Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienų archyvas

Informacija atnaujinta: 2016-10-27 10:49

Teisinis reguliavimas, kuriuo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir (ar) priemokų suma, neprieštarauja Konstitucijai

2016-10-27

Konstitucinis Teismas šiandien priimtu nutarimu pripažino, kad Konstitucijai neprieštarauja Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, ir 26 straipsnio 3 dalies nuostata, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų priemokų suma negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, tiek, kiek į šias sumas yra įskaitoma priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės.

Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas turi plačią nuožiūros laisvę pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo sistemą. Nustatydamas valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką, įstatymų leidėjas turi užtikrinti valstybės tarnautojų teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Tai reiškia, kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojui už tam tikrą darbą būtų nemokama arba apmokama neteisingai. Nustatydamas valstybės tarnautojų atlyginimo sudedamąsias dalis, įstatymų leidėjas neprivalo nustatyti tokių sudedamųjų dalių kaip priedai ir (arba) priemokos. Tačiau įtvirtinus tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį priedai ir (arba) priemokos yra valstybės tarnautojams mokamo atlyginimo sudedamosios dalys, įstatymų leidėjas gali nustatyti maksimalius jų (ar jų sumos) dydžius. Tai turi būti daroma paisant teisingumo ir protingumo reikalavimų, valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos.

Nutarime pažymėta, kad pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybės tarnautojams už papildomą darbą, vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, galėtų būti apmokama taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę. Taip pat negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį apmokėjimas už tam tikrą papildomą darbą (įskaitant apmokėjimą už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą), vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, savo dydžiu galėtų prilygti pagrindinei atlyginimo daliai, juolab ją viršyti.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas nustatė tokį valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo teisinį reguliavimą, pagal kurį užtikrinamas apmokėjimas už valstybės tarnautojų papildomą darbą, vykdomą neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, nesudarė prielaidų už tokį papildomą darbą apmokėti taip pat, kaip už darbą viršijant nustatytą darbo laiko trukmę, ir tokiam apmokėjimui savo dydžiu prilygti pagrindinei atlyginimo daliai, taip iškreipiant hierarchinę valstybės tarnautojų sistemą atitinkantį jų atlyginimų dydžių diferencijavimą. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas paisė teisingumo ir protingumo reikalavimų, valstybės tarnybos, kaip hierarchinės sistemos, konstitucinės sampratos, todėl nėra pagrindo teigti, kad juo pažeista Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.