LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl teisės aktų, susijusių su socialinio draudimo bei kitų išmokų įskaitymu į žalą ir atgręžtinio reikalavimo teise

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas

DĖL SOCIALINIO DRAUDIMO BEI KITŲ IŠMOKŲ ĮSKAITYMO Į ŽALĄ IR ATGRĘŽTINIO REIKALAVIMO TEISĖS

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavę teismai prašė ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalyse, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalyje, Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkte, Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – Sąlygos) 26 punkte (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, socialinio draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos ir draudimo sumas bei kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statutą išmokėjusios įstaigos (policijos įstaigos ir kt.) turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį.

Pasak pareiškėjų, ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta aiškių socialinio draudimo išmokų bei socialinio draudimo įstaigų sąvokų, aiškių socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ribų, aiškios draudimo išmokas išmokėjusių socialinio draudimo įstaigų ir kompensacijas pagal Vidaus tarnybos statutą išmokėjusių įstaigų regreso teisės reikalauti žalos atlyginimo iš ją padariusio asmens taikymo apimties. Pareiškėjai abejojo, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nenukrypta nuo Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų žalos atlyginimo instituto principų, ar žalą padariusiam asmeniui neperkelta Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga teikti socialinę paramą, ar nepažeisti konstituciniai asmenų lygybės, proporcingumo principai.

Vyriausybės nutarimu patvirtintų Sąlygų 26 punkto atitiktis Konstitucijai buvo ginčijama ir dėl to, kad regreso teisė išieškoti išmokėtas draudimo sumas ir kompensacijas iš žalą padariusių juridinių ir fizinių asmenų yra nustatyta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu. Šiuo atžvilgiu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta įstatymų leidėjo pareiga išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą, taip pat kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymu. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal Civiliniame kodekse nustatytą žalos atlyginimo teisinį reguliavimą padarytą žalą turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę; asmuo, atlyginęs dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą, turi teisę regreso tvarka išreikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumą, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo. Konstatavęs, kad regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisė į žalą padariusį asmenį yra nustatyta įstatyme – Civiliniame kodekse, Konstitucinis Teismas pripažino Vyriausybės nutarimu patvirtintų Sąlygų 26 punktą tiek, kiek jame nustatyta, kad policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka, neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Bylos dalį dėl kitų minėtų teisės aktų konstitucingumo Konstitucinis Teismas nutraukė, argumentuodamas tuo, kad pareiškėjai kėlė ne jų atitikties Konstitucijai, o teisės aiškinimo ir taikymo klausimus; prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos teisės aktų nuostatos, Konstituciniam Teismui nežinybingi.

Šioje byloje buvo ginčijama ir Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje draudžiama subrogacija draudimo nuo nelaimingų atsitikimų atveju, atitiktis Konstitucijai, tačiau ši bylos dalis taip pat nutraukta, nes prašymą Konstituciniam Teismui pateikusio teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje ši Civilinio kodekso nuostata netaikytina, taigi jis neturėjo teisės šiuo klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą.