Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl bylos nutraukimo

Byla Nr. 16/2010

 LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

 SPRENDIMAS

DĖL BYLOS PAGAL PAREIŠKĖJO – VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS DARBO KODEKSO 298 STRAIPSNIS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, NUTRAUKIMO

 2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovui teisėjui Ernestui Spruogiui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. gegužės 7 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 16/2010 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-18/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį teisėjui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, ribojama teismų, nagrinėjančių bylas dėl neišmokėtų teisėjų atlyginimų priteisimo, teisė vykdyti teisingumą, t. y. priteisti visą teisėjams priklausantį darbo užmokestį. Šį straipsnį taikant teisėjams yra nepagrįstai, antikonstituciniu būdu įsiterpiama į teisėjų nepriklausomumą, nes jie negali prisiteisti jiems teisėtai priklausančio atlyginimo. Taigi kyla abejonių, ar Darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Abejones dėl Darbo kodekso 298 straipsnio atitikties Konstitucijai pareiškėjas grindžia oficialiąja konstitucine doktrina, pagal kurią: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus ir socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 3) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 4) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų.

II

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko Rimanto Jono Dagio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

  1. Konstitucijos 109 straipsnio normomis teismai neiškeliami į kitokį konstitucinį lygmenį nei kitos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos ar asmenys, o apibrėžiama šios valdžios funkcija – vykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucijos 5 straipsnio nuostatoje, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas, įtvirtintas fundamentalus pagrindinių valstybės valdžios funkcijų atribojimo principas, pagal kurį valstybės valdžios institucijos nesiskiria savo svarba ar lygiu.
  2. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyta darbo ginčų komisijos ir teismo teisė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Galimo priteisti darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų dydis nustatomas ne pinigų suma, bet kalendoriniais – trejais – metais. Savo pobūdžiu trejų metų terminas yra materialinis teisinis terminas. Nors jis yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, numatytu Darbo kodekso 27 straipsnyje, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas, juo reglamentuojama ne teisės ginti pažeistus interesus trukmė, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimas. Todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu atnaujinamas ar šalių susitarimu pailginamas, t. y. jis yra imperatyvus. Jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau negu trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, nes Darbo kodekso 298 straipsnyje toks draudimas nenumatytas.

Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas terminas turi tam tikrą teisinę prasmę ir paskirtį, juo nustatytos reikalavimų ribos. Nagrinėjant teisminius ginčus ši Darbo kodekso norma sudaro prielaidas patenkinti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, reikalavimus dėl jam priklausančio darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, tačiau kartu įtvirtina tam tikras tokių reikalavimų tenkinimo ribas. Darytina prielaida, kad toks teisinis reguliavimas nustatytas siekiant, viena vertus, patenkinti darbuotojo reikalavimus, o kita vertus, dėl reikalavimų tenkinimo nesukurti tokios teisinės padėties, kad galėtų būti pažeisti kitų asmenų teisėti interesai.

  1. Reguliuojant teisėjų, pareigūnų, darbuotojų ar valstybės tarnautojų darbo (plačiąja prasme) santykius siekiama užtikrinti jų stabilumą, tęstinumą ir profesinę karjerą, todėl Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatų netaikant teisėjams būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Darbo užmokestis iš valstybės ar savivaldybių biudžeto lėšų mokamas ne tik teisėjams, bet ir kitų sričių darbuotojams (mokytojams, gydytojams, valstybės tarnautojams). Jų darbo ar tarnybos santykių garantijos saugotinos tais pačiais teisiniais principais, kaip ir kitų viešajame ar privačiajame sektoriuje dirbančių asmenų, todėl nėra pagrindo Darbo kodekso 298 straipsnio normą aiškinti kaip skatinančią teisėjus nebeiti savo pareigų, nes esą ilgiau negu trejus metus galima nemokėti teisėjams atlyginimo.

Konstitucinio Teismo nutarimuose yra suformuluoti bendrieji teisėjų veiklos, jų nepriklausomumo užtikrinimo principai. Pabrėžtina, kad teisėjų ir teismų veiklos garantijos, darbo apmokėjimas ir kitos socialinės garantijos negali būti išimtinio dydžio ir apimties. Jos turi atspindėti Konstitucijoje įtvirtintą teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principą ir siekį. Teisinės valstybės principas negali būti atsietas nuo socialinės valstybės ir socialinio valstybingumo principo.

III

Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas E. Spruogis iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

  1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo ginčijamame Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyta: „Darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.“

Taigi pagal Darbo kodekso 298 straipsnį nustatytas trejų metų terminas, kuriuo ribojamas darbuotojui priklausančių darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimas.

  1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
  2. Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį darbuotojui priklausančių darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimas yra ribojamas nustačius trejų metų terminą. Todėl tokio teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.
  3. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar Darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Konstitucijai, iš bylos medžiagos matyti, kad jis ginčija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose, pagal kurią, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, susiję su teisėjų statusu, jų darbine veikla ir nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kitais įstatymais, atsižvelgiant į aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiami vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, inter alia pagal analogiją taikant Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytą taisyklę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-790-09, 2009 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-432-09).

Taigi pareiškėjas ginčija ne Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją.

  1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); jei įstatymuose yra neaiškumų, dviprasmybių, spragų, tai pašalinti yra įstatymų leidėjo pareiga (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas); nepaneigiama galimybė teismams tam tikru mastu teisės spragas užpildyti ad hoc ir taikant teisę (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas sprendžiant tam tikros kategorijos bylas formuotis vienodai teismų praktikai – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad užpildydami teisės spragas teismai inter alia gali taikyti įstatymo analogiją; tai darydami jie taip pat privalo paisyti konstitucinių teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų principų.

  1. Minėta, kad pareiškėjas ginčija ne Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, o jo taikymą pagal analogiją. Taigi pareiškėjas prašo išaiškinti, ar teismai, priteisdami teisėjams nesumokėtą atlyginimą, turi taikyti Darbo kodekso 298 straipsnį.

Pažymėtina, kad prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos įstatymo (ar kito teisės akto) nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai, 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas).

  1. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

  1. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstitucinės justicijos byla pagal pareiškėjo prašymą ištirti, ar Darbo kodekso 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Nutraukti bylą pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso (Žin., 2002, Nr. 64-2569) 298 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos netaikomos teisėjams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                                                 Egidijus Bieliūnas

                                                                                                         Toma Birmontienė

                                                                                                         Pranas Kuconis

                                                                                                         Gediminas Mesonis

                                                                                                         Ramutė Ruškytė

                                                                                                         Egidijus Šileikis

                                                                                                         Algirdas Taminskas

                                                                                                         Romualdas Kęstutis Urbaitis

                                                                                                         Dainius Žalimas