LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl įstatymų nuostatų, kuriomis reguliuojami su rinkimų užstato sumokėjimu, kandidatų deklaracijų pateikimu, rinkimų slenksčio pasiekimu, sutarties su politinės kampanijos iždininku sudarymu ir valstybės biudžeto lėšų politinėms partijoms paskirstymu susiję santykiai

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutarimas

DĖL REIKALAVIMŲ RINKIMŲ DALYVIAMS, RINKIMŲ SLENKSČIŲ IR PARTIJŲ VALSTYBINIO FINANSAVIMO

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo dvi Seimo narių grupės, prašiusios ištirti rinkimų įstatymų, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo kai kurių nuostatų atitiktį Konstitucijai. Pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą, susijusį su rinkimų užstato sumokėjimu, kandidatų pajamų, turto ir privačių interesų deklaravimu, savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutarties su politinės kampanijos iždininku sudarymu, rinkimų slenksčio Seimo rinkimuose pasiekimu ir valstybės biudžeto lėšų politinėms partijoms paskirstymu, Konstitucinis Teismas pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai.

Pareiškėjai, be kita ko, teigė, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinti konstituciškai nepagrįsti įpareigojimai asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo pasyviąją rinkimų teisę, – jie privalo sumokėti rinkimų užstatą, pateikti deklaracijas, sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis siekiama proporcingai užtikrinti rinkimų proceso atsakingumą, jame dalyvaujančių kandidatų ketinimų rimtumą. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali įtvirtinti rinkimų užstatą. Nutarime konstatuota, kad rinkimų įstatymuose nustatyti rinkimų užstato dydžiai nesudaro prielaidų dirbtinai pasunkinti, neproporcingai suvaržyti ginčijamose nuostatose įtvirtinto reikalavimo sumokėti rinkimų užstatą įvykdymo. Įstatymų leidėjas turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją nustatyti ir tai, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape ar šioms procedūroms pasibaigus rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, kokios tokio grąžinimo sąlygos. Rinkimų užstato grąžinimo jį sumokėjusiam asmeniui po Respublikos Prezidento rinkimų sąlyga „jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų“, įtvirtinta ginčijamoje Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nuostatoje, nesudaro prielaidų iškreipti rinkimų užstato paskirties, t. y. ši sąlyga yra proporcinga siekiui užtikrinti, kad kandidatas į Respublikos Prezidentus turėtų rimtus ketinimus ir Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti ir tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis siekiama užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus viešumą. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad kandidatai į politinių atstovaujamųjų institucijų narius deklaruotų turtą, pajamas ir privačius interesus, o kandidatų įstatymo nustatyta tvarka pateikti duomenys apie turtą, pajamas ir privačius interesus pagal Konstituciją gali būti laikomi rinkėjui reikšminga informacija.

Įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su rinkimų kampanijų, esančių rinkimų proceso dalimi, finansavimu ir jo kontrole, pagal Konstituciją turi diskreciją pasirinkti (įtvirtinti) tokias priemones, kurios užtikrintų rinkimų kampanijų sąžiningumą ir finansavimo skaidrumą. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad lėšas, skirtas politinei kampanijai finansuoti, tvarkytų, jų rinkimo ir panaudojimo teisėtumą kontroliuotų ne rinkimų kampanijos dalyvis, o kitas atsakingas asmuo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokių reikalavimų minėtam atsakingam asmeniui, kurie dirbtinai pasunkintų pretendento būti kandidatu rinkimuose galimybes dalyvauti rinkimų kampanijoje įgyvendinant Konstitucijoje garantuotą pasyviąją rinkimų teisę. Konstitucinis Teismas, įvertinęs visuminį Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog reikalavimo savarankiškam politinės kampanijos dalyviui sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku įgyvendinimas susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios galėtų iš esmės pasunkinti šio reikalavimo įvykdymą.

Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, Konstitucinis Teismas pripažino neprieštaraujančiomis
(-avusiomis) Konstitucijai:

– Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo nuostatą, kad turi būti pateiktas dokumentas apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 5 dydžių užstatą ir kad rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų (nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas);

– Seimo rinkimų įstatymo, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatas, pagal kurias turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas (nutarimo rezoliucinės dalies 2–5 punktai);

– Seimo rinkimų įstatymo, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostatas, pagal kurias turi būti pateikti kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, privačių interesų deklaracija (nutarimo rezoliucinės dalies 6, 7 punktai);

– Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatas, pagal kurias turi būti sudaryta savarankiško politinės kampanijos dalyvio sutartis su politinės kampanijos iždininku (nutarimo rezoliucinės dalies 8, 9 punktai).

Vienas iš pareiškėjų taip pat abejojo Seimo rinkimų įstatymo 89 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyti rinkimų slenksčiai, konstitucingumu, nes tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, paneigiama proporcinio atstovavimo sistemos esmė, kandidatai, kuriuos iškėlė didesnės politinės partijos, turi daugiau galimybių gauti Seimo nario mandatą, už mažesnes partijas atiduoti rinkėjų balsai pražūva, o juos atidavusiems rinkėjams nėra atstovaujama.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas Seimo narių rinkimų tvarką, inter alia Seimo rinkimų rezultatų nustatymo ir Seimo narių mandatų paskirstymo daugiamandatėje rinkimų apygardoje būdus, turi diskreciją nustatyti vadinamuosius rinkimų slenksčius, kuriais siekiama išvengti didelio Seimo susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes) ir užtikrinti jo darbo stabilumą, efektyvumą, t. y. nustatyti, kad paskirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje dalyvauja tik tam tikrą rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų procentinę dalį gavę kandidatų sąrašai. Seimo nesusiskaldymas į smulkias frakcijas (grupes) ir stabilumas yra konstitucinė vertybė, sudaranti prielaidas užtikrinti ir Vyriausybės, kurios veikla pagal Konstituciją grindžiama Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu ir kuri solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą, stabilumą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti rinkimų slenksčius, yra saistomas, be kita ko, konstitucinių teisinės valstybės ir proporcingumo principų. Nutarime konstatuota, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti rinkimų slenksčių dydžiai (5 ir 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų) nėra tokie, kad sudarytų prielaidas neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti valdant šalį per demokratiškai išrinktus atstovus. Dviejų skirtingų dydžių rinkimų slenksčių įtvirtinimas yra susietas su dviem netapačiais kandidatų sąrašais – tik vienos partijos kandidatų sąrašu ir kelių partijų jungtiniu kandidatų sąrašu. Be to, Seimo rinkimų įstatymo 89 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta ne tik vadinamieji rinkimų slenksčiai, bet ir tai, kaip užtikrinama, kad už tuos kandidatų sąrašus, kurie dalyvauja skirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, būtų balsavę ne mažiau kaip 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Nutarime pabrėžta, kad nei pagal daugumos (mažoritarinę) rinkimų sistemą, nei pagal proporcinę rinkimų sistemą, iš kurių sudaryta mišri Seimo rinkimų sistema, nėra ir negali būti užtikrinama, kad būtų išrinkti visi tie kandidatai, už kuriuos buvo paduoti rinkėjų balsai.

Konstitucinis Teismas pripažino, jog Seimo rinkimų įstatymo 89 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauti skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, o jungtinis kandidatų sąrašas – jei už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, neprieštarauja Konstitucijai (nutarimo rezoliucinės dalies 10 punktas).

Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat buvo tiriama Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamas valstybės biudžeto lėšų paskirstymas politinėms partijoms, atitiktis Konstitucijai. Vieno iš pareiškėjų manymu, ginčijamu teisiniu reguliavimu nepagrįstai suteikiamos privilegijos politinėms partijoms, per rinkimus pasiekusioms 3 procentų rinkėjų balsų ribą, nes šioms partijoms yra teikiamos valstybės biudžeto dotacijos; toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, yra diskriminacinis ir pažeidžia lygias partijų galimybes.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Konstituciją politinės partijos, jei jų tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, traktuotinos kaip ypatingos ne tik viešosios valdžios institucijų rinkimų proceso, bet ir laikotarpiu tarp rinkimų kampanijų vykstančio viešojo politinio gyvenimo dalyvės, kurių įvairovė ir konkurencija, t. y. daugiapartinė sistema, sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą. Įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus, apimančius ir valstybės biudžeto lėšų skyrimą politinėms partijoms, kuriais siekiama užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę jį stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais. Taigi įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad ne visos įsteigtos ir veikiančios politinės partijos, bet tik tos, kurių kandidatai gauna atitinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose, gali gauti tikslinę paskirtį turinčių valstybės biudžeto lėšų, skiriamų politinėms partijoms paremti. Kita vertus, įstatymų leidėjas negali sudaryti prielaidų paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti valstybės biudžeto lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, taip pat negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad toks teisinis reguliavimas, kuriuo sudaromos prielaidos kelioms partijoms gauti valstybės biudžeto dotacijų, nevertintinas kaip keliantis grėsmę politiniam pliuralizmui ar daugiapartiškumui. Nutarime taip pat pažymėta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją ir toms politinėms partijoms, kurių kandidatų sąrašai skirstant Seimo ar savivaldybių tarybų narių mandatus nedalyvavo.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatos, pagal kurias valstybės biudžeto lėšos paskirstomos toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus atitinkamuose rinkimuose, neprieštaravo (-auja) Konstitucijai (nutarimo rezoliucinės dalies 11, 12 punktai).

Likusi bylos dalis nutraukta nelikus pareiškėjų ginčyto teisinio reguliavimo.