Byla Nr. 43/2011
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO 6.270 STRAIPSNIO 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2013 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. lapkričio 26 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 43/2011 pagal pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą (Nr. 1B-54/2011) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Remdamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija pareiškėjas pažymi, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą yra konstitucinis principas. Pagal Konstituciją žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo arba už jo veiksmus atsakingas asmuo. Tačiau taikant ginčijamą Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu, solidariai atsako žalą tiesiogiai padaręs asmuo ir didesnio pavojaus šaltinį dėl savo kaltės praradęs jo valdytojas, nors didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, dėl savo neatsargumo praradusio didesnio pavojaus šaltinį, veiksmai nėra bendri su žalą padariusio asmens veiksmais ir nėra tiesiogiai susiję su to asmens veiksmų pasekmėmis, tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų ir žalos atsiradimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio, o jo kaltės dalis, palyginti su žalą tiesiogiai padariusiu asmeniu, yra mažesnė.
Nors CK 6.270 straipsnio 3 dalyje yra numatyta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo regreso teisė – atlyginęs žalą, jis gali reikalauti sumokėtų sumų iš tą šaltinį užvaldžiusio ir žalą padariusio asmens, pareiškėjo manymu, to nepakanka atsakomybei individualizuoti. Jei žalą padaręs asmuo būtų nemokus, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atlyginęs žalą, kurią padarė didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo, negalėtų regreso tvarka išsireikalauti sumokėtų sumų. Taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojui tektų neproporcingai didelė atsakomybė. Dėl to pareiškėjui kyla abejonių, ar toks teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniam teisingumo principui, pagal kurį žalą turi atlyginti ją padaręs arba už jo veiksmus atsakingas asmuo, taip pat konstituciniam proporcingumo principui, kaip vienam iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį taikomos teisinės priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui ir neperžengti būtinumo ribų.
2. Taikydamas ginčijamą teisinį reguliavimą bylą nagrinėjantis teismas negali atsižvelgti į didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltės dydį, jo ir žalą padariusio asmens veiksmų bendrumą, tiesioginio priežastinio ryšio nebuvimą, neturi galimybės objektyviai įvertinti atsakomybės individualizavimui reikšmingų faktų, taigi teismo galimybės vykdyti teisingumą yra apribotos. Todėl pareiškėjui kyla abejonių, ar CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį numatyta didesnio pavojaus šaltinį praradusio jo valdytojo ir tą šaltinį užvaldžiusio bei juo žalą padariusio asmens solidari atsakomybė, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko ir Seimo kanceliarijos Teisės departamento Civilinės teisės skyriaus vyresniojo patarėjo Dainiaus Zebleckio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.
1. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmeniui, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, būtų užtikrinta teisė reikalauti tinkamo ir teisingo žalos atlyginimo ir tą atlyginimą realiai gauti. Pareiškėjo ginčijamoje CK 6.270 straipsnio 3 dalyje ir yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo užtikrinama, kad asmuo, kuriam buvo padaryta žala, galėtų reikalauti žalos atlyginimo iš visų asmenų, kurie savo neteisėtais veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo, – didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, kai dėl to šaltinio valdymo netekimo yra ir jo kaltės, ir asmens, tiesiogiai padariusio žalą. Tokiu teisiniu reguliavimu užtikrinama didžiausia tikimybė, kad žala nuo didesnio pavojaus šaltinio nukentėjusiam asmeniui bus realiai atlyginta.
2. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojui yra numatyta didesnė atsakomybė ir didesnė rūpestingumo pareiga nei įprastai, nes jo valdomas didesnio pavojaus šaltinis kelia aplinkiniams didesnį nei įprasta pavojų. Taigi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas turi prievolę rūpintis, kad jo valdomas didesnio pavojaus šaltinis netaptų lengvai prieinamas kitiems asmenims. Didesnė rūpestingumo pareiga didesnio pavojaus šaltinio valdytojui tenka dėl to, kad jis turi specialių žinių apie didesnio pavojaus šaltinio valdymą, jo keliamus pavojus. Prieš įgydamas teisę valdyti didesnio pavojaus šaltinį asmuo turi pereiti tam tikrą patikrinimą, atitikti tam tikrus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, didesnio pavojaus šaltinio valdytojui teisės aktuose yra nustatomos tam tikros pareigos, susijusios su didesnio pavojaus šaltiniu. Kiekvienas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, įgydamas teisę jį valdyti, yra supažindinamas su jam tenkančiomis pareigomis ir atsakomybe. Šių pareigų nevykdymas ar teisės aktuose nustatytų reikalavimų rūpintis didesnio pavojaus šaltinio saugumu nesilaikymas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui užtraukia atsakomybę.
3. Pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį solidarioji atsakomybė su didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu ir juo žalą padariusiu asmeniu didesnio pavojaus šaltinio valdytojui kyla tik tada, kai dėl to šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, t. y. tik tuomet, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, inter alia nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų ar pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti, kad asmenys, valdantys didesnio pavojaus šaltinį, tinkamai vykdytų teisės aktuose nustatytas ir savo pačių prisiimtas pareigas ir taip būtų išvengta žalos padarymo.
Tais atvejais, kai nukentėjusiam asmeniui žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, kai dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, jo valdytojui taikoma atsakomybė, numatyta CK 6.270 straipsnio 3 dalyje, yra proporcinga ir adekvati, nes didesnio pavojaus šaltinio valdytojui numatyta regreso teisė į žalą tiesiogiai padariusį asmenį. Tokiu teisiniu reguliavimu siekiama išvengti situacijų, kai nuo didesnio pavojaus šaltinio, kurį valdyti galimybė prarasta ir dėl jo valdytojo kaltės, nukentėjusiam asmeniui žala iš viso nebūtų atlyginta ir taip būtų pažeistas konstitucinis būtinumo atlyginti žalą principas. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu teismo galimybės vykdyti teisingumą nėra ribojamos, o tik yra įtvirtintas teisingo žalos atlyginimo mechanizmas.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar CK 6.270 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
2. Pareiškėjas abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai grindžia inter alia tuo, kad pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą didesnio pavojaus šaltinio valdytojui tenka neproporcingai didelė atsakomybė už žalą, kurios jis tiesiogiai nepadarė, nors pagal konstitucinį žalos atlyginimo principą žalą atlyginti paprastai privalo tas asmuo, kuris ją padarė, todėl, pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniams teisingumo, proporcingumo principams.
Be to, taikydamas CK 6.270 straipsnio 3 dalį teismas neturi galimybės atsižvelgti į didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltės dydį, negali įvertinti to, kad tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų ir padarytos žalos nebuvo tiesioginio ryšio, atsižvelgti į kitas aplinkybes, reikšmingas individualizuojant atsakomybę. Todėl, pareiškėjo manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
3. CK 6.270 straipsnyje „Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą“ nustatyta:
„1. Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
2. Atsakovas pagal šį straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu, pagal įgaliojimą ir t. t.).
3. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Jeigu dėl valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai. Atlyginęs žalą valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens.
4. Jeigu žala trečiajam asmeniu padaryta dėl kelių didesnio pavojaus šaltinių sąveikos, tai šių didesnio pavojaus šaltinių valdytojai atsako solidariai.
5. Didesnio pavojaus šaltinių valdytojams dėl šių šaltinių sąveikos padaryta žala atlyginama bendrais pagrindais.“
Taigi CK 6.270 straipsniu reguliuojami didesnio pavojaus šaltinio valdytojo (savininko, nuomininko, panaudos gavėjo ir kt.) atsakomybės už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu, ir tos žalos atlyginimo santykiai.
3.1. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje didesnio pavojaus šaltinis suprantamas kaip asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad dėl tam tikro objekto ar veiklos, kaip keliančių didesnį pavojų aplinkiniams, pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011, 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Asmuo, vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011).
Pažymėtina ir tai, kad CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog didesnio pavojaus šaltinio valdytojas privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jei neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusio asmens kaltų veiksmų. Taigi didesnio pavojaus šaltinio prigimtis, suponuojanti didesnę žalos atsiradimo riziką, lemia tai, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikoma atsakomybė be kaltės: didesnio pavojaus šaltinio valdytojas laikomas atsakingu už tuo šaltiniu padarytą žalą net ir tais atvejais, kai jis nepadarė jokių neteisėtų veiksmų ir nepažeidė jokių teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tačiau nukentėjęs asmuo dėl didesnio pavojaus šaltinio patyrė žalą.
3.2. Pareiškėjo ginčijamoje CK 6.270 straipsnio 3 dalyje yra reglamentuojama didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė už tuo šaltiniu padarytą žalą tais atvejais, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį praranda dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už tuo šaltiniu padarytą žalą, jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo nėra jo kaltės. Tačiau jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, už tuo šaltiniu padarytą žalą jis atsako solidariai su tą šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu ir juo žalą padariusiu asmeniu. Tokiu atveju didesnio pavojaus šaltinio valdytojui kyla pareiga nukentėjusiam asmeniui tuo šaltiniu padarytą žalą atlyginti solidariai su tą šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu ir žalą tiesiogiai padariusiu asmeniu.
Pažymėtina, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vykdydamas teisingumą ir spręsdamas nukentėjusiam asmeniui didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimo klausimą, privalo, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, įvertinti, ar yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė dėl to šaltinio valdymo netekimo, ir nuspręsti, ar yra pagrindas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikyti civilinę atsakomybę, kartu ir CK 6.270 straipsnio 3 dalyje numatytą solidarią atsakomybę.
3.3. Pažymėtina, kad pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atlyginęs visą didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą ar didesnę, nei jis privalėtų atlyginti, žalos dalį, turi teisę regreso tvarka iš didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusio asmens išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šis privalo sumokėti. Šis teisinis reguliavimas suponuoja teismo pareigą, sprendžiant bylą dėl už asmenį, neteisėtai užvaldžiusį didesnio pavojaus šaltinį, sumokėtos žalos atlyginimo dalies susigrąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinti ir nuspręsti, kokią žalos dalį privalėjo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir kokią – tą šaltinį užvaldęs ir juo žalos padaręs asmuo.
4. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK nuostatų, kuriomis reglamentuojamos solidariosios atsakomybės sąlygos, žalos atlyginimas, kontekste.
4.1. CK 6.6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Pagal CK 6.6 straipsnio 5 dalį, jei solidariosios prievolės visiškai neįvykdė vienas iš skolininkų, kreditorius turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš kitų skolininkų arba visi jie bendrai.
Pareiškėjo ginčijamą CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.6 straipsnio 4, 5 dalyse pažymėtina, kad asmuo, kuriam žala buvo padaryta didesnio pavojaus šaltiniu, turi teisę reikalauti, kad padarytą žalą atlygintų didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, jeigu dėl to šaltinio valdymo netekimo yra ir jo kaltės, bendrai arba bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su kitomis CK nuostatomis, jei dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir jo valdytojo kaltės, iš jo gali būti išreikalautas visos didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlygina visą didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą arba didesnę nei jis privalėtų atlyginti žalos dalį, jis turi teisę iš didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusio asmens išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šis privalo sumokėti.
4.2. CK taip pat yra nustatyta, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (6.263 straipsnio 1 dalis). Neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, atsiranda civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes asmuo nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, jis yra laikomas kaltu (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).
Šiose CK nuostatose įtvirtinta bendro pobūdžio pareiga visiems asmenims elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais ar neveikimu nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų ir nepadarytų žalos; už neteisėtus veiksmus ar neveikimą, inter alia pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nesilaikymą, numatytos tam tikros teisinės pasekmės – civilinės atsakomybės taikymas.
Pareiškėjo ginčijamą CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, 6.246 straipsnio 1 dalyje, 6.248 straipsnio 3 dalyje pažymėtina, kad jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas atlieka neteisėtus veiksmus arba nesilaiko reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalos, jis bus laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, kartu ir dėl žalos atsiradimo.
5. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009).
6. Pareiškėjas abejoja CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuria, kaip minėta, reglamentuojami atsakomybės už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu, ir tos žalos atlyginimo santykiai, atitiktimi Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
7. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad nustatant teisinius apribojimus ir atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).
Konstatuota ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant asmuo, nesilaikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės; konstitucinis teisinės valstybės principas būtų pažeistas, jei įstatyme nebūtų nustatytos atitinkamos teisinio poveikio priemonės, skirtos asmenims, nesilaikantiems teisės aktų nustatytų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimas).
8. Būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas, kylantis iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Bendrieji konstituciniai žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindai kyla inter alia iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2012 m. rugsėjo 13 d. nutarimai).
8.1. Įtvirtinant konstitucinį žalos atlyginimo principą siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus atlyginta (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą išleisti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui už jam padarytą materialinę ir moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, konstitucinį teisingumo principą įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, patyręs žalą, inter alia moralinę, negalėtų gauti teisingo jos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).
Taigi Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą priimti įstatymą ar įstatymus, nustatančius žalos atlyginimą asmeniui dėl jam padarytos žalos, naudodamasis jam suteikta diskrecija gali pasirinkti ir įstatyme arba įstatymuose įtvirtinti įvairius padarytos žalos atlyginimo būdus (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas).
8.2. Konstitucinis teisingumo principas suponuoja inter alia tai, kad žalą paprastai turi atlyginti ją padaręs asmuo ar už jo veiksmus atsakingas kitas asmuo (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimas). Asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).
8.3. Konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).
9. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 30 straipsnio nuostatos aiškintinos neatsiejamai nuo kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia 109 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
9.1. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Pagal Konstituciją teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).
9.2. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai, 2013 m. liepos 3 d. sprendimas).
9.3. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą; antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai).
9.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijoje netoleruojamas toks teisinis reguliavimas, kai teismas, pagal Konstituciją (inter alia jos 109 straipsnį) privalantis vykdyti teisingumą, negali, atsižvelgdamas į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydžio ir, vadovaudamasis teise, inter alia nenusižengdamas teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingo atlyginimo už asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).
10. Sprendžiant, ar pareiškėjo ginčijama CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, šia nuostata yra įtvirtinta didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė už tuo šaltiniu padarytą žalą tais atvejais, kai didesnio pavojaus šaltinio valdytojas galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį praranda dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, esant ir jo paties kaltei.
11. Šiame nutarime minėta, jog kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis, 6.246 straipsnio 1 dalis).
Minėta ir tai, kad didesnio pavojaus šaltinis – tai asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kelianti didesnį nei įprasta pavojų aplinkiniams, kuris apibūdinamas kaip didelė žalos atsiradimo rizika, kurios negalima pašalinti įprastomis atsargumo priemonėmis.
Taigi didesnio pavojaus šaltinio valdymas suponuoja valdytojui didesnę nei įprasta rūpestingumo ir atsakingumo pareigą dėl jo prisiimtos rizikos valdyti didesnio pavojaus šaltinį: jo valdytojas vien dėl to, kad valdo didesnio pavojaus šaltinį arba užsiima didesnio pavojaus veikla, keliančia didesnę grėsmę, privalo elgtis ypač rūpestingai ir apdairiai, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, inter alia rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Reikalaujamas didesnio rūpestingumo ir atidumo laipsnis turėtų būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų žalai atsirasti.
12. Minėta, kad pagal pareiškėjo ginčijamą CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatą didesnio pavojaus šaltinio valdytojas su tuo šaltiniu žalą padariusiu asmeniu solidariai atsako tik tuo atveju, jeigu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra ir paties valdytojo kaltės.
Minėta ir tai, kad pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su kitomis CK nuostatomis, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas laikomas kaltu dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo, o kartu ir dėl žalos atsiradimo, jei atliko neteisėtus veiksmus arba nesilaikė reikalavimo elgtis taip atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir taip nesudarytų prielaidų atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys galėtų užvaldyti didesnio pavojaus šaltinį ir juo padaryti žalą.
Taigi pagal pareiškėjo ginčijamoje CK 6.270 straipsnio 3 dalyje ir kitose CK nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą dėl didesnio pavojaus šaltinio valdymo netekimo yra jo valdytojo kaltės, jei didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atitinkamomis sąlygomis nesielgė taip (elgėsi ne taip), kaip būtų elgęsis rūpestingas ir atidus didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, siekdamas, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neteisėtais veiksmais neužvaldytų kiti asmenys, t. y. didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nesilaikė iš bonus pater familias principo kylančių reikalavimų elgtis protingai, apdairiai ir rūpestingai, taigi tinkamai rūpintis valdomu didesnio pavojaus šaltiniu ir nesudaryti prielaidų, juo pasinaudojus kitiems asmenims, padaryti žalą.
Šiame kontekste pažymėtina, jog nors didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltais veiksmais, kurie sudarė prielaidas kitam asmeniui neteisėtai užvaldyti (lengviau užvaldyti) didesnio pavojaus šaltinį, žala tiesiogiai ir nepadaroma, tačiau, dėl didesnio pavojaus šaltinio ypatumų, pasireiškiančių, kaip minėta, tuo, kad jo keliamos didelės žalos atsiradimo rizikos negalima pašalinti įprastomis atsargumo priemonėmis, jais gerokai padidinama žalos atsiradimo rizika. Tai reiškia, kad nors tokie didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmai ir nėra vienintelė žalos, padarytos tuo didesnio pavojaus šaltiniu, atsiradimo priežastis, jie kartu su kito asmens neteisėtais veiksmais panaudojant didesnio pavojaus šaltinį lemia žalos atsiradimą. Taigi tarp tokių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys, nors ir netiesioginis, ir dėl tokių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų praradus galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį (inter alia nesielgiant taip, kaip būtų elgęsis protingas ir apdairus didesnio pavojaus šaltinio valdytojas) padidėja žalos atsiradimo tikimybė. Todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, ir dėl savo kaltės praradęs galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį, kai toks praradimas sukėlė atitinkamas pasekmes, t. y. kito asmens veiksmais padarytą žalą, privalo už tai atsakyti – kartu su asmeniu, didesnio pavojaus šaltiniu padariusiu žalą kitiems asmenims, ją atlyginti.
13. Kaip minėta, pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams dėl to, kad, jo teigimu, pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą didesnio pavojaus šaltinio valdytojui tenka neproporcingai didelė atsakomybė už žalą, kurios jis tiesiogiai nepadarė.
14. Šiame nutarime minėta, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą žalą yra konstitucinis principas; įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Minėta, kad Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti; konstitucinis imperatyvas, kad žala turi būti atlyginta teisingai, yra susijęs ir su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais, pagal kuriuos reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui.
Minėta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdymas suponuoja jo valdytojui didesnę riziką, taigi ir didesnio nei įprasta rūpestingumo pareigą bei atsakomybę, inter alia pareigą rūpintis, kad jo valdomo didesnio pavojaus šaltinio neužvaldytų kiti asmenys. Minėta ir tai, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, praradęs galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir dėl savo kaltės, sudaro prielaidas atsirasti tokioms situacijoms, kad kiti asmenys gali panaudoti užvaldytą didesnio pavojaus šaltinį juo padarydami žalos, vadinasi, jis netiesiogiai prisideda prie atsiradimo tos žalos, kurią pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą privalo atlyginti solidariai su žalą padariusiu asmeniu. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atlyginęs visą didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą arba didesnę, nei jis privalėtų atlyginti, žalos dalį, turi teisę iš didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusio asmens išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šis privalo sumokėti.
Taigi įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, kylantį reikalavimą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti, CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtinęs teisinį reguliavimą, pagal kurį asmuo, kuriam didesnio pavojaus šaltiniu buvo padaryta žala, turi teisę reikalauti, kad tokią žalą atlygintų tiek didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, jeigu dėl to šaltinio valdymo netekimo yra ir jo kaltės, bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį, sudarė prielaidas nuo didesnio pavojaus šaltinio nukentėjusiam asmeniui gauti realų žalos atlyginimą.
Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo ginčijamoje CK 6.270 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį didesnio pavojaus šaltinio valdytojui yra nustatyta pareiga atlyginti žalą solidariai su tą šaltinį neteisėtai užvaldžiusiu ir žalą tiesiogiai padariusiu asmeniu, vertintinas kaip atitinkantis iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 2 dalies, kylantį imperatyvą, kad žala turi būti atlyginta teisingai, taip pat konstitucinį žalos atlyginimo proporcingumo principą, pagal kurį reikalaujama, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui – užtikrinti nuo didesnio pavojaus šaltinio nukentėjusio asmens teisę į žalos atlyginimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
15. Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai taip pat grindžiamos tuo, kad, taikydamas CK 6.270 straipsnio 3 dalį, teismas neturi galimybės atsižvelgti į didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltės dydį, negali įvertinti to, kad tarp didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veiksmų ir padarytos žalos nebuvo tiesioginio ryšio, ir atsižvelgti į kitas aplinkybes, reikšmingas individualizuojant atsakomybę. Todėl, pareiškėjo manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
16. Šiame nutarime minėta, jog pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą, antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų.
Minėta, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vykdydamas teisingumą ir spręsdamas nukentėjusiam asmeniui didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos atlyginimo klausimą, privalo, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, įvertinti, ar yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kaltė dėl to šaltinio valdymo netekimo, t. y. ar jis laikėsi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ar elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, kaip reikalaujama pagal protingumo ir bonus pater familias principus, kad neprarastų galimybės valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir to šaltinio neteisėtais veiksmais neužvaldytų kitas asmuo, ar yra priežastinis ryšys, nors ir netiesioginis, tarp jo veiksmų prarandant galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ir tuo didesnio pavojaus šaltiniu padarytos žalos, ir nuspręsti, ar yra pagrindas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui taikyti civilinę atsakomybę, kartu ir CK 6.270 straipsnio 3 dalyje numatytą solidarią atsakomybę.
Minėta ir tai, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, atlyginęs visą didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą ar didesnę, nei jis privalėtų atlyginti, žalos dalį, turi teisę regreso tvarka iš didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldžiusio asmens išsireikalauti žalos atlyginimo dalį, kurią šis privalo sumokėti, suponuoja teismo pareigą, sprendžiant bylą dėl už asmenį, neteisėtai užvaldžiusį didesnio pavojaus šaltinį, sumokėtos žalos atlyginimo dalies susigrąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, įvertinti ir nuspręsti, kokią žalos atlyginimo dalį privalėjo sumokėti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas ir kokią – tą šaltinį užvaldęs ir juo žalos padaręs asmuo.
Konstatuotina, jog CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostata, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, nėra ribojamos teismo galimybės atsižvelgti į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir, vadovaujantis teise, priimti teisingą sprendimą byloje. Taigi pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra apribojami ar paneigiami iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nenukrypstama nuo konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad CK 6.270 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 6.270 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl jo valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
