LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl konkurencijos keleivių vežimo paslaugų srityje

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarimas

DĖL KONKURENCIJOS KELEIVIŲ VEŽIMO PASLAUGŲ SRITYJE

Santrauka

Šioje byloje, pradėtoje pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, tirta Kelių transporto kodekso 171 straipsnio (2009 m. gruodžio 17 d. redakcija) 2 dalies 2 punkto, pagal kurį savivaldybių institucijos vežėjus keleivinio kelių transporto viešosioms paslaugoms teikti gali parinkti ne konkurso būdu, bet tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartis, atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims. Konstitucinis Teismas pripažino, kad ginčyta nuostata Konstitucijai neprieštarauja.

Pareiškėjas teigė, kad teisiniu reguliavimu, pagal kurį savivaldybė gali be konkurso ar kitos konkurenciją užtikrinančios procedūros pasirinkti, kam suteikti teisę (pavesti) vykdyti keleivių vežimo veiklą, sudaromos prielaidos nepagrįstai suteikti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus vežimo paslaugų rinkos dalyvius, paneigiama sąžininga konkurencija, ribojama ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Konstitucijos nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė ir būtų numatytos priemonės bei būdai jai apsaugoti. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, antraip ūkinės veiklos teisinio reguliavimo nebūtų galima laikyti tarnaujančiu bendrai tautos gerovei.

Įstatymų leidėjas, turintis pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir keleivių vežėjų ūkinę veiklą, nustato jos sąlygas, reikalavimus šios veiklos vykdymui, jos ribojimus ir draudimus, taip pat keleivių vežėjų ūkinės veiklos kontrolę. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas kai kurias keleivių vežimo veiklos organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi, perduoti savivaldybėms. Tai padaręs, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybės keleivių vežimo srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų teises (kad šie gautų kokybiškas, jų interesus atitinkančias, finansiškai prieinamas paslaugas net ir tais atvejais, kai jas teikti yra nenaudinga), nepaneigtų keleivių vežėjų lygiateisiškumo.

Vertindamas ginčytą Kelių transporto kodekso nuostatą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad savivaldybės, privalančios užtikrinti bendrus interesus atitinkančių keleivinio kelių transporto paslaugų teikimą, neturi absoliučios diskrecijos nuspręsti dėl šias paslaugas teikiančių vežėjų parinkimo būdo. Vežėjai gali būti parenkami ne konkurso būdu, o tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartis tik jeigu tokiais sprendimais neteikiama privilegijų ir nediskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Savivaldybės turi atsižvelgti į tai, ar yra kitų ūkio subjektų, norinčių ir galinčių teikti šias paslaugas, ir, jei jų esama, užtikrinti, kad jiems būtų sudarytos sąlygos konkuruoti dėl galimybės jas teikti. Vežėjų parinkimo būdas tiesiogiai sudarant viešųjų paslaugų teikimo sutartis nustatytas siekiant suteikti galimybę savivaldybių institucijoms imtis reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų, būtinų siekiant patenkinti bendrus ekonominius interesus, teikimas net ir tais atvejais, kai vežėjams tai komerciškai nenaudinga. Vadinasi, pagal ginčytą nuostatą savivaldybės, kurios privalo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, organizuodamos keleivių vežimą vietiniais maršrutais, gali parinkti vežėjus ne konkurso būdu tik tada, kai reikia imtis veiksmų, kad būtų užtikrintas šių paslaugų teikimas, kurio, atsižvelgdami į savo komercinius interesus, vežėjai neprisiimtų arba kurį prisiimtų ne visa apimtimi, tačiau kuris yra būtinas siekiant patenkinti bendruosius interesus, ir tik jeigu tokiais sprendimais neteikiama privilegijų ir nediskriminuojami atskiri ūkio subjektai ar jų grupės. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti stabilų ir nenutrūkstamą bendrus interesus tenkinančių keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų teikimą gyventojams.

Taigi, Konstitucinio Teismo vertinimu, ginčyta Kelių transporto kodekso nuostata nėra pažeidžiami Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti ūkinės veiklos tarnavimo bendrai tautos gerovei, sąžiningos konkurencijos, vartotojų teisių apsaugos reikalavimai, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo imperatyvas.