Konstitucijos metai 2022
Titulinė skaidrė
Teismo sudėtis
Devizas
Vytis
En Fr

Naujienų archyvas

Informacija atnaujinta: 2015-05-06 14:38

Priimtas prašymas ištirti Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija) konstitucingumą

2015-05-06

Konstituciniame Teisme priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas ištirti, ar Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2013 m. gruodžio 3 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyta, kad tarnybos laikui pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti prilyginamas faktinis tarnybos laikas ir po 1990 m. kovo 11 d., jeigu šie asmenys tarnybą atliko Lietuvos Respublikos teritorijoje veikusiose įkalinimo įstaigose, nors jų apsaugą ir kontrolę Lietuvos Respublika perėmė vėliau nei 1990 m. kovo 11 d., neprieštarauja Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja administracinėje byloje iki 1991 m. gruodžio 11 d. ėjo pareigas Panevėžio moterų pataisos darbų kolonijoje, taigi atliko karinę tarnybą SSRS ginkluotosiose pajėgose – TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą jos tarnybos laikas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 10 d., t. y. iki to laiko, kai Lietuvos valstybė perėmė Panevėžio moterų įkalinimo įstaigos apsaugą ir kontrolę, nėra įskaitomas į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad tų statutinių tarnybų, kurias Lietuvos Respublika perėmė 1990 m. kovo 11 d., pareigūnams, ėjusiems tarnybą nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d., į stažą, reikalingą valstybinei pensijai gauti, yra įskaitomas ir šis laikotarpis, o pareiškėjai administracinėje byloje jis nėra įskaitomas, nors iš esmės ji atliko tokias pat Lietuvos valstybei svarbias funkcijas ir turėjo teisėtą lūkestį, kad šis laikotarpis bus įskaitytas į stažą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teigimu, pareiškėjos tarnyba TSRS vidaus reikalų ministerijos karinėje dalyje nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. turi būti laikoma tarnyba Lietuvos valstybei, nes tokia tarnyba buvo siekiama užtikrinti Lietuvos valstybės saugumą ir interesus. Be to, 1990 m. kovo 21 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus, kuriuo kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tautybę ir pasaulėžiūrą, turintis darbo vidaus reikalų įstaigose patirties, pasirengęs prisiekti ištikimybę Lietuvai ir jai tarnauti, buvo kviečiamas ir toliau sąžiningai dirbti savo darbą ir buvo žadama išsaugoti socialines vidaus reikalų darbuotojų garantijas.

Įvertinęs šioje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos tarnyba įkalinimo įstaigoje ir šios įstaigos paskirtimi, taip pat tai, kad pareiškėjos tarnyba nuo 1990 m. kovo 11 d. iki 1991 m. gruodžio 11 d. buvo reikalinga Lietuvos valstybei ir visuomenei, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, turėjo atsižvelgti į šias reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimo nuostatas, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją, atsižvelgdamas į reikšmingas aplinkybes, nustatyti tokį pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrai būtino šiai pensijai skirti asmens tarnybos Lietuvos valstybei laiko daliai gali būti prilygintas tarnybos kitai valstybei laikas tokiomis aplinkybėmis, kai laikotarpiu iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. atlikti tarnybos Lietuvos valstybei objektyviai buvo neįmanoma, kai vienintelės Lietuvos valstybės institucijos buvo užsienyje veikusios Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos arba kai tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma tik okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija struktūrose.

Savo abejones pareiškėjas grindžia šiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik nurodytosios Konstitucijos 52 straipsnyje, pensijos ar socialinė parama; įstatymu taip pat gali būti nustatytos pensijos už tam tikrą tarnybą Lietuvos valstybei; įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo į pensiją išeitų nepagrįstai anksti arba tokiai pensijai gauti būtų nustatytas nepagrįstai trumpas tarnybos ar darbo stažas, arba nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno ar kario darbo užmokesčio dydį ar kitaip būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo, proporcingumo principai; asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir apimties skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, nėra aplinkybių, kuriomis būtų galima pateisinti skirtingą pareiškėjos administracinėje byloje, ėjusios pareigas minėtoje įkalinimo įstaigoje, ir kitų asmenų, ėjusių pareigas institucijose, kurias 1990 m. kovo 11 d. perėmė Lietuvos valstybė, stažo apskaičiavimą, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu gali būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas.

Pirmininko patarėja viešiesiems ryšiams                       Aurelija Vernickaitė

                                                                                                      Tel. + 370 659 92 748

                                                                                                      El. p. aurelija.vernickaite@lrkt.lt