LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarimas

DĖL RELIGINIŲ BENDRIJŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ ATKŪRIMO

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Kauno apygardos administracinis teismas, prašęs ištirti, ar Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje religinė bendrija prašė atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į tam tikrą nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, pažymėdama, kad panašios paskirties viešosios teisės akte – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme yra numatyta galimybė teismo tvarka piliečiams, praleidusiems šiame įstatyme nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, jį atnaujinti. Pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas, kreipdamasis į Konstitucinį Teismą, savo abejones grindė tuo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra susiaurinamos religinių bendrijų teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, paneigiami dalies visuomenės narių teisėti lūkesčiai gauti teisingą nusavinto nekilnojamojo turto atlyginimą, kadangi religinė bendrija, per metus nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos nepateikusi prašymo atkurti nuosavybės teises, nebeturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Konstitucinio Teismo vertinimu, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas vienų metų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos terminas religinių bendrijų prašymams dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir turto grąžinimo pateikti, Konstitucijai neprieštarauja.

Nutarime konstatuota, kad Įstatyme nėra expressis verbis nustatyta, jog tam tikra tvarka gali būti atnaujinamas praleistas minėtas terminas; nėra expressis verbis nustatyta ir tai, kad religinės bendrijos, praleidusios šį terminą, netenka teisės į nuosavybės teisės atkūrimą pagal Įstatymą. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad Įstatyme yra nustatytos ginčijamo teisinio reguliavimo išimtys, susijusios su nekilnojamojo turto grąžinimu natūra išimtiniais atvejais, kad ginčijamas teisinis reguliavimas buvo nustatytas praėjus penkeriems metams nuo nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, t. y. 1995 m., ir kad anksčiau, t. y. pagal 1990 m. vasario 14 d. įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, pateikti prašymai galėjo būti papildyti pagal ginčijamo įstatymo nuostatas. Nutarime atkreiptas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas neginčija Įstatymo 5 straipsnyje nustatytų terminų prašymui atkurti nuosavybės teisę ir nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti jų pakankamumo ir protingumo požiūriu.

Konstitucinis Teismas priminė oficialiąją konstitucinę piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktriną, pagal kurią įstatymų leidėjas, reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

Nutarime konstatuota, kad oficialioji konstitucinė piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo doktrina mutatis mutandis taikytina religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisiniam reguliavimui. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, turi diskreciją nustatyti konstituciškai pakankamus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo terminai gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jei įstatymų leidėjas nustato pakankamus (protingus) terminus asmenų prašymams atkurti nuosavybės teises pateikti, jis neprivalo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų atnaujinti šį terminą tiems asmenims, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę. Vien tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas piliečių nuosavybės teisių atkūrimą ir įgyvendindamas savo diskreciją, nustato galimybę teismams atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo terminą tiems piliečiams, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra jį praleidę, savaime nereiškia, kad tapatų teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo įtvirtinti ir tame įstatyme, pagal kurį atkuriamos religinių bendrijų – juridinių asmenų, kurie pagal galimybes įgyvendinti savo teises iš esmės skiriasi nuo piliečių, – nuosavybės teisės.