. galėjusiems tapti pensijų kaupimo sistemos dalyviais, todėl šiuo atveju kaupiamosios pensijų įmokos nebuvo sumažintos ir įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti tokių įmokų kompensavimo mechanizmą. Analogiškai įvertinta ir ši dalis, išdėstyta 2009 m. vasario 17 d. redakcija, tiek, kiek joje įtvirtintas tapatus teisinis reguliavimas.

Vertindamas, ar Konstitucija nepažeista Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. vasario 17 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek juo savarankiškai dirbantiems asmenims, iki 2009 m. sausio 1 d. sudariusiems pensijų kaupimo sutartis, kaupiamosios pensijų įmokos dydis sumažintas nuo 5,5 procento 2007–2008 metais iki 1 procento pajamų 2009 metais ir iki 2 procentų pajamų 2010 metais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad toks įmokų dydžio sumažinimas minėtiems asmenims buvo susijęs su valstybinio socialinio draudimo įmokų dydžio jiems sumažinimu. Nustačius sumažintą bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų dydį nepaneigta šių asmenų teisė į senatvės pensiją, nepažeisti iš Konstitucijos 52  straipsnio kylantys socialinės apsaugos ir iš 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, konstitucinis teisinės valstybės principas.

Vertindamas, ar turėjo būti nustatytas už valstybės biudžeto lėšomis draudžiamus asmenis nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad nebemokamų įmokų dalimi proporcingai padidinama tokių asmenų valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, o privačiuose pensijų fonduose sukauptos lėšos išliko jų nuosavybė, taigi šių asmenų teisė į senatvės pensiją nėra paneigiama, kadangi valstybė ir toliau savo lėšomis juos draudžia ir garantuoja jiems valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Atsižvelgus į tai konstatuota, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nenustačius nebemokamų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai.

Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai (jos 7 straipsnio 2 daliai, 70  straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui) Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimo įstatymų, priimtų 2009 m. sausio 15 d. ir 2009 m. vasario 17 d., nuostatas, kuriomis nustatyta šių įstatymų grįžtamoji galia (nuo 2009 m. sausio 1 d.). Nutarime pažymėta, kad teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama, nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šie įstatymai buvo nepalankūs pensijų kaupimo sistemos dalyviams ir pensijų kaupimo bendrovėms, todėl negalėjo būti nustatyta jų grįžtamoji galia, taigi jie įsigaliojo nuo jų oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos.