LRKT 30
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo ir mokėjimo ribojimo, taip pat dėl muitinės pareigūnų teisės dirbti kitą darbą ribojimo

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas

DĖL MOTINYSTĖS, TĖVYSTĖS, MOTINYSTĖS (TĖVYSTĖS) PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO RIBOJIMO, TAIP PAT DĖL MUITINĖS PAREIGŪNŲ TEISĖS DIRBTI KITĄ DARBĄ RIBOJIMO

Santrauka

Šią konstitucinės justicijos bylą inicijavo Vilniaus ir Kauno apygardų administraciniai teismai, prašę ištirti Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jo lydimojo teisės akto nuostatų, kuriomis reguliuojamas motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimas ir mokėjimas asmenims nėštumo ir gimdymo, tėvystės, vaiko priežiūros atostogų metu, taip pat Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto nuostatos, kuria ribojama muitinės pareigūnų teisė dirbti kitą darbą, atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, kaip antai: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; plėtoti lanksčias darbo formas, kuriomis sudaromos palankios sąlygos dirbantiems tėvams derinti vaikų auginimą ir auklėjimą namuose su darbine (profesine) veikla; suteikti galimybę auginti ir auklėti vaiką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui, o jų nesant – ir kitiems dirbantiems šeimos nariams.

Įgyvendindamas diskreciją pasirinkti įvairias globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, formas, įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į ypatingą ankstyvojo amžiaus vaikų apsaugos ir priežiūros poreikį, nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos sąlygos bent vienam iš dirbančių tėvų (jų nesant – ir kitam dirbančiam šeimos nariui) tam tikrą laiką pačiam auginti ir auklėti vaiką namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla (arba ją derinant su vaiko auginimu ir auklėjimu) ir tuo laikotarpiu gaunant atitinkamą valstybės paramą. Įstatymu gali būti numatytos ir kitokių rūšių atostogos dirbantiems tėvams, tarp jų – atostogos, suteikiamos tėvui nuo pat vaiko gimimo.

Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių – tai turi nustatyti įstatymų leidėjas. Jis taip pat turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pasirinkęs tokią Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formą kaip vaikams auginti ir auklėti namuose skirtos atostogos, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į jų paskirtį sudaryti tėvams sąlygas tam tikrą laiką patiems auginti ir auklėti vaikus namuose neužsiimant darbine (profesine) veikla, taip pat į šių atostogų metu teiktinos finansinės paramos paskirtį pagal valstybės galimybes kompensuoti visas prarastas pajamas ar jų dalį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį ši parama būtų teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą. Kartu pažymėta, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiamos finansinės paramos dydžiui turėtų įtakos pajamos, jų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis.

Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms, kurios tikslas – užtikrinti nėščios ir pagimdžiusios moters fiziologinės būklės apsaugą, ypatingą motinos ir vaiko ryšį pirmosiomis jo gyvenimo savaitėmis, sudarius galimybę dirbančiai moteriai tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo atsitraukti nuo darbinės (profesinės) veiklos. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) jų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių šios atostogos bus apmokamos.

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į konstitucinę mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo paskirtį, gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogos būtų apmokamos atsižvelgiant į kitas jomis besinaudojančių moterų pajamas, gaunamas už šių atostogų metu atliktą darbą, tačiau negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atostogų iki gimdymo ir po jo apmokėjimui turėtų įtakos pajamos, šių atostogų metu gautos už ne per jas atliktą darbą, nes tokiu darbu niekaip nėra paneigiama šių atostogų paskirtis.

Konstitucinio Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, atitinkamą mėnesį turinčiam draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamas šios pašalpos ir tokių pajamų skirtumas, o jeigu šių pajamų dydis didesnis už pašalpą arba jai lygus, pašalpa nemokama, paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija.

Tuo tarpu šio įstatymo ir jam įgyvendinti skirtų Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos, pagal kurias pašalpos neskiriamos arba mažinamos, jeigu asmuo nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų metu gauna draudžiamųjų pajamų iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 39 straipsnio 1 arba – atitinkamai – 2 daliai (nutarimo rezoliucinės dalies 1–8, 10–15 punktai).

Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad minėtuose teisės aktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vaiko priežiūros atostogų išleistiems asmenims, šių atostogų metu vykdantiems darbinę veiklą ir iš jos gaunantiems pajamų, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra draudžiamosios pajamos ir nuo kurių nėra mokamos įmokos į Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondą (kaip antai gaunantiems darbo užmokestį iš Europos Sąjungos ar užsienio valstybės institucijos), motinystės (tėvystės) pašalpa nemažinama, nors asmenims, kurie iš vaiko priežiūros atostogų metu vykdomos darbinės veiklos gauna draudžiamųjų pajamų, ši pašalpa mažinama, nepaisoma iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio asmenų lygiateisiškumo principo, 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos, konstitucinio teisinės valstybės principo (nutarimo rezoliucinės dalies 5–8, 12–15 punktai). Konstitucinio Teismo vertinimu, motinystės (tėvystės) pašalpos gavėjai, gaunantys darbinės veiklos pajamų, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra draudžiamosios pajamos, palyginti su šios pašalpos gavėjais, gaunančiais darbinės veiklos pajamų, kurios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra draudžiamosios pajamos, nepagrįstai privilegijuojami, nes jiems mokama pašalpa nemažinama tokių pajamų suma, nors ir vieni, ir kiti pašalpos gavėjai gavo darbinės veiklos pajamų.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, turinčiam draudžiamųjų pajamų, mokamas motinystės (tėvystės) pašalpos ir tokių pajamų skirtumas, šioje byloje buvo ginčijamas ir tiek, kiek nebuvo nustatyta, kad iš šios pašalpos nėra išskaičiuojamos apdraustojo asmens realiai negautos pajamos, nuo kurių yra sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Pareiškėjas savo abejones grindė tuo, kad, pasak jo, pajamos, kurių individualios įmonės savininkas realiai negavo, tačiau nuo kurių sumokėtos įmokos šios įmonės savininko ligos ir motinystės socialiniam draudimui, yra įtraukiamos į draudžiamąsias pajamas jam mokant motinystės (tėvystės) pašalpos ir turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumą. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą atsižvelgiama ne į visas, o tik į turėtas, t. y. realiai gautas, draudžiamąsias pajamas ir kad tik taip suprantant įstatyme vartojamą formuluotę „turėtos draudžiamosios pajamos" konstatuotina, jog draudžiamosios pajamos, kurių apdraustasis asmuo atitinkamą mėnesį neturėjo (realiai negavo), nepatenka į įstatymo reguliavimo sritį, t. y. apdraustajam, realiai negaunančiam draudžiamųjų pajamų, motinystės (tėvystės) pašalpa neturėjo būti mažinama. Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai taip pat pripažinta Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto nuostata, kuria muitinės pareigūnui buvo draudžiama dirbti kitą darbą neįvertinus, ar toks darbas sudarys prielaidas kilti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktui, panaudoti tarnybą muitinėje asmeniniais interesais, užsiimti veikla, diskredituojančia muitinės ar jos pareigūno autoritetą, trukdyti pareigūnui tinkamai atlikti savo pareigas, ar tai bus darbas įmonėse, įstaigose, organizacijose, kurių atžvilgiu pareigūnas turi valdingus įgaliojimus arba kurių veiklą kontroliuoja, prižiūri, priima dėl jų kokius nors kitus sprendimus, ar yra kitų aplinkybių, dėl kurių muitinės pareigūno kitas darbas būtų nesuderinamas su muitinės funkcijų vykdymu ar pareigūno statusu; ta pati nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir tiek, kiek neįvertinus tų pačių aplinkybių muitinės pareigūnui buvo leidžiama dirbti tam tikrą konkrečiai nurodytą kitą darbą (nutarimo rezoliucinės dalies 9 punktas).

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 141 straipsnis, nustatantis didesnius statutinių valstybės institucijų pareigūnų veiklos apribojimus negu iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies kylantieji civilinėje (nestatutinėje) valstybės tarnyboje pareigas užimančių asmenų veiklos apribojimai, taip pat statutinės valstybės tarnybos paskirtis ir pobūdis suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas apribojimus statutinių valstybės institucijų pareigūnams dirbti kitokį nei nurodytasis Konstitucijos 141 straipsnyje kitą darbą, privalo nustatyti ne tik tokius apribojimus, kurie kyla iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, bet ir kitokius kito darbo apribojimus, jeigu poreikį juos nustatyti suponuoja iš konstitucinės atitinkamų statutinių valstybės institucijų paskirties kylančios tokių institucijų funkcijos ir (ar) jų pareigūnų statusas. Nustatydamas tokius apribojimus įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, inter alia nustatyti papildomus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar statutinių valstybės institucijų pareigūnų kitas darbas būtų suderinamas su atitinkamos statutinės valstybės institucijos funkcijomis ir jos pareigūno statusu, taip pat nustatyti baigtinį atitinkamos statutinės valstybės institucijos pareigūnams draudžiamos veiklos sąrašą, jame nurodant ūkinės (ekonominės) veiklos sritis ir (arba) darbus ir pareigas, nesuderinamus su atitinkamos statutinės valstybės institucijos funkcijų vykdymu ir (ar) jos pareigūno statusu.